LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Pranas PLIUŠKA

SUSITIKO KETURI RAJONAI

Visą savaitę sinoptikai iš TV ekranų ir radijo imtuvų gąsdino lietumi, tačiau birželio 12-osios rytas prognozių nepaisė, todėl išaušo giedras ir gaivus. Iš anksto susitarę, Kupiškio, Molėtų ir Pasvalio rajonų aklieji bei silpnai matantys žmonės pradėjo "riedančią" kelionę link Lietuvos kampelio, kur kadaise medžiotojas Rokas savo šūviais gąsdino kiškius ir kur dabar įsikūręs Rokiškis. Vėliau gidas iškėlė ir daugiau versijų, iš kur kilęs Rokiškio pavadinimas. Miestas savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1499 metų. Daugelis LASS narių į šį rajoną vyko pirmą kartą ir buvo mažai girdėję apie miestą, įsikūrusį gana atokiai nuo sostinės bei kitų didžiųjų miestų. Tai, ką išgirdome ir pamatėme, daugelį atvykusių maloniai nustebino. Kadangi Rokiškio kontūrai primena Lietuvos kontūrus, tai šis miestas dar vadinamas miniatiūrine Lietuva. 

Padedami gido, pažintį su Rokiškiu pradėjome nuo Švento Mato bažnyčios, kurioje gausu ne vieną amžių skaičiuojančių vertingų ir įdomių istorinių relikvijų. Regėjimo likutį turintys žmonės žavėjosi įspūdingais bažnyčios vitražais. Adrenalinas liejosi per kraštus, kai neregiai ar silpnai matantys pasvaliečiai, kupiškėnai ir molėtiškiai leidosi stačiais, siaurais besisukančiais laiptais žemyn į bažnyčios požemius. Po to nužygiavome į erdvią lyg kokio didmiesčio Nepriklausomybės aikštę, kurioje yra paminklas Lietuvos nepriklausomybei pagerbti. Mūsų, perėjusių šiuolaikiškai įrengtą aikštę, laukė pažintis su grafų Tyzenhauzų pastatytu nuostabiu neogotikos architektūros paminklu - Rokiškio dvaro rūmais kartu su visu dvaro ansambliu ir jame saugomomis istorinėmis vertybėmis. 

Aplankėme drožinių ekspoziciją dievdirbio Liongino Šepkos muziejuje. Sužinojome daug įdomių faktų iš šio nepaprasto, principingo liaudies meistro kūrybos ir gyvenimo. Žavėjo šio žmogaus kruopštumas. Jo darbuose - tiek daug smulkių paukštelių, lapelių, kitų gamtos dalykėlių. Faktas, kad Šepka pradėjo drožinėti tik nuo 50 metų, privertė kai kuriuos pretendentus į senjorus giliai susimąstyti. Gausūs Šepkos drožiniai dar kartą patvirtino taisyklę: gerus, širdžiai mielus darbus pradėti niekada nevėlu. Nepraleidome progos apsilankyti vienintelėje Lietuvoje prakartėlių (Betliejų) ekspozicijoje, kurioje atrinkta apie 100 prakartėlių iš įvairiausių medžiagų. Pasivaikščiojome po Rokiškio miesto L. Šepkos parką. Nuo 2001 metų, kai šis parkas pavadintas L. Šepkos vardu, čia kasmet vyksta medžio drožėjų plenerai. Juose medžio meistrai iš Lietuvos ir svetur kuria skulptūras L. Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis. Taip parke kiekvienais metais - vis daugiau naujų medžio skulptūrų. 

Gerokai po vidurdienio padėkojome gidui ir nuvykome į LASS Rokiškio rajono filialo būstinę. Pasidomėjome, kaip gyvuoja ir ką veikia šio rajono regėjimo neįgalieji. Truputį pavargę ir gerokai išalkę patraukėme į sodybą pas LASS Rokiškio rajono filialo pirmininkę Eglę Samulytę. Kai kurie respublikinėje spaudoje jau buvo skaitę apie E. Samulytės gyvenimo draugo Venecijaus medžio dirbinių kolekciją. Dabar visi apsilankę galėjo iš arčiau pasidairyti ir pačiupinėti įvairius gamtos ir žmogaus fantazijos bei rankų darbo vaisius. Vieni grožėjosi eksponatais, kiti, tiksliau, kitos, žavėjosi pačiu kūrėju Venecijumi. 

Kol vieni dairėsi ir stengėsi kuo daugiau visko paliesti, kiti jau kūrė laužą, virė košę, ruošė bendrą stalą. Kelionės dulkes galėjome nusiprausti kaitrioje pirtelėje, o per daug įkaitę - atsigaivinti jaukiame tvenkinyje. Ne tik "kirtome" košę, bet užteko laiko ir bendrai dainai, šokiui, pabendravimui. Laikas lėkė kaip bitės įgeltas. Išsiskirdami daugelis džiaugėsi, kad turi galimybę pabūti drauge su savo likimo broliais bei seserimis iš kitų rajonų tokioje aplinkoje, tikėjosi panašių susitikimų ir ateityje. Apžiūrose, konkursuose, festivaliuose ir kituose renginiuose mes arba patys scenoje, arba ruošiamės į ją lipti, arba tylėdami stebime kitų pasirodymus, arba skubėdami pietaujame, žvilgčiodami į laikrodį ir vis labiau nerimstantį vairuotoją, o ramiai pabendrauti laiko beveik nelieka. Džiugu, kad Panevėžio ir Utenos regionų LASS filialai mezga nuoširdžius ryšius, kad žmonės lankosi vieni pas kitus: biržiečiai pas zarasiškius, pasvaliečiai - pas kupiškėnus, ir atvirkščiai. Kelių rajonų kolektyvų susitikimas dar smagesnis. Jei dar to neišmėginote, siūlome paieškoti galimybių pabandyti, kol šiluma ir žaluma vilioja iš namų.