SUKAKTYS

Dovilė ZUOZAITĖ

LAD MUZIKINIS KOLEKTYVAS

Šių metų gegužės 3-ąją suėjo 40 metų, kai 1972 m. Lietuvos aklųjų draugijoje (dabartinėje LASS) buvo įkurtas muzikinis kolektyvas, sujungęs dvi profesionalaus meno organizacijas. Tai 1970 m. rugsėjį savo veiklą pradėjęs LAD kamerinis choras Vilniuje ir lygiai metais vėliau - 1971 m. įkurtas LAD pučiamųjų instrumentų orkestras Kaune. 

Abiejų kolektyvų ištakos veda dar į pačią LAD gyvavimo pradžią, - į 1926-uosius, jau tada buvo pradėta rūpintis aklųjų ir silpnaregių kultūriniu ugdymu. Tuometinės Lietuvos aklųjų sąjungos įkūrėjas Pranas Daunys puikiai suprato muzikos reikšmę aklųjų gyvenime ir jau tuomet prakalbo apie profesionalaus draugijos choro ar orkestro subūrimą. Jis pats, atidarius Kauno aklųjų institutą, pirmiesiems mokiniams ėmė perteikti Rygoje įgytas muzikos žinias, buvo pirmasis muzikos mokytojas Lietuvos aklųjų švietimo istorijoje. Laikui bėgant LAD dėmesys jos narių kultūrinei saviraiškai, su ja susijusių įgūdžių ugdymui vis augo. 1965 m. akluosius ir silpnaregius didžiuosiuose miestuose - Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje - imta telkti apie kultūros centrus (tuomet tai buvo LAD tarprajoniniai kultūros namai). Taip į kultūrinę veiklą buvo įtraukiami ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir periferijoje gyvenantys LAD nariai. Nors ši veikla buvo mėgėjiška, bet jos pagrindu ėmė formuotis neregio, profesionalaus muzikos atlikėjo, specialybė. 

Šeštajame septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienintelė iš aklųjų bendruomenės profesionaliojoje scenoje žibėjo krištolinio balso dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Tačiau apie profesionalaus atlikėjo kelią svajojo ir daugiau gabių muzikai aklųjų bei silpnaregių, jų svajones neretai sustiprindavo ir kai kurių LAD meno saviveiklos kolektyvų laimėjimai. To siekė ir LAD centro valdyba. Mąstydama apie profesionalaus atlikėjo perspektyvą ir turėdama tvirtą materialų pagrindą iš gamybinės veiklos gaunamų lėšų, draugija 1970 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą (Nr.47) Vilniuje įkurti LAD profesionalų chorą. Kolektyvo meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu buvo pakviestas dirbti chorvedys Rimantas Zdanavičius. Ryžtis šiam sprendimui nebuvo lengva - nei patirties, nei reikalingų atlikėjų. Situaciją lengvino tai, kad saviveikliniai aklųjų chorai Lietuvoje nebuvo naujiena. 1944 m. Kaune suburtas LAD choras, kuriame dainavo keletas gamybinio mokymo kombinato darbininkų ir keliolika Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklos mokinių. Jam vadovavo taip pat nematantis chorvedys Antanas Adomaitis. Laikui bėgant, panašūs chorai buvo kuriami Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje. 

Organizuojant profesionalų LAD kamerinį chorą, daugiausia sunkumų kėlė aklųjų muzikinis parengimas. Nutarta, kad geriau būtų pirmiausia akluosius ir silpnaregius suburti į kolektyvą, kuriame dalis dainininkų būtų regintys choristai, turintys aukštąjį muzikinį išsilavinimą, ir tik po to akliesiems skirti muzikines studijas. Visa tai pasiteisino. Dar likus metams iki pirmųjų repeticijų, Lietuvoje buvo skelbiama apie būsimo choro įkūrimą, organizuojamos perklausos. Pagal LAD meninio kolektyvo nuostatus chore aklųjų ir silpnaregių turėjo būti 70 proc., o reginčiųjų - 30 proc. Taip 1970 m. rugsėjį chore pradėjo dirbti 32 dainininkai, iš jų - 10 regintys profesionalai. 

1971 m. rudenį panaši situacija klostėsi ir Kaune savo veiklą pradėjusiame LAD profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre. Dalis jo muzikantų buvo iš Kauno aklųjų institute veikusio pučiamųjų instrumentų orkestro, kuriam vadovavo Adolfas Majauskas. Kiti orkestrantai perėjo iš LAD Kauno gamybinio mokymo kombinato pučiamųjų orkestro (vadovas trimitininkas Aleksandras Rozė). Viena pagrindinių orkestro formavimo sąlygų buvo kaip ir chore - kolektyvas turi turėti 30 proc. reginčių muzikantų. Pučiamųjų orkestras savo veiklą pradėjo turėdamas 18 atlikėjų, kuriems vadovavo trombonininkas Jonas Kupstas. 

Kol abu kolektyvai žengė pirmuosius žingsnius, kol buvo lavinami įgūdžiai, kaupiamas repertuaras, tol nekilo didelių organizacinių rūpesčių. Tačiau gana greitai, įsibėgėjus veiklai atsirado meno kolektyvų specifiką atitinkančio metodinio ir administracinio vadovavimo būtinybė. Todėl 1972 m. gegužės 3 dieną nutarta įkurti LAD muzikinį kolektyvą, kurio vadovu buvo paskirtas kompozitorius, dainininkas, LAD centro valdybos pirmininko pavaduotojas, publicistas Juozapas Kairys. Jam buvo pavesta koordinuoti abiejų kolektyvų darbą, rūpintis kadrų kaita, atlikėjų gabumų ugdymu, kūrinių programų sudarymu, koncertais, gastrolėmis ir kt. Prabėgus keliems mėnesiams nuo muzikinio kolektyvo įkūrimo, J. Kairys kalbėjo: "Pradėjus abiems meniniams kolektyvams aktyvesnę veiklą, rūpinsimės reklama: straipsniais spaudoje, afišomis, bukletais, televizijos, radijo laidomis. Juk mūsų misija - ne tiek išgarsėti patiems, kiek per šiuos kolektyvus populiarinti Aklųjų draugiją. Mūsų kolektyvai - choras ir orkestras - nebus sustingę vienetai. Su filharmonijos kamerinio orkestro vadovu Sauliumi Sondeckiu nutarėm paruošti programą su choru. Glaudžiau bendradarbiausim su dainininke Beatriče Grincevičiūte. Iš tų pačių choristų kursim ansamblį, duetus. Ir orkestrui, manau, spalvų įvairumo ieškosim. Tik pirma - klasikinė muzika, kuri formuos orkestro braižą, jo veidą. Po to galima ir apie lengvesnio turinio repertuarą pagalvoti." 

LAD muzikiniam kolektyvui pripažinimo ilgai laukti nereikėjo. Kamerinis choras gyvuoti pradėjo metais anksčiau, tad savo pasiekimais buvo tarsi pavyzdys orkestrui, kuriam teko patirti kur kas daugiau išbandymų. Nerimo kėlė muzikantų profesinis lygis: trūko LAD narių, turinčių bent minimalų muzikinį parengimą ir galinčių groti pučiamaisiais instrumentais. Situacija nesikeitė ir vėliau, dėl to orkestras, kalbant apie muzikantų skaičių, buvo mažiausias Lietuvoje. Veiklą pradėjęs su 18 orkestrantų, geriausiais kūrybinės brandos metais jų turėjo 34. Lemtingos buvo ir šalies pučiamųjų orkestrų muzikavimo tradicijos, kurios, lyginant su chorais, nebuvo tokios gilios, tad ši muzika sunkiau kelią skynėsi ir į tuometinės LAD meno saviveiklą, iš kurios geriausių atstovų buvo sudaryti abu profesionalūs neregių muzikiniai kolektyvai. Vyravusi vokalinė, chorinė muzika neužgožė pirmųjų instrumentinės muzikos žingsnių ir LAD orkestro veikla pamažu įsibėgėjo, kaupėsi repertuaras, uvertiūros, šokiai, maršai, ištraukos iš operų. Ginant savo, kaip LAD pučiamųjų orkestro, garbę po metų jau buvo varžomasi su profesionaliais orkestrais. Tai patvirtina ir tolesnė veikla - 1975 m. Lietuvos profesionalių orkestrų konkurse laimėta antra, 1977 m. ir 1980 m. - trečios vietos. 1976 m. išleista vinilinė plokštelė "Gigant", rengiami įrašai Lietuvos radijuje ir televizijoje, koncertinės kelionės į daugelį Lietuvos vietovių, kitas šalis - Baltarusiją, Latviją, Rusiją, Ukrainą. 

Deja, šiandien orkestro vardas priklauso praeičiai. Nors nuveikti darbai liudija buvus gražius ir turiningus metus, 1993 m. vasarį kolektyvas atvertė paskutinius puslapius. Dėl lėšų trūkumo LASS nepajėgė išlaikyti ne tik orkestro, bet ir choro, tai yra LAD muzikinio kolektyvo. Jį galėjo išgelbėti tik valstybės parama. 1992 m. J. Kairys kalbėjo: "Dar pavasarį, kai lankiausi pas Vytautą Landsbergį, kalbėjome, kad valstybė perims muzikinį kolektyvą. Bet pasikeitė premjeras, finansų ir socialinės apsaugos ministrai - kalbą reikia pradėti iš naujo. (...) Kitais metais kultūros ministerija pasiryžusi chorą paimti savo globon, tik chorą! (...) O 19-os orkestrantų kas laukia - nežinia. Spalio 1 d. LASS tarybos posėdyje skaudama širdimi kalbėsiu apie muzikinio kolektyvo panaikinimo būtinybę." 

Pučiamųjų orkestrui vilties nesuteikė ir Kauno savivaldybė, turėjusi pasirūpinti dar trimis mieste esančiais orkestrais. Šis meno kolektyvas gyvavo 22 metus, per kuriuos parengta daugiau kaip 190 kūrinių, radijuje įrašyta 20 pjesių, grota 900 koncertuose, dalyvauta 5 šalies profesionaliųjų orkestrų konkursuose, jubiliejinėse dainų šventėse, LAD suvažiavimuose. Kolektyvo meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu dirbo keturi muzikantai: 1971-1974 - Jonas Kupstas, 1974-1981 - Antanas Kupstys, 1981-1992 - Vytautas Berniškis ir 1992-1993 - Antanas Časas. Koncertuose orkestras pirmenybę skirdavo lietuvių kompozitorių kūrybai, liaudies dainos žanrui, LAD kompozitorių muzikai. Repertuaro pagrindą sudarė pučiamųjų instrumentų orkestrui skirta muzika, kurią paįvairindavo kūriniai solo pučiamajam instrumentui su orkestru. Šios tradicijos puoselėtojai buvo trimitininkai Rimantas Milašauskas, Eugenijus Jovaiša, Skaistas Rudzianskas, klarnetininkai Arvydas Jakubėnas, Romas Kraujotaitis, baritonistas Leonas Matusevičius, fleitininkės Birutė Mikulėnienė, Emilija Šocikienė ir kiti. Koncertuose skambėjo ir solinės dainos, arijos, duetai, didesni vokaliniai ansambliai, patraukliai akompanuojami orkestro tokiems atlikėjams, kaip Adomas Bazevičius, Juozapas Kairys, Beatričė Grincevičiūtė, Onutė Matusevičiūtė, Vladas Bagdonas ir kiti. 

Paprašius dainininkę Onutę Matusevičiūtę pakalbėti apie orkestre praleistus metus, prisiminimai liete liejosi: "Orkestras mano gyvenime paliko labai ryškius pėdsakus. 1983 m. įstojusi į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, po metų pradėjau groti orkestre. Patirtis buvo neįkainojama, nes tai buvo mano ir solinės karjeros lopšys. 1985 m. pasirinkau antrą specialybę - vokalą, tad orkestre ne tik grojau fleita, bet atlikdavau ir solinius kūrinius. Įsimintini momentai: mane, atlikusią kūrinį fleita, į priekį išvesdavo dirigentas solinio numerio - žiūrovui tai buvo nedažnas reginys. Žmonės mus labai nuoširdžiai priimdavo, nebūdavo svarbu, aklas groja ar matantis, - juk muzika ta pati. Anuomet, kai nebuvo tokios integracijos, kai tekdavo visuomenei vos ne įrodinėti, kad aklasis yra lygiavertis, turėjome savo veiklos nišą, t.y. muzikinį kolektyvą, o šiandien, kai yra liberalus visuomenės požiūris į mus, laisvė, neturime tokių didelių galimybių bendrai profesionaliai muzikinei veiklai. Apie orkestrą dažnai pagalvoju, smagu prisiminti, nors jau daug yra iškeliavusių į anapilį. Jie gali ten pas Dievulį antrą orkestrą suburti..." 

LAD muzikinio kolektyvo praeitis brangi ne tik dėl nuveiktų darbų - tasai svarus palikimas leidžia muzikai gyvai skambėti ir šiandien. Tai muzika, atliekama profesionalių menininkų, išaugusių jaučiant LAD muzikinio kolektyvo globą ir palaikymą. Šiame kolektyve subrendo Onutė Matusevičiūtė, Lionginas Matusevičius, Vladas Bagdonas, pirmasis, žengęs į didžiąją operos sceną, Jūratė Vizbaraitė ir ilgiausią kūrybinį kelią nuėjęs valstybinis choras "Vilnius". Pasitinkant keturiasdešimtmečio sukaktį jam buvo suteiktas reikšmingas valstybinio choro statusas.