JAUNA MINTIS

 

TARP MUZIKOS IR DIZAINO


Vytautas LozickasAukštasis mokslas yra būtinybė ar tik prestižo reikalas? Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Žinoma, šiais laikais net ir valytojos darbą dirbant prireikia diplomo. Jeigu šeimos atžala įstoja į aukštąją mokyklą ar kolegiją, ji mokslą turi būtinai baigti. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl tėvų ar giminių, kurie pasididžiuodami galėtų absolventui paploti per pečius. O kas nebaigia pradėtų mokslų, tampa "nevykėliu". O juk kartais derėtų paklausyti ir tų, kurie turi kitokią nuomonę. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas, norėdamas gyventi savarankiškai, nutraukė pradėtus mokslus. Kolegijos suolą iškeitė į darbo vietą. Tuo netgi didžiuojasi, nes turi savo užsidirbtų pinigų. 

Vytautas Lozickas gimė ir augo Vilniuje. Lankė Gerosios Vilties vidurinę mokyklą. Po pamokų mokėsi Yamahos muzikos mokykloje. Vėliau Juozo Tallat-Kelpšos vardo konservatorijoje. Pernai mėgino krimsti grafinio dizaino mokslus. 

 

"M. Ž." Mokėtės integruotai. Reikėjo įveikti ne vieną kliūtį. Papasakokite apie jas. 

V. L. Mokslus pradėjau 1998 metais. Mokiausi Vilniaus Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje. Joje baigiau dešimt klasių. Atrodytų, ši mokykla yra rajone, kur tikrai daug neregių bei silpnaregių. Ten dirbantys mokytojai tikrai turėjo ne vieną kartą mokyti žmones, turinčius regėjimo sutrikimų. Deja, mokydamasis šioje mokykloje turėjau sunkumų. Tiesa, su klasės draugais bendravau puikiai. Tikrai nepriklausiau atstumtiesiems. Prisimindamas mokslo metus, įvardinsiu dvi pagrindines problemas: pirmiausia - lenta. Matyt, daugeliui silpnaregių, besimokančių integruotai, - tai problema. Nors sėdi pirmame suole, vis tiek nematai, ką mokytojai rašo lentoje. Laimei, mokykloje turėjau nuostabų draugą. Mes su juo dešimt metų sėdėjome pirmame suole. Draugas man padėjo mokytis. Duodavo nusirašyti ant lentos mokytojų užrašytą medžiagą. Kartais pusbalsiu skaitė, ką mokytojai rašo. Antroji problema - skaitymas. Vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, uždavinynai leidžiami nevienodais šriftais. O tai išties silpnaregiui opus dalykas. Pradinių klasių vadovėliai išspausdinti dideliu šriftu. Tuos tekstus skaityti galėjau be vargo. Vyresnėse klasėse šriftas smulkėjo. Įžiūrėti tekstą regėjimo nepakako. Tuo tikslu užsisakiau specialius skaitymo akinius. Jie knygos šriftą padidindavo kelis kartus. Jei pats negalėdavau perskaityti, prašydavau draugų pagalbos. Jie geranoriškai padėjo. 

"M. Ž." Teko girdėti, kad patį nuo mažų dienų viliojo muzika? 

V. L. Iš tiesų muzika mane žavėjo nuo mažų dienų. Mėgau jos klausytis ir pats muzikuoti. Iš kur šis potraukis? Gal jį paveldėjau iš mamos. Ji daug metų dainavo "Vilniaus" chore. Išėjusi iš choro, mama su dainavimu neatsisveikino. Ji iki šiol dainuoja Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro estradiniame ansamblyje "Vilkpėdė". Mamos paakintas mokiausi privačioje Yamahos muzikos mokykloje. Šioje mokykloje mokslai be galo, be krašto. Gali mokytis vos ne dvidešimt metų, tik pinigus mokėk. Čia mokiausi trejus metus. Skambindavau fortepijonu. Pradėjau nuo pradžiamokslio. Vėliau jau skambindavau ir sudėtingesnius kūrinėlius. Be muzikos, domėjausi ir domiuosi kompiuteriais. Be jų dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kompiuteris - mano kasdienybės dalis. Negana to, jis man duondavys. Kita mano aistra - elektronika. Ja susidomėjau vos sulaukęs darželinio amžiaus, kai gaudavau elektroninių žaislų. Juos beregint išardydavau. Iš gautų detalių konstravau man tik vienam težinomus žaislus bei keistus mechanizmus. 

"M. Ž." O kaip atsidūrėte Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje? 

V. L. Įprastai konservatorijoje mokomasi ketverius metus. Aš apie tai sužinojau vėlokai. Todėl iš karto įstojau į vienuoliktą klasę. Peršokau dvi mokomąsias klases. Reikėjo išeiti pagreitintą kursą. Čia mokiausi groti mušamaisiais instrumentais. Be muzikinio raštingumo, reikėjo mokytis ir bendrųjų lavinimo dalykų. Pamokos trukdavo labai ilgai. Ateidavau anksti ryte, išeidavau sulaukęs pirmųjų vakaro šešėlių. Tarp bendraminčių paprastai nebūna bendravimo problemų. Muzika suartina. Su daugeliu bendramokslių grojome viename orkestre. Iki šiol susitinkame ir muzikuojame. Vasaromis važiuojame uždarbiauti į pajūrį. Ten koncertuojame kavinėse arba gatvėse. Iki šiol mušu būgnus konservatorijos orkestre. Kartais vienas groju gatvėse. Ypač smagu groti Vilniuje per gatvės muzikantų dieną. 

"M. Ž." Kaip ilgai rinkotės, kur studijuoti? 

V. L. 2011 metais į kolegiją nešdamas dokumentus labai nerimavau. Jaudinausi nežinodamas, kaip mane, silpnaregį, priims kolegijos vadovybė. Nuėjęs sulaukiau malonios staigmenos. Kolegijos darbuotojai, matydami, kad esu silpno regėjimo, geranoriškai stengėsi man padėti. Visus biurokratinius formalumus sutvarkėme labai greitai. Dizaino kolegijoje pasirinkau neakivaizdines studijas. Mokslai trukdavo iki sesijos. Per mėnesį mokydavomės kelias savaites. Be pagrindinių grafinio dizaino mokomųjų dalykų, mokėmės ir dizaino istorijos, taip pat piešimo bei ekologijos. Studentų, neakivaizdžiai studijuojančių grafinį dizainą, buvo nedaug. Grupėje mokėsi trylika žmonių. Bendraujant su jais tikrai nebuvo jokių keblumų. Neakivaizdines studijas dažniausiai pasirenka žmonės, už kurių pečių jau yra tam tikra gyvenimo patirtis. Kai žmogus turi tokios patirties, bendravimas su aplinkiniais yra kitoks. Šie žmonės žino, ko atėjo. Jie tvirtai siekia užsibrėžto tikslo. Mokytis tikrai nebuvo sunku. Kai patinka dėstomi dalykai, nepajunti didelių krūvių. Aišku, neakivaizdinės studijos kitokios. Reikėdavo daug dirbti namie savarankiškai. Ilgas mokymosi valandas kompensuodavo kūrybinės užduotys. O tai be galo patrauklus užsiėmimas. Smagu, kada kompiuterio monitoriuje išvysti savo rankomis sukurtą darbą. Nesvarbu, ar tai lankstinukas, plakatas ar firmos logotipas. Tai savotiška muzikos tąsa - tik ne garsų, o vizuali. Deja, kolegijoje studijavau neilgai - tik vieną pusmetį. Šiais metais su mokslu teko atsisveikinti. 

"M. Ž." Kas privertė žengti šį, iš esmės keičiantį gyvenimo būdą, žingsnį? 

V. L. Mokslus norėjau tęsti, bet kartais gyvenimas nepaiso mūsų norų. Studijas nutraukiau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia - asmeninės problemos. Antroji - netikėtas darbas. Darbo ieškojau seniai. Visur, kur tik buvo galima, siunčiau savo anketas, prašymus. Vieną dieną elektroniniame pašte radau laiškutį. Gegužės mėnuo paskelbtas lankstaus darbo mėnesiu. Lankstus darbas toks, kai žmogus dirba namuose. Aš ir dirbu tokį darbą. Dirbu pagal savo specialybę. Kuriu grafinį dizainą. Iki šiol savo darbdavio nesu matęs. Bendraujame elektroniniu paštu. Užsakymus ir atsiskaitymą taip pat gaunu elektroniniu paštu. Ką čia slėpti - pinigai nugalėjo mokslą. Jaunam žmogui visuomet stinga pinigų. Man norėjosi pradėti savarankišką gyvenimą. Nuomotis butą reikia pinigų, kitaip būsi tėvams našta. 

"M. Ž." Koks paties santykis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? 

V. L. Esu LASS narys, kaip ir mano mama bei sesė. Deja, tik narys. Sąrašuose esu, bet aktyviai LASS veikloje nedalyvauju. 

"M. Ž." Gal kada nors planuojate vėl sugrįžti į studijų suolą ir baigti tai, kas pradėta? 

V. L. Apie savo ateitį kalbėti kebloka. Susiplanuoji vienaip, o išeina priešingai. Turiu nusibrėžęs savo ateities viziją - įgyvendinti svajones, tikslus. Svarbiausia - tobulėti dizaino, grafikos srityje. Iš šio užsiėmimo tikiuosi ir gyventi. Suprantu - mokslų neišvengsiu. Tikrai po kelerių metų reikės tęsti pradėtas studijas. Kitas tikslas - nemesti muzikos. Esu nusprendęs savaitgaliais groti kavinėse, vakarėliuose ar kur kitur. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]