MUMS RAŠO

Pranas ŽIOGAS

NENUOBODI DIENELĖ

Pabudau. Atmerkiau vieną akį, kitą, daugiau neturėjau ką atmerkti. Atsimerkti tai atsimerkiau, bet akyse nepašviesėjo. Et, aš juk aklas. Gaila, o sapne taip ryškiai viską mačiau, ir spalvos - lyg botanikos sode gėlių žiedai. Nieko nuostabaus. Juk šiandien balandžio pirmoji, todėl neverta pykti, kad net sapnai apgaulingi. Reikės ką nors apgauti ir man, tik ką čia tokio smagaus sumąsčius, jog būtų linksma, bet niekas neįsižeistų? Įdomu, kuri valanda? Sugraibiau ant stalelio gulintį laikrodį ir paspaudžiau mygtuką. Tyla. Dar kartą paspaudžiau ir dar kartą - nei pypt nei cypt, o juk dar vakar vakare, tik spustelėjus, prabildavo neužkimusiu moterišku balsu. Pasidarė neramu dėl žadintuvo. Kiekvieną rytą man kukuodavo, kad nepavėluočiau į darbą. Įjungiau radijo imtuvą ir išgirdau: 

...minutės. O dabar reklama. 

Nieko nepadarysi - pavėlavau minutėlę. Dabar laiką sakys ne taip jau greitai. 

Eidamas per kelią išsitraukiau baltąją lazdelę. Netrukus prie manęs priėjo žmogus ir vyrišku balsu prisistatė esąs kelių policininkas. Pagrasino bauda už ne vietoje pereitą kelią. Aš išdidžiai atkišau pirmyn savo lazdelę ir pareiškiau: 

- Argi nematote? Aš vaikštau su baltąja lazdele - vadinasi, esu neregys, ir visi vairuotojai privalo tai žinoti bei saugotis manęs! 

Policininkas nusijuokė: 

- Turiu jus nuvilti. Jūsų lazdelė ne balta, o mėlyna. Taigi reikės baudelę mokėti. 

Kaip supratau iš garso, pareigūnas iš kažkur išsitraukė kvitą, išklausinėjęs užrašė mano vardą, pavardę, adresą ir padavė man. Liepė sumokėti 50 litų baudą ir mandagiai pasisiūlė palydėti mane iki artimiausio banko. Nusiminęs ir sutrikęs su viskuo sutikau. Kai banke mane privedė prie langelio, aš pasisveikinęs su tuo ar ta, kuri turėjo būti už langelio, ištiesiau tą lapelį ir iš anksto mano paruoštą 50 litų banknotą. Pinigus visada susidedu tvarkingai į piniginės skyrius ir niekada nesuklystu atsiskaitydamas parduotuvėje, turguje ar kitur. Kaip nustebau, kai po poros minučių moteriškas balsas pareiškė: 

- Jūsų pinigai padirbti. Mes privalome iškviesti policiją. 

Nieko kviesti nereikėjo. Mane lydėjęs policininkas dar vis stovėjo šalia. 

- Atleiskite, bet turėsite keliauti su manimi į skyrių. Suklastoti pinigai - tai ne juokas, - gana griežtu balsu pratarė pareigūnas. 

Nukeliavome drauge į policijos skyrių. Įvedė į kažkokį kabinetą ir ėmė klausinėti, iš kur pas mane šie pinigai. Tiksliai prisiminiau, kad juos man davė mano geriausias draugas. Jis vakar paprašė, jog pakeisčiau į smulkesnes kupiūras. 50 litų vertės banknotą turėjau tik vieną. Nejaugi reikės į šį reikalą įvelti ir draugą? Kitos išeities nebuvo. 

Melas gali dar labiau įklampinti. Kai pasakiau, iš kur gavau pinigus, policininkas liepė paskambinti tam draugui ir paprašyti jį atvykti čia. Išsitraukiau savo mobilųjį telefoną, kuriame įdiegta akliesiems skirta "Mobile speak" programa. Adresų knygoje susiradau draugo vardą ir spustelėjau balso ryšio mygtuką. Net nustėrau išgirdęs, jog tokio numerio nėra ir man reikia pasitikslinti numerį. Juk skambindavau po kelis kartus per dieną! Gal čia kokia klaida? Pabandžiau dar kartą viską atlikti. Rezultatas tas pats. Policininkas supyko: 

- Ką jūs čia mane už nosies vedžiojate?! Mėginate mus suklaidinti? Privalau jus sulaikyti. 

Pirmiausia mane apieškojo. Pasiėmė visus daiktus ir, vardindamas juos vieną po kito, užrašė ant lapo. Baigęs liepė pasirašyti - aišku, uždėjo mano ranką su šratinuku ant reikiamos vietos. Tada įstūmė mane į kažkokį tamsų kambarėlį ir užrakino. 

Kiek ten tūnojau, negaliu pasakyti. Užsimaniau gerti ir dar kai ko atvirkščiai, todėl garsiai šūktelėjau. Tyla. Nerimo virpuliukas perbėgo per kūną. Dar kiek luktelėjęs, ėmiau grabaliotis palei sienas ir ieškoti durų. Koks buvo mano nustebimas, kai, spustelėjus rankeną, durys lengvai atsidarė. Juk aiškiai girdėjau, kaip policininkas rakino duris. O gal tai buvo visai ne pareigūnas? Tada mano daiktai "nuplaukė". Jų gaila, bet labiausiai nerimavau dėl raktų. Kaip reikės įeiti į namus? Be baltosios ar kitos spalvos lazdelės grįžti į namus nebuvo lengva. Lyg tyčia visai netoli mano namo kelią pastojo virvė. Matyt, šaligatvį remontavo ar kanalizacijos šulinį tvarkė. Gerai, kad nors aptvėrė, nes būčiau į kokią duobę įkritęs. Vargais negalais apėjęs nežinomą kliūtį, patekau į savo namo laiptinę. Tik kas iš to? Raktų juk neturėjau. Kai radau savo buto duris neužrakintas, sukaustė baimė. Ėmiau apgraibomis ieškoti savo daiktų. Širdis apšalo, kai spintoje užčiuopiau tuštumą. Dingo visi drabužiai! Daiktų neturėjau daug, tik tai, kas būtina vienišam, neišrankiam ir estetikos įmantrybių nekamuojamam aklam vyrukui. Neradęs įprastose vietose nei kompaktinių diskų grotuvo, nei diktofono, nei kompiuterio, radijo imtuvo ir dar keliolikos svarbių daiktų, vos nepravirkau iš apmaudo. Mane apgavo ir apvogė! 

Staiga išgirdau, jog kažkas įėjo pro duris. Kad įėjo mergina ir kad pamatė mane, supratau iš spiegimo. Nutilus riksmui, merginos klausimas mane pribloškė galutinai. Ji paklausė: 

- Ką jūs čia veikiate mano bute? Kas jūs toks ir kaip įėjote į vidų? 

Sutrikau kaip pradinukas, kuris sužinojo - į šį pasaulį jį atnešė gandras, o ne kaip kitus kiemo draugus pagimdė mama. Net nežinojau, ką galvoti ir ką daryti. Gal man protas pasimaišė? Gal ne į tą laiptinę atėjau? Bet juk kojomis ir rankomis radau visus prie namų esančius orientyrus: aplamdytą kelio ženklą, pasvirusį bordiūrą, galiausiai didžiulį apvalų akmenį prie laiptinės žaliosios vejos! Buto durų rankenos forma, spintų, spintelių ir lovos išsidėstymas buvo man pažįstamas iki dantų skausmo. 

- Dar viena likimo ironija arba "po pirties" istorija, - pagalvojau. 

Staiga suskambo merginos telefonas. Įsakiusi man nejudėti, ji atsiliepė. Po minutėlės nustebusi paklausė manęs: 

- Koks tavo vardas? 

Kai pasakiau savo vardą, o iš sutrikimo - dar ir pavardę, tėvo vardą, gimimo metus bei išsilavinimą, padavė man savo telefoną, ir tarė: 

- Čia tau kažkas skambina. 

Nepatikliai priglaudžiau telefoną prie ausies ir nespėjęs ištarti nė žodžio, išgirdau savo geriausio draugo linksmą ir žvalų balsą: 

- Sveikas, seni! Su balandžio pirmąja tave! Kaip tau mūsų pokštų puokštė? 

Atsisėdau ten, kur stovėjau, o jei tiksliau - tiesiai ant torto, kurį suokalbininkė mergina buvo atnešusi kaip draugų atsiprašymą už iš anksto surežisuotą papokštavimų serialą...