JAUNA MINTIS

IŠŠŪKIS - DANIJA

Nuolatinis žinių troškimas ir savęs tobulinimas - taip galėčiau apibūdinti "Mūsų žodžio" pašnekovę Viktoriją Paimbrekytę. Silpnaregės šūkis: gal galiu jums kuo nors padėti? Viktorija pati nelaukia pagalbos, o visuomet pasiryžusi padėti kitiems. 

V. Paimbrekytė gimė uostamiestyje - Klaipėdoje. Nuo pat gimimo silpnai mato. Viktorijai ir su tokiu regėjimu pasaulis yra šviesus. Nešviesios akys netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų. Vaikystę praleido Gargžduose. Mokėsi Klaipėdoje. Uostamiestyje mergina gyvena iki šiol ir greitai neketina su gimtuoju miestu skirtis. Čia silpnaregė baigė Varpo vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Mokslus tęsė Socialinių mokslų kolegijoje. Vėliau studijavo Klaipėdos universiteto tęstinių studijų institute. Jame po pusantrų metų studijų apsigynė anglų kalbos filologijos bakalauro laipsnį. 2010 metais mokėsi anglų kalbos didaktikos - norėjo gauti mokytojo kvalifikaciją patvirtinantį diplomą. Dabar V. Paimbrekytė laisvu nuo darbo metu lanko gidų rengimo kursus. Rudenį ketina vėl mokytis. 

"M.Ž." Mokykloje buvote pilkąja pelyte. Kas sutrukdė realizuoti save šioje erdvėje? 

V. P. Lankiau Varpo vidurinę mokyklą. Čia mokiausi nuo pirmos iki paskutinės klasės. Pradinėse klasėse jokių problemų nebuvo. Iki šiol atsimenu gerą pradinių klasių mokytoją. Jei ji ką nors rašydavo ant lentos, visuomet man leisdavo prieiti arčiau ir pasižiūrėti. Vidurinėje mokykloje buvo tam tikrų sunkumų. Nebuvau klasės pirmūnė. Aišku, populiarumu irgi nepasižymėjau. Iki šiol man skaudu, kad mokykloje nebuvo sąlygų mano asmenybei atsiskleisti. Tikrai buvau kaip mažytė, visko bijanti, besislepianti po šluota, nuolatos drebanti pilka pelytė. Dvyliktoje klasėje prasidėjo tikri sunkumai. Mokytoja mane atkalbinėjo, kad nelaikyčiau valstybinio lietuvių kalbos egzamino, o rinkčiausi tik mokyklinį. Jai nepaklusau. Nusprendžiau kartu su visais laikyti valstybinius egzaminus. Juos išlaikiau. Po visko priėjusi prie skeptiškiausiai nusiteikusios mokytojos paklausiau: "Na, tai kaip, mokytoja, ar vertėjo man laikyti baigiamuosius egzaminus?" Mokytoja gūžtelėjo pečiais ir tarė: "Kartais būna stebuklų!" O aš mintyse pasidžiaugiau: smagu, kad esu stebuklas. 

"M.Ž." Ar likdavo laiko mieliems širdžiai pomėgiams? 

V. P. Nuo mažens labai mėgstu piešti. Mokykloje lankiau dailės būrelį. Dažniausiai užsiėmimai vykdavo po pamokų. Dalyvavau ir laimėjau ne vieną konkursą. Tiesą pasakius, didesnę mano laisvalaikio dalį užimdavo mokymasis. Klasėje su visais nespėjau. Ką vaikai padarydavo per pamokas, man tekdavo juos vytis dirbant namuose. Dažnai mokytojai rašydavo lentoje. Aš nemačiau. Po pamokų prašydavau draugių sąsiuvinių ir vakarais juos perrašinėjau. 

"M.Ž." Ar ilgai rinkotės, kur studijuoti? 

V. P. Baigiantieji vidurinę mokyklą prieš abitūros egzaminus pildo tolesnių studijų prašymus. Pirmiausia pasirinkau socialinį darbą, socialinę pedagogiką, istoriją. Daugiau profesijų nesirinkau. Man nepasisekė. 2004 metais studijuoti Klaipėdos universitete socialinio darbo specialybės panoro abiturientai, turėję gana gerą vidurkį. Man pritrūko 0,1 balo. Prasidėjo ašarų pakalnė. Man, kaip Hamletui, iškilo klausimas - ką daryti? Čia pagalbos ranką ištiesė tėvai ir teta. Jie pasiūlė studijuoti anglų kalbą. Pagalvojau - kodėl gi ne. Taip mano dokumentai buvo paduoti į Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją. Tiesą pasakius, iki pat paskutinės minutės nežinojau, ar mokysiuosi. Iš pradžių nebuvo grupės. Laimei, likimas man nusišypsojo - tapau kolegijos studente. Už tai iki šiol esu dėkinga palankiam Fortūnos šypsniui. 

"M.Ž." Kaip mokydamasi kolegijoje tapote neformalia grupės lydere? 

V. P. 2004 metais įstojau į Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją studijuoti anglų kalbos ir filologijos. Mano gyvenimas kaip žmogaus, kaip asmenybės prasidėjo šioje aukštojoje mokykloje. Pradėjusi studijuoti niekam nesakiau, kad turiu regos negalią. Pirmi mokslo metai buvo gana sunkūs. Paskaitos trukdavo nuo pusės devynių iki ketvirtos valandos po pietų. Reikėjo mokytis daug naujų dalykų. Anglų kalba man visada sekėsi. Laimei, mūsų grupė buvo nedidelė - 15 žmonių. O antraisiais mokslo metais liko vos 10. Kai kurie studentai paskaitų nelankydavo, todėl dėstytojai turėjo galimybę su kiekvienu studentu dirbti atskirai. Šių užsiėmimų nekantriai laukdavau. Vėliau mano žinių lobyną praturtino studijos Danijoje. Grįžus iš Danijos reikėjo vytis nutolusius bendramokslius. Per pusmetį turėjau išlaikyti kelių dalykų papildomus egzaminus. Skirtumų atsirado todėl, kad Danijoje mokslo programa skiriasi. Ten dėstomi kiti dalykai. Su šia užduotimi sėkmingai susidorojau. Po studijų svetur išmokau bendrauti ir pasitikėti savimi. Grįžusi tapau neformalia grupės lydere. Grupės nariai manimi pasitikėjo. Jie svarbiausius visuomeninius darbus patikėdavo man, o ne grupės seniūnei. Jie sakydavo: "Jei Viktorija nepadarys, tai niekas nepadarys". Taip praėjo treji studijų metai. 2007 metais gavau baigimo diplomą. 

"M.Ž." Papasakokite apie "avantiūrinį" sprendimą semestrą mokytis viename iš Danijos universitetų? 

V. P. Mokydamasi pirmame kurse dalyvavau studentų mainų programoje. Netikėtai sužinojau, kad laimėjau atranką. Man tuomet buvo tik dvidešimt metų. Taip 2005 metų rugsėjo 1 d. skrisdama iš Palangos į Kopenhagą supratau, kad prasidėjo mano gyvenimo didysis nuotykis. Pakilusi į orą, sau pasakiau: "Viskas, Viktorija, pamiršk lietuvių kalbą, nuo šiol tau yra vienintelė - anglų kalba." Noras mokytis nugalėjo visas baimes. Kopenhagos oro uoste reikėjo persėsti į kitą lėktuvą. Reikėjo klausti oro uosto darbuotojų - jie pagelbėjo. Lėktuvui nusileidus mane pasitiko studentė. Kol studijavau, ji buvo mano prižiūrėtoja. Jeigu iškildavo kokių nesklandumų, kreipdavausi į ją - mergina visuomet padėdavo. Tik atvažiavus, tos pačios dienos vakare, pasiskundžiau, kad Kalėdas reikės sutikti Danijoje vienai, nes grįžti namo neturėsiu pinigų. Mano globėja kitą dieną, pasitarusi su savo tėvais, pakvietė Kūčias valgyti su jos šeima. 

Mokytis Danijos universitete buvo labai sunku. Mano kolegija buvo maža. O čia patekau į tikrą studentų miestelį, kuriame gyveno 16 tūkstančių studentų. Sunkiai gaudžiausi toje aplinkoje. Reikėjo nuolat klausinėti. Gavau elektronines korteles. Jomis taip pat nemokėjau naudotis. Laimei, studentai, matydami mano bejėgiškumą, mielai padėdavo, palydėdavo, paaiškindavo. Aš studentų miestelyje nesijaučiau išskirtinė. Čia mokėsi ir gyveno daug neįgalių studentų. Ypač į akis krito jaunuoliai su judėjimo negalia. Universiteto aplinka, auditorijos, bibliotekos, sporto aikštynai pritaikyti žmonėms su tam tikra negalia. Kalbant apie mokslą, reikia pažymėti faktą, kad Danijoje mokymosi sistema iš esmės skiriasi nuo mūsų. Ten studentai mokosi patys. Jie daugiausia dirba savarankiškai. Dėstytojas studentui tik parodo teisingą kelią. O toliau - paties studento reikalas suvokti dėstomo dalyko esmę. Aš buvau įpratusi prie "sukramtyto" mokslo. Danijos universiteto dėstytojai skatina studentus turėti savo nuomonę. Norint sužinoti ir pasiruošti seminarams reikėjo daug skaityti, o tai silpnaregei ne taip paprasta. 

"M.Ž." Na, o kaip su tomis Kalėdomis? 

V. P. Kalėdas sutikau tikroje danų šeimoje. Danijoje Kalėdos skiriasi nuo mūsų. Jie taip pat, kaip ir mes, gruodžio 24 d. sėda prie Kūčių stalo. Patiekalai ant stalo nuo mūsiškių skiriasi. Danai Kūčių vakarą valgo mėsą. Man buvo pasiūlyta iškepti žuvies. Norėdama pažinti šalies papročius, atsisakiau žuvies. Taip pirmą kartą gyvenime prie Kūčių stalo valgiau mėsą. Tą patį vakarą danai keičiasi dovanomis. Dovanos sudėtos po egle. Vienas šeimos narys dalina jas. Ant kiekvienos dovanos užrašyta, kam ji skirta. Visi iš karto išvynioja dovanas, nelaukia kito ryto. Dar vienas įdomus faktas - danai ant eglutės būtinai kabina nacionalinės vėliavos girliandą. 

"M.Ž." Kaip sugalvojote lankyti gidų kursus? 

V. P. Esu klaipėdietė. Šitas miestas man patinka. Labai noriu apie šį miestą sužinoti daugiau, juolab kad mano draugė baigė gidų kursus. Ji paskatino ir mane mokytis. Taip ir tapau kursų dalyve. Kursus pradėjau lankyti lapkričio mėnesį, o gegužės pradžioje laikysiu tris baigiamuosius egzaminus. 

Vieną kartą su dėstytojais diskutavome apie neįgaliųjų norą tapti gidais. Dėstytojų nuomone, neįgalieji negali dirbti gidais. Aš dėstytojams nieko nesakiau. Ginti žmonių su negalia teisių puolė bendramoksliai. Esu įsitikinusi - prastas regėjimas nėra kliūtis dirbti gidu. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS