RENGINIAI

Alvydas VALENTA

ĮMINTI GYVENIMO IR KŪRYBOS MĮSLĘ


Skirtingi filosofai skirtingu metu yra priėję prie tos pačios išvados - gyvenimas mums ne duotas, bet užduotas. Todėl jį turime įminti, kaip kad karalius Edipas įminė sfinkso jam užduotą mįslę. Kūryba - menas, literatūra - vienas iš kelių, kuriuo einant galima bandyti šią mįslę įminti. Tik neturėkime iliuzijų, kad iki galo ją įspėsime ir įminsime... Prieš septyniasdešimt metų Vytautas Mačernis parašė eilutes, tarytum skirtas patvirtinti ką tik išsakytoms mintims: 

Aš klausiau kunigų ir filosofų - 

Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai, 

Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: 

Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai? 

Birželio viduryje į LASS poilsiavietę "Zelva" susirinkę neregiai literatai ir muzikos kūrėjai atsakymų į daugelį mįslių irgi, ko gero, nerado. Bet jie tikrai prisilietė prie amžinojo kūrybos šaltinio. Šaltinio, kurio kasdienybėje dažniausiai esame linkę nepastebėti arba net neigti, tačiau be kurio lyg tie krūmai saulės deginamoje dykumoje imame skursti ir nykti. Birželio 14-15 d. "Zelvoje" vyko jau aštuntoji neregių literatų ir muzikos kūrėjų kūrybinė stovykla-seminaras "Žodžių menas ir muzika". Ją bendradarbiaudamos surengė dvi organizacijos: Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). Į stovyklą atvyko apie 70 meninio žodžio ir muzikos kūrėjų, jiems padedančių LAB darbuotojų iš visos Lietuvos. Ypač maloniai nuteikia tai, kad sulaukta nemažo būrio žmonių, tokiame renginyje dalyvavusių pirmą kartą. Tai dainininkė Nomeda Čepienė iš Vilniaus, literatės Zita Sabulienė ir Elena Suchotskienė iš Ukmergės, Jūratė Čepulienė iš Panevėžio, Daiva Kesminienė iš Kėdainių, Aurelija Steponkutė iš Telšių, Karolina Kazlauskienė iš Pakruojo, šių metų neregių literatų konkurso nugalėtoja Rožė Poškienė iš Klaipėdos. 

 

Nuo tuštybės iki puikybės 

Renginio svečias - VU doc. dr. R.TamošaitisStovyklos darbe dalyvavo ekspertai: literatūros kritikė Janina Riškutė, rašytoja Gintarė Adomaitytė (literatūra) bei kompozitorius Giedrius Svilainis (muzika). Seminaro teorinę dalį savo pastabomis labai sustiprino stovyklos svečias - Vilniaus universiteto docentas daktaras Regimantas Tamošaitis. Trumpas, bet įtaigus ir taiklus jo pranešimas ne vienam pradedančiam ar net labiau patyrusiam literatui galėtų būti tam tikros gairės, nužyminčios kūrybinių ieškojimų kelią. Tikra kūryba ir tikras kūrėjas, anot prelegento, paprastai atsiranda iš tam tikros pasaulio ir žmogaus pusiausvyros. Jeigu kūrėjas per daug nukrypsta į pasaulį, į daiktiškumą, jis tampa paviršutiniškas, slysta daiktų ar reiškinių paviršiumi nefiksuodamas, neužgriebdamas jų esmės ir gelmės. Tai tuštybė! Tačiau kuriančiam žmogui pražūtingas ir kitas kraštutinumas, kai pernelyg imama gilintis į save, savo emocijas ir mintis, kai menininkas ima manyti, kad yra toks giliamintiškas, toks nepakartojamas ir išskirtinis, kad niekas ir niekada jo nesupras. Tai jau puikybė! Taigi tikroji meninė kūryba - kažkur viduryje, tarp tuštybės ir puikybės, ji skleidžiasi, neišsižadėdama šio pasaulio, bet ir nepasiduodama jo vienadieniškumui, paviršutiniškumui. Kūryba neįsivaizduojama be tam tikro sąmonės sutelktumo. Tai gerai suprato jau senovės indai turėję pavadinimus skirtingiems sąmonės sutelktumo lygiams nusakyti. Anot prelegento, yra žmonių, aprašančių ar norinčių aprašyti viską taip, kaip būna gyvenime, bet toks rašymas nėra grožinė literatūra. Tokių žmonių sąmonė yra išsklidusi, nesutelkta į vaizduojamą objektą. 

Svečias nepateikė konkrečių receptų, kaip rašyti, o juo labiau - rašyti gerai, bet tokių receptų ir negalima pateikti. Svarbiausios kelio gairės, matyt, būtų šios: nepasiduoti pasaulio pavidalų paviršutiniškumui, neužsisklęsti dramblio kaulo bokštuose, pernelyg nesusireikšminti, nepaskęsti nesibaigiančiuose savo minčių, emocijų, veiksmų ar poelgių aprašinėjimuose, savo sąmonę ir dėmesį sutelkti į aprašomą dalyką. 

Rašytoja G.Adomaitytė ir kompozitorius G.SvilainisMuzikos ekspertas G. Svilainis savo pranešime atsigręžė į archajinį lietuvių tautos muzikinį paveldą - ypač sutartines. Parodė, kaip šį paveldą galima kūrybingai panaudoti kuriant ar atliekant šiuolaikinę muziką. 

Stovykloje buvo paskelbta 2012 metų neregių literatų konkurso laureatė - jau minėjome, ja tapo Klaipėdoje gyvenanti R. Poškienė. Sulaukusi garbingo, daugiau nei aštuoniasdešimties metų amžiaus, laureatė vis dar trykšta energija ir optimizmu. Be galo temperamentinga, gyva, vaizdinga žemaičių tarme ji paporino keletą nuotaikingų istorijų. Naudodama literatūrinę baladės formą, konkursui pateiktuose kūriniuose R. Poškienė pasakoja apie gimtuosius namus - žemaičių kaimo sodybą, joje gyvenusių žmonių sunkią, dažnai rupią kasdienybę, aukštąsias tos kasdienybės akimirkas. R. Poškienės kūryboje harmoningai susipina tai, ką savo pranešime aptarė dr. R. Tamošaitis - tai pasaulio ir žmogaus pusiausvyra, kai pernelyg nenukrypstama nei į paviršutinišką aprašinėjimą, nei į savo paties "giliamintiškumą". Autorė išlaiko ir kitokią pusiausvyrą - tarp literatūriškumo (kūrinyje gausu liaudies dainų, citatų, literatūrinių imitacijų) ir individualumo: nesekama, nemėgdžiojama, kalbama savo balsu ir tuo pat metu remiamasi tautosaka, kolektyvine išmintimi ir atmintimi. 

J. Riškutė aptarė kitų konkurse dalyvavusių literatų kūrinius, o vertėja Roma Zagorskienė konkrečiais pavyzdžiais parodė, kaip su tekstu (verčiamo autoriaus stilistika, sintakse) dirba vertėjai. To darbo, neretai labai kruopštaus ir sunkaus, dažnai nevertina nei skaitytojai, nei rašantys žmonės. O be reikalo - ir ne tik todėl, kad kiekvienas su meile atliktas darbas nusipelno pagarbos. Iš vertėjų patirties, jų požiūrio į žodį, kaip išraiškos priemonę, tam tikrą "statybinę medžiagą", gali daug pasimokyti bet kuris rašantis žmogus. Užtenka užeiti į Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos svetainę internete (www.llvs.lt), pasiskaityti čia esančias vertimų recenzijas, kad suprastum, kiek daug dar nežinai ir nemoki... Verčiant tekstą dažnai reikia ieškoti spalvingesnio žodžio, taiklesnio apibūdinimo, iš keleto sinonimų išsirinkti konkrečiai situacijai labiausiai tinkantį - rašant, anot vienos indų patarlės, irgi reikia pasirinkti tokius žodžius, kad stipresnių už tave jau niekas nepasirinktų... 

Prozininkas Stasys Babonas stovyklos dalyviams pristatė praėjusių metų pabaigoje išėjusį savo romaną "Žuvų gyvenimai vandeny", o LAB darbuotoja Janina Vileikienė - naujausias, per 2011-2012 metus išėjusias neregių autorių knygas. Pati naujausia, dar kvepianti spaustuvės dažais - Valentino Vytauto Toločkos "Regėjimai". Šiais metais LAB tiflotyros skyrius rengia naują - jau trečiają - almanacho "Žodžio spalvos" tomą. Apie tai, kaip sekasi jį ruošti, mintimis dalijosi šio almanacho sumanytojas ir sudarytojas LAB tiflotyros skyriaus vedėjas Juozas Valentukevičius. Vienas išskirtinių trečiojo tomo bruožų, matyt, bus toks - daug poezijos ir labai nedaug prozos. Poeziją almanachui atsiuntė daugiau nei 20 autorių. Rengiant tokio pobūdžio leidinius, įvairovė neišvengiama, bet tam tikra kokybės kartelė vis tiek turi išlikti: ne viskas, kas užrašyta, jau yra literatūra, ne viskas, kas sueiliuota, yra poezija. J. Valentukevičius sakė: "Buvo autorių, almanachui atsiuntusių po dvidešimt ir daugiau eilėraščių, - jūs redaktoriai, jūs ir atsirinkite! Redaktoriaus darbas iš tikrųjų yra padėti atrinkti, patarti, jeigu reikia, šį tą pataisyti, bet didžiausia atsakomybė vis tiek tenka autoriui. Pirmiausia jis turi atrinkti savo kūrinius, žinoti, kuriuos iš jų nori matyti išspausdintus. Joks redaktorius nepadarys iš silpno kūrinio stipraus." Šiek tiek pabaręs autorius, J. Valentukevičius paskelbė ir vieną gerą žinią: almanacho leidybą remia Kultūros rėmimo fondas ir Vilniaus "Sostinės" LIONS klubas. 

 

Žodis ir jo riteriai 

Stovyklos dalyviai patys skaitė savo eiles, o ekspertai jas vertino. Vieniems jie buvo "palankesni", kitiems ant gyvos kūrybinės žaizdos užpylė ir po žiupsnelį druskos. Kai kas vėliau sakė, kad ekspertai buvę pernelyg reiklūs. Bet ar tikrai taip? Visi apie savo kūrybą norime girdėti kuo daugiau teigiamų nuomonių - tai žmogiška ir suprantama, tačiau kai visada ir visur skamba tik pagyrimai, padrąsinimai ir teigiami vertinimai, ar nepadaroma mums meškos paslauga? Galime atrodyti esą dideli vien patys sau, bet ar tikrai taip bus iš tikrųjų ir ar to norime? Nekalbame apie sąmoningą savęs menkinimą, psichologinį nevisavertiškumą, tačiau bet kokia kūryba pirmiausia yra atvirumas, paties kūrėjo atsivėrimas, o ten, kur atsiveriama kitoniškumui, kitai patirčiai ir kitai nuomonei, ten ir iššūkiai, netikėtumai. 

Kalbant apie poezijos, ypač atskirų kūrinių vertinimą, nedera iš akių išleisti ir tos aplinkybės, kad dažnai, vien išgirdus perskaitytą eilėraštį, nematant jo užrašyto, būna gana nelengva pasakyti, stiprus tas eilėraštis ar ne visai. Ne itin stiprus eilėraštis gali gyvai originaliai suskambėti virtęs daina, o sklandžiai skambantis - tapti nepaskaitomas atspausdintas ant popieriaus. Kūryboje nėra galutinių visuotinai priimtų, nelaužomų tiesų. Originaliai, savitai gali suskambėti net proginis eilėraštis, nors šiaip dažniausiai tokie kūrinėliai didesnės išliekamosios vertės neturi ir skamba tik sveikinimų ar panašios paskirties koncertuose. Tačiau "Zelvoje" nutiko kiek kitaip: Valentino Čyžo eilėraštis, skirtas garsinei knygai, paneigė šią "taisyklę". Trumpas, bet kondensuotas V. Čyžo kūrinėlis gali pelnytai būti pavadintas žodiniu paminklu garsinei knygai. Savitų minčių, motyvų ar tiesiog įvaizdžių nuskambėjo ir kitų autorių skaitomuose eilėraščiuose. Ar visi jie vienodai stiprūs? O ar visada net geri, pripažinti poetai rašo tik gerus eilėraščius?.. 

Nedidelį, bet nuotaikingą koncertą dienos pabaigoje, vadovaujami G. Svilainio, surengė į stovyklą atvykę muzikantai. Nors jų buvo tik keturi, bet pakako ir geros nuotaikos, ir, svarbiausia, - originalumo. G. Svilainis ypač gerai įvertino jaunąją dainininkę iš Kauno Laurą Stadalninkaitę - dainininkė jau pribrendusi išleisti savo dainų kompaktinę plokštelę. 

Antrąją dieną LAB direktorės pavaduotoja Laura Juchnevič stovyklos dalyvius supažindino su šiais metais pradėsiančia veikti virtualia garsinių leidinių biblioteka "Elvis". Kadangi ši tema reikalauja nuodugnesnio aptarimo, prie jos ilgiau neapsistosime. Tepastebėsime tik tai, kad jau netrukus garsines knygas galėsime į savo kompiuterius siųstis neišeidami iš namų ir bet kuriuo paros metu. Tiesa, iš pradžių gal ne visas, gal turėsime tam tikrų įsipareigojimų, pavyzdžiui, šių knygų viešai neplatinti, bet galimybė turėti virtualią biblioteką internete - ne vizija ar miražas, bet jau realybė. 

Pabaigoje - viena citata, kurią turėtume prisiminti visi rašantys, kuriantys ar save tokiais laikantys. Lenkų poetė Wislawa Szymborska, atsiimdama Nobelio premiją, ištarė labai prasmingus žodžius: "Įkvėpimas, kad ir kas tai bebūtų, kyla iš amžino nežinau." 

Taigi tik pripažindami ir prisipažindami, kad nežinome, kad norime sužinoti, patirti, suprasti, galime kurti ir tikėtis ką nors sukurti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]