SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT

GYVENIMAS 2012-AISIAIS

Pirmiausia apie tai, kaip atsirado šis interviu. Klausimai LASS pirmininkui kaupėsi kokius du ar tris mėnesius. Artėjantis LASS suvažiavimas šiuos klausimus ir tam tikras gyvenimo aktualijas dar labiau išryškino. Kai kurios šiame interviu keliamos problemos gal kiek per "sunkios", reikalingos atskiro pokalbio ar žurnalistinio tyrimo, bet, kaip teigia filosofai, kartais kelti klausimus yra svarbiau nei gauti į juos atsakymus. Galėtume pridurti: gauti galutinius atsakymus. Laikydamiesi šio principo ir siūlome pokalbį su LASS pirmininku Sigitu Armonu.  

- Praėjusių metų pabaiga nestokojo įvairaus lygio susitikimų, ministrų ir šiaip aukštų valdininkų pažadų apie socialinės politikos, ypač neįgaliųjų organizacijų finansavimo, pokyčius. Praėjo beveik vienas šių metų trečdalis - aplink visiška tyla. Taigi ar yra kokių nors naujienų iš atsakingų už socialinę politiką valdininkų kabinetų? Galvoje pirmiausia turiu naujai rengiamą 2013-2019 metų neįgaliųjų socialinės integracijos programą. Pagal ją neįgaliųjų organizacijos gyvens artimiausius septynerius metus. Kaip ši programa rengiama, kokie prioritetai? 

- 2013-2019 metų neįgaliųjų socialinės integracijos programa rengiama, tačiau tik balandžio 28 d. gavome jos projektą. Kopijas išdalinau kolegoms, kad susipažintų. Pastabas ir siūlymus turime pateikti iki gegužės 15 dienos. Tiek mūsų, tiek kitų neįgaliųjų organizacijų pateiktas pastabas dar turės apibendrinti, kažką priimti, kažką atmesti, taigi realus programos vaizdas paaiškės anksčiausiai birželio ar liepos mėnesį. Pati programa - pakankamai didelis ir sudėtingas dokumentas, kad keliais sakiniais būtų galima ją apibūdinti. Apie tai, kaip ji buvo rengiama, kokie pasirinkti prioritetai, manau, turėtų kalbėti ir Neįgaliųjų reikalų departamento atsakingi darbuotojai. Apie pačios programos rengimą galiu pasakyti tiek, kad socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo sudaryta darbo grupė. Grupę sudarė bene dvylika pogrupių. Pogrupių veikla buvo siejama su tam tikrų ministerijų, pavyzdžiui, švietimo pogrupio - su Švietimo ir mokslo, aplinkos prieinamumo - su Susisiekimo ministerijos veikla. Šioms ministerijoms pateikėme savo siūlymus ir gaires. Keturiuose pogrupiuose kaip LASS atstovas dalyvavau ir aš. Tai švietimo pogrupis, aplinkos prieinamumo ir du pogrupiai, skirti socialinėms problemoms, vėliau jie buvo sujungti į vieną. Svarbiausi dalykai, kuriuos siūlėme įtraukti į programą šie: socialinės reabilitacijos sistemos sukūrimas, akliesiems pritaikyta profesinė reabilitacija, socialinių paslaugų bendruomenėje finansavimo pakeitimai, naujos kartos lietuviško kalbos sintezatoriaus kūrimas. Priminsiu, kad socialinės reabilitacijos sistemos Lietuvoje apskritai nėra, profesinės reabilitacijos sistema sukurta, neįgalieji ja naudojasi, bet akliesiems prieinamų specialybių kol kas nesiūloma. Tokia padėtis LASS, kaip neregių interesams atstovaujančiai organizacijai, nepriimtina. LASS netenkina ir tokia tvarka, kai kasmet mūsų filialai, kiti struktūriniai padaliniai turi teikti programas, kad gautų finansavimą dar vieniems metams. Čia irgi siūlėme pakeitimų. 

- Apie LASS, jos filialų finansavimą norėtųsi pakalbėti išsamiau. Šiais metais vėl tik balandžio pradžioje mūsų organizacijos struktūros - filialai, socialinių paslaugų centrai - gavo 2012 metams skirtus pinigus. Panaši situacija kartojasi metai po metų - pirmąjį kiekvienų metų ketvirtį praktiškai LASS struktūrų veikla būna paralyžiuota. Praėjusių metų pabaigoje socialinės apsaugos ir darbo ministras pripažino, kad tokia situacija nėra normali, žadėjo nuo 2013 metų finansavimo pokyčius. Ar šiuo klausimu girdėti kas nors nauja?  

- Tiek mūsų, tiek kitų neįgaliųjų organizacijų finansavimo reikalai yra sudėtingi. Šiais metais jie tapo dar sudėtingesni, nes pirmą kartą bendruomenių projektų finansavimas vyko per savivaldybes. Galima džiaugtis tik tuo, kad didelių nesklandumų nebuvo. Kol kas naujo programos aprašo dar neturime (jis turėtų pasirodyti vasaros viduryje), bet neoficialiai gavome patikinimą, kad tiek bendruomenių, tiek asociacijų vykdomoms programoms nuo 2013 metų konkursai bus skelbiami ne vieniems, bet trejiems metams. Vadinasi, jeigu organizacijos pateikta programa laimės konkursą, tai ji bus finansuojama trejus metus. Kaip tai vyks, kokie bus keliami papildomi reikalavimai ar sąlygos, kaip bus "išdėliojamos" tų trejų metų sąmatos, kol kas pasakyti dar negalime, bet, kaip sakiau, neoficialų patikinimą, kad dirbama šia kryptimi, turime.  

- Maždaug prieš du mėnesius akluosius ir silpnaregius pasiekė žinia, kad Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakultetas daugiau neruoš aklų masažuotojų - jiems siūloma vykti į Kauną mokytis kažkokiame paslaugų centre arba, kitaip sakant, paprasčiausioje profesinėje mokykloje. Ši žinia mūsų bendruomenės žmonėms sukėlė nemenką nerimą. Kaip galėtumėte ją pakomentuoti? Kokią poziciją šiuo klausimu užima LASS? Ar imamasi kokių nors praktinių žingsnių šiai problemai spręsti?  

- Kovo pabaigoje sulaukėme skambučio iš Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto dekanės Žymantės Jankauskienės. Ji pranešė, kad aklų masažuotojų fakultetas daugiau nerengs, kad tai ruošiasi daryti Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras. Bendravau tuo klausimu su Švietimo ir mokslo ministerijos koleginių studijų skyriaus vadovu Antanu Levicku. Jokio įstatyminio pagrindo neruošti aklų masažuotojų nėra. Tačiau aukštosios mokyklos - tiek universitetinės, tiek neuniversitetinės - pačios sprendžia, kokius specialistus ruošti, o mūsų aptariamu atveju kolegija, įtikinta Sveikatos priežiūros fakulteto, masažuotojų nusprendė nerengti. Svarbiausia priežastis, kurią įvardijo kolegija, tokia: ji - aukštoji mokykla, masažuotojų rengimo programa buvo profesinio rengimo programa, vienintelė tokia tarp visų kitų dėstomų programų, todėl kolegija nusprendė jos atsisakyti. Formalus atsisakymo pagrindas yra, juo labiau kad bent teoriškai mūsų žmonės nepaliekami tuščioje vietoje: masažuotojų rengimo imasi minėtas Kauno centras. Manau, kad prie šio klausimo dar teks grįžti, gal net ne kartą, bandysime susitikti su kolegijos vadovais, diskutuoti ir ieškoti išeities. Kas dabar gali nuspėti, ar pavyks? 

Nenoriu nieko bloga pasakyti apie Kauno centrą, bet Vilniaus kolegija turėjo dvidešimties metų įdirbį, aklų masažuotojų rengimo patirtį - labai nesinorėtų, kad ši patirtis būtų prarasta. Masažuotojų rengimo ateitis, kaip ir naujoji socialinės integracijos programa, - sudėtingas klausimas ir keliais sakiniais jo neaptarsi. Kol kas bendra situacija mums nėra palanki. Ją dar labiau apsunkina tai, kad yra sveikatos apsaugos ministro įsakymas, jog masažuotoju gali dirbti 140 valandų masažo kursą išklausę, medicininį išsilavinimą turintys asmenys. Vadinasi, masažuotoja panorėjusi galės tapti kiekviena seselė. Formaliai masažo monopolio niekada neturėjome, bet neformaliai toje rinkoje buvome lyderiai. Dabar turime ruoštis gerokai didesnei konkurencijai nei iki šiol.  

- Už kiekvieno sprendimo dažnai - labai konkretūs, praktiški kažkieno interesai ar bent šiaip dalykai, tą sprendimą nulemiantys. Taigi kas, jūsų nuomone, už šio Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto sprendimo?  

- Man neetiška būtų komentuoti svetimos įstaigos sprendimus ir spėlioti, kas turėjo jiems įtakos. Be abejo, kai kurie dalykai beveik akivaizdūs ir niekas pernelyg jų neslepia. Viena svarbesnių priežasčių - finansinis suinteresuotumas ar greičiau nesuinteresuotumas. Jau minėjau, kad Vilniaus kolegija yra aukštoji mokykla, masažuotojų mokymo programa - profesinio lygio, dėstytojų darbas apmokamas nevienodai. Pagal profesinio mokymo programą dirbantis dėstytojas gaus mažiau nei pagal universitetinių studijų programą dirbantis jo kolega. Mes, kaip aklųjų teises ginanti organizacija, galėtume pateikti kontrargumentą, kad papildomų pinigų galima rasti. Svarbu žinoti, kiek ir kokiam tikslui jų reikia. Kitas fakulteto argumentas: valstybė finansuoja tik vienas studijas aukštojoje mokykloje, o didelė dalis mūsų masažuotojų kartą jau būna baigę studijas kitoje aukštojoje mokykloje. Šį argumentą irgi galima nuginčyti: turime nemažai žmonių, kurie specialybę įsigijo dar matydami, pablogėjus regėjimui, jie atėjo į LASS, išgirdo apie galimybę mokytis masažo ir įsigijo naują specialybę. Kontrargumentų turime ir mes, bet reikia, kad juos išgirstų ar norėtų išklausyti ir kita pusė.  

- Neregių socialinės ir profesinės reabilitacijos reikalai. Praėjusiais metais ne kartą įvairiomis progomis sakėte, kad šį darbą turėtų atlikti aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrai, kad artimiausiu metu jiems reikės rimtai peržiūrėti savo funkcijas ir savo veiklą, kitaip sakant, aklųjų ugdymo centrai turės atsižvelgti į laiko reikalavimus ir keistis. Ką galėtumėte prie šių savo minčių pridurti? 

- Gegužės 9 d. susitikome su Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) vadovais ir aptarėme tiek socialinės, tiek profesinės reabilitacijos klausimus. Kodėl susitikome su NDNT, o pernai kalbėjau apie aklųjų ugdymo centrus? Centrai galėtų būti bazė, kur reabilitacija vyktų, bet tiesioginis reabilitacijos poreikis yra susijęs su žmogaus neįgalumu, o šį faktą gali nustatyti tik NDNT. Tarnybos vadovai mūsų minčiai, kad akliesiems reikalinga socialinė reabilitacija, kad turi būti sukurta pastovi ir aiški jos sistema (panašiai kaip yra sukurta profesinės reabilitacijos sistema) pritarė. Dabar reikia tuos dalykus įteisinti juridiškai. Gali tekti keisti Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą. Jame parašyta, kad už neįgaliųjų socialinę reabilitaciją yra atsakingos savivaldybės. Bet tai tik skambi deklaracija, neturinti jokio realaus turinio. NDNT nukreiptų žmogų socialinei reabilitacijai kaip dabar nukreipia profesinei. Aklųjų ugdymo centrai galėtų būti ta bazė, kurioje reabilitacija būtų vykdoma.  

Dėl Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mano pozicija nesikeičia - peržiūrėti jo funkcijas reikia. Šį siūlymą pateikėme ir naujai neįgaliųjų socialinės integracijos programai. Keletą kartų į tai atkreipiau švietimo ir mokslo ministro G. Steponavičiaus dėmesį. Paskutinįkart visai neseniai - gegužės 4 dieną. Šio reikalo nevilkiname, bet reikia nepamiršti, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras pavaldus Švietimo ir mokslo ministerijai. Mes galime prašyti, atkreipti ministerijos vadovų dėmesį, bet ne reikalauti ar patys imtis kokių nors veiksmų.  

- Gegužės pabaigoje vyks XXIII LASS suvažiavimas. Viena vertus, tai grynas formalumas - Asociacijų įstatymo reikalavimas. Antra vertus, gera proga apžvelgti tai, kas atlikta ar neatlikta per metus. Kaip vertintumėte praėjusių metų derlių? Kuo galima pasidžiaugti, kas liko nenuveikta? 

- Balandžio 18 d. LASS centro tarybos posėdyje buvo patvirtinta mūsų veiklos ataskaita. Nuo gegužės 2 d. norintys gali ją rasti internete, LASS svetainėje www.lass.lt. Taigi visi gali susipažinti, ką nuveikėme. Aš pats vertinčiau praėjusius metus gana neblogai. Vienas iš mūsų strateginių uždavinių buvo toks: organizacijos situacija, jos veikla, nors esama visokių krizių, finansinių ir kitokių sunkmečių, neturi blogėti. Jeigu sugebėsime organizacijos veiklą išlaikyti tokią, kokia buvo iki aptariamų metų pradžios, tai svarbiausią uždavinį būsime įvykdę. O jeigu dar sugebėsime pagerinti, tai ir visai neblogai. Susumavus 2011 metų rezultatus, tiek mūsų įmonių, tiek įstaigų finansinė veikla, lyginant su 2010 metais, nepablogėjo, o kai kurių ir pagerėjo. Visas struktūras, kurias turėjome, išsaugojome. 2011 metais, vykdant LASS XXII suvažiavimo nutarimą, buvo suformuoti penki LASS regioniniai ir vienas respublikinis socialinis fondas. Iš ūkinės veiklos uždirbti pinigai pradedami naudoti socialinėms programoms vykdyti. Socialiniai fondai amortizavo valstybinės programos lėšų sumažėjimą. Antras naujas dalykas (tiesa, realiai jį pajusime tik šiais metais) - tai ES struktūrinių fondų finansuojamas projektas "Žmonių aktyvinimas ir įtraukimas į darbo rinką". LASS , kaip nacionalinė organizacija, tokio lygio projekte dalyvauja pirmą kartą. Numatoma, kad projekte dalyvaus 80 mūsų organizacijos narių. LASS XXII suvažiavime sakiau, kad organizacijoje bus darbuotojų pokyčių. Šio savo pažado taip pat stengiuosi laikytis. Praėjusių metų pradžioje pakeitėme UAB "Regseda" bei Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro vadovus. Susumavus metų rezultatus matyti, kad tie mūsų žingsniai pasiteisino.  

Kas nesiseka ar sekasi ne taip, kaip norėtume? Pirmiausia, manyčiau, tai keitimasis informacija ir informacijos sklaida. Iš LASS respublikinio centro informacija išeina visais įmanomais būdais. Tiesa, "popierių" nesiuntinėjame, laiškais nesusirašinėjame, bet šito atsisako daugeliu atvejų ir valstybinės struktūros. Gyvename informacinių technologijų amžiuje. Sunkiai sekasi rengti žmones, galinčius ir norinčius tapti visateisiais informacinės visuomenės nariais. Bet tai irgi stengiamės daryti. ES finansuojamas projektas, kurį ką tik minėjau, irgi prisidės prie informacijos sklaidos ir mūsų žmonių rengimo gyventi informacinėje visuomenėje. Į 2013-2019 metų programą pasiūlėme įtraukti lietuvių kalbos sintezatoriaus kūrimą. 

- Vienas iš rinkiminių jūsų pažadų buvo naujos kartos lietuviško kalbos sintezatoriaus sukūrimas. 

- Šį klausimą iš dalies jau aptarėme. Skirtumas nuo to, ką žadėjau, būtų nebent tik toks, kad pradžioje įsivaizdavome, jog lėšų sintezatoriui kurti galėtų skirti valstybė. Dabar aiškėja, kad tai bus finansuojama iš ES struktūrinių fondų. Bet vartotojui tai turbūt nėra svarbiausias dalykas. Kalbant apie kokybišką lietuvių kalbos sintezės programą, reikia turėti galvoje, kad ji reikalinga ne tik dirbant su kompiuteriais ir iki šiol mums įprastais elektroniniais dokumentais. Sintezatorius bus reikalingas DAISY knygoms, kurias nuo šių metų pradėjo leisti Lietuvos aklųjų biblioteka, skaityti, prisidės prie efektyvesnės informacijos sklaidos. Kalbos sintezė vis plačiau diegiama ir įvairiuose mobiliuose įrenginiuose: telefonuose, DAISY grotuvuose.  

- Praėjusiais metais buvo užsimota peržiūrėti LASS nekilnojamąjį turtą, jį įvertinti, nuspręsti, kiek ir kokio reikia mūsų veiklai. Ar šis darbas atliktas?  

- Praėjusiame suvažiavime priėmėme sprendimą, kuriuo įpareigojome iki metų pabaigos regionų centrus peržiūrėti ir įvertinti visą turimą nekilnojamąjį turtą. Esame gavę pasiūlymų iš Kauno ir Marijampolės, Klaipėdos ir Telšių, Šiaulių ir Tauragės regionų. Pasiūlymų kol kas nepateikė tik vilniečiai ir panevėžiečiai. Kai kurie sprendimai LASS centro taryboje jau padaryti: baigiame tvarkyti reikalingus dokumentus buvusiam bibliotekos filialo pastatui Klaipėdoje parduoti, taip pat parduosime LASS turimą namą Šilutėje. Kauniečiai pasiūlė parduoti du objektus, jų pasiūlymui irgi pritarta. Kitas klausimas, kad laikas nekilnojamajam turtui parduoti nėra pats tinkamiausias. Kol kas realių pirkėjų nė vienam pasiūlytam objektui dar neatsirado, bet mes ir neturime tikslo būtinai šiuos objektus kuo greičiau parduoti. Kaip sakiau, svarbiausia žinoti, ko ir kiek turime ir kiek reikia patiems.  

- LASS XXI suvažiavime išrinktų delegatų kadencija įpusėjo. Ką strategiškai svarbaus LASS centro taryba turėtų nuveikti iki kito rinkiminio suvažiavimo, kad pragyventas laikotarpis būtų svarus ir brandus?  

- Mūsų veiklos kryptys priimtos 2010-2012 metams. Kokias kryptis priimsime 2013-2014 metams, taip ir gyvensime. Kol kas nei iš tarybos narių, nei iš LASS organizacijų jokių siūlymų neturime. Jeigu nepriimsime naujų krypčių, tai kitus dvejus metus gyvensime ir dirbsime orientuodamiesi į tas gaires, pagal kurias dirbame iki šiol. Viskas priklauso nuo centro tarybos narių, nuo suvažiavimo delegatų aktyvumo.  

Kalbėjosi Alvydas VALENTA