SVEIKINAME!

Alvydas VALENTA

DRAUGYSTĖ VISAM GYVENIMUI


Albinas VaičiūnasBalandžio 26 dieną nedideliame bendraminčių būrelyje pagerbtas Sūduvos krašto praeities tyrinėtojas, kultūros istorikas, ilgametis Beatričės Grincevičiūtės bičiulis, jos atminimo bei kūrybinio palikimo puoselėtojas Albinas Vaičiūnas.  

Už daugelio metų nuopelnus saugant Beatričės atminimą, tyrinėjant Grincevičių dvaro istoriją, dainininkės kūrybinio palikimo sklaidą A. Vaičiūnui praėjusių metų pabaigoje paskirta Beatričės Grincevičiūtės šimtmečio premija.  

B. Grincevičiūtės premijos iniciatorius buvo vienas iš labdaros fondo "Beatričės namai" steigėjų ir jo prezidentas Juozas Dzidolikas. Dėl nelauktos šio žmogaus mirties praėjusių metų liepos mėnesį fondui skubiai reikėjo tvarkyti juridinius su tolesne veikla susijusius reikalus. Todėl ir pati premija A. Vaičiūnui buvo įteikta tik šiais metais, o pasveikinimą bendraminčių būrelyje reikėjo atidėti net iki pavasario. 

A. Vaičiūnas yra vienas iš tų žmonių, kurie sutiko Beatričę tolimoje jaunystėje ar net vaikystėje ir liko tarp jos bičiulių visą gyvenimą. Neišsenkančio šio žmogaus optimizmo, domėjimosi gimtąja kultūra, jos praeitimi nepalaužė nei netikėta tremtis (1951-1956) į Vorkutos lagerius, nei politinio kalinio etiketė, nei nelengvas gyvenimas grįžus iš tremties. Vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A. Vaičiūnas įsiliejo į visuomeninę ir kultūrinę veiklą, tapo nepailstančiu Sūduvos krašto praeities tyrinėtoju. 

Didelė jo interesų dalis buvo ir tebėra skiriama mūsų lakštingalai. A. Vaičiūnas 1994-2004 metais dirbo B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus direktoriumi, tačiau ir, perdavęs šias pareigas jaunesnei kolegei, neliko ar greičiau net neketino likti kultūrinio gyvenimo nuošalėje. Jis nuolat talkina organizuojant įvairius renginius gimtojoje Beatričės Ilguvoje, parengė knygą "Ilguva amžininkų atsiminimuose", beje, jau sulaukusią trijų leidimų - kiekvienas vis kiek pataisytas, kuo nors papildytas. Praėjusį rudenį Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriuje buvo užrašyti neįkainojami šio žmogaus prisiminimai apie bendravimą su Beatriče, jos šeimą. Skelbiame nedidelį šių prisiminimų pluoštelį. Stiprybės jums, Albinai, ir negęstančios kūrybinės ugnies! 

 

- - - 

Beatričę pažinojau nuo pat savo vaikystės. Mano gimtasis Gegužių kaimas yra šalia Ilguvos. Taigi augdamas matydavau ir Beatričę, ir jos mamą, ir tetą Gromadskienę. Visas tris dažnai buvo galima išvysti Ilguvos bažnyčioje. Šita bažnyčia pastatyta Grincevičių giminės lėšomis dar 1814 metais. Bažnyčioje buvo specialios vietos, vadinamosios "lonkos", - sėdėti Grincevičių šeimos nariams. Taigi atėjęs čia matydavau visas tris Grincevičių giminės atstoves. Visa tai buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po karo daug kas pasikeitė. Mlynarskienė išvyko į Lenkiją, Beatričės mama mirė. 

Pačią Beatričę išgirdau giedančią irgi toje Ilguvos bažnyčioje. Ji nuostabiai giedodavo solo: "Ave, Marija", kitas giesmes. Ilguvos parapijoje labai iškilmingai švenčiami Šv. Izidoriaus atlaidai. Beatričė ten giedodavo. Visa bažnyčia atsisukdavo į vargonų pusę pasižiūrėti, kas čia taip nuostabiai gieda. Tokia buvo mano susitikimų su Beatriče pirmoji patirtis.  

Gerai pažinojau Beatričės brolį Vaitiekų. Abu bendravome. Jis mano seserį Valentiną mokė groti akordeonu. Vaitiekus man yra daug pasakojęs apie savo šeimą, ypač apie brolį Henriką.  

Daug bendravome ir su Beatričės seserimi Kristina. Mano mama Marija Vaičiūnienė su Kristina buvo geros draugės. Aš irgi dažnai nuvažiuodavau pas Kristiną į Sabališkių kaimą. Kaip ir Vaitiekus, ji daug pasakodavo apie savo giminę, šeimą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]