PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

VILTIS - ATEITIES RAKTAS

Svajinga, susimąsčiusi neregė mergaičiukė su gitara rankose. Kitokios Lauros Stadalninkaitės neįsivaizduoju - tas pirmas įspūdis, kai išvydau ją, prieš kokius septynerius metus grojančią scenoje, sieloje sukelia virpulį ir šiandien. Žavi ir jaunystės polėkis, nepaliekantis abejingų. Laurai užduodu pirmą mane dominantį klausimą: 

- Ar tebesklando muzikos ir poezijos paukštė? Ar dažnai lanko kūrybinis įkvėpimas? 

- Retai, - atsako Laura, - niekada nekuriu, kai nėra įkvėpimo, savęs neprievartauju. Ateina momentas, kai reikia išsilieti - imu gitarą. Tai nutinka kartą du per metus. Mano eilės, mano muzika (kažkada su gitara nesiskyrė Lauros tėtis, gal tai ir paskatino merginą per dainą atverti savo jausmus). Groti mokiausi savarankiškai, dažniausiai vasarą. Tada yra daug laisvo laiko, gali į valias lepintis saulės spinduliais ar mėgautis žydinčių gėlių aromatu. Pamilau šį instrumentą, nors nuo aštrių stygų kentėjo pirštai, - kartais iki kraujo. To nejusdavau. Apie tai tiesiog negalvoji, kai groji. Kūryboje - mano jausmai, išgyvenimai, nuotaikų kaita. Muzika reikalinga man, tai tikrai jaučiu, todėl kuriu sau, savo malonumui. Kai aplanko kūrybos įkarštis - kūrinys gimsta per valandą. Jo nešlifuoju - esu įsitikinusi, kad tai, kas sukurta, yra tos akimirkos emocija - kitą dieną tęsdama darbą, kūrinį tik sugadinčiau. Muzika - sielos eliksyras, bet būna valandų, kai to nesinori. Gal todėl ir nesirinkau muzikos studijų, nes trokštu, jog tai, ką darau, būtų nuoširdu, tikra, ne iš reikalo. Dainose - mano požiūris į gyvenimą, kartais net filosofinis, su gilesniais apmąstymais. Todėl kuriu tada, kai turiu ką pasakyti. Dainose - viltis, teigiamas požiūris į aplinką. Buvau gavusi pasiūlymą dainuoti valstybiniame "Vilniaus" chore. Atsisakiau - nebuvau tikra, kad tai mano svajonių profesija. Be to, Kaunas - mano namai, šeima, draugai, o šiandien - ir studijos. 

- Prakalbai apie studijas. Tai tavo ateitis. Esi komunikabili, gabi, savarankiška, neleidi laiko vėjais. Kur studijuoji, kokią specialybę pasirinkai ir kodėl būtent ją? 

- Mokslai man sekėsi puikiai - tiek humanitariniai, tiek tikslieji. Pasirinkau Vytauto Didžiojo universitetą, lietuvių filologiją. Tiesiog jaučiau, kad čia didesnės perspektyvos bei galimybės. Nesiblaškau, turiu tikslą, kurio atkakliai siekiu. Pakliuvau į tokį kursą, kur draugiška aplinka, kur galiu sulaukti pagalbos, jeigu ji būtina. Su kurso draugais gerai sutariu, jie mane supranta, nesijaučiu kitokia. Nesutinku, kad aklasis geriausiai jaučiasi tarp savo likimo brolių. Kartais tarp reginčiųjų jaučiuosi daug smagiau, randu daugiau bendraminčių, žinoma, yra visokių žmonių ir tarp reginčiųjų, ir tarp neregių. Esu pozityvaus mąstymo žmogus, todėl man keistas ir beprasmis atrodo nusivylimas, kuris dažnai būdingas neregiams, pakliuvusiems į kitą aplinką. 

Baigusi studijas norėčiau įsidarbinti kokioje nors redakcijoje, redaguoti straipsnius. Tai man patiktų. Esu rašiusi praktikos darbą "Sintaksės klaidos "Delfi" tinklalapyje". Kai gavau šią užduotį, maniau - nebus ką veikti. Realybė buvo kitokia. Viešuose straipsniuose radau tiek klaidų, kad buvau apstulbinta. Reikėjo iš peties paplušėti. Darbas buvo įvertintas gerai ir suteikė viltį, kad jam esu pasirengusi. Tikiuosi panašios, tik gal platesnės temos ir ginant bakalaurą. 

- Minėjai, kad mokslai sekėsi gerai. Turbūt tokių rezultatų pasiekti padėjo kvalifikuoti pedagogai vidurinėje mokykloje? Kokį įspūdį paliko mokyklos, kuriose mokeisi? Koks buvo mikroklimatas, kai buvai ugdoma? Kaip sekėsi sugyventi su mokytojais? Kokį kraitį susikrovei? Kokius prisiminimus išsinešei ir gal iki šiol tebesaugai? 

- Tik šviesias akimirkas. Mokiausi Kaune, vėliau - Vilniuje. Džiaugiuosi, kad yra tokie aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrai. Jie suformavo mano požiūrį į gyvenimą, davė gerus pagrindus būsimoms studijoms. Mano asmenybę brandino daug mokytojų, negaliu išskirti nė vieno. Kai dabar nueinu į Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, pirmiausia ieškau muzikos mokytojos Redos Urnienės, kuri nuo penktos klasės buvo mūsų vadovė. Su ja susiję tik šilti prisiminimai. Bendraudama su mokytojais jaučiau dvasinį artumą, pedagogų norą suprasti, įsiklausyti į žmogų. Jeigu būdavau nusiminusi, kažkuris iš mokytojų pastebėdavo, teiraudavosi, kas nutiko, kas slegia. Kai reikėdavo patarimo ar pagalbos, visada galėdavai tos pagalbos sulaukti. 

Ryšiai su Kauno mokykla nenutrūko. Kai pakviečia, pagroju ir padainuoju savo kūrybos dainų. Tuose renginiuose dažnai dalyvauja rėmėjai - "Lions" klubas, kuriems asmeniškai esu dėkinga už paramą. Iš jų esu gavusi kompiuterį ir ne vieną vardinę stipendiją studijoms. Žinau, kad klubas tai daro ne iš gailesčio, o todėl, kad to reikia man, siekiančiai aukštojo mokslo, kad jie tiki tuo, ką darau. Jaučiuosi reikalinga. Tiesa, to laiko - ne marios, tad mano pasirodymai Kauno ugdymo centre nėra tokie dažni, kaip norėtųsi man ar rengėjams. 

- Esi kupina gerų ketinimų, talentinga ir atkakli. Tikriausiai taip nebūtų, jeigu nepalaikytų artimiausi žmonės - šeima. Juk dažnai būna, kad vaikai, turintys negalią, yra be galo lepinami, jiems viskas pateikiama "ant lėkštutės". O kaip buvo ir yra jūsų šeimoje? 

- Gyvenu su mama, seserimis Ieva ir Kamile. Tėčio mes netekome prieš trejus metus. Santykiai šeimoje labai geri. Nuo vaikystės darbai buvo skirstomi tolygiai. Tuo džiaugiuosi, nes išmokau būti savarankiška. Už tokį auklėjimą esu dėkinga tėvams. Žinoma, turiu paminėti, kad kartais vien mano pačios pastangų ne viskam užtenka - dar per mažai neregiams pritaikyta aplinka, mažai mus pažįsta visuomenė. Į paskaitas keliauju viešuoju transportu viena, bet, esant keblesnei situacijai, nesivaržau ir prašau pagalbos aplinkinių. Klausiu autobuso numerio, man atsako - jokių problemų. Į parduotuves einu su tais, kuriais pasitikiu, - seserimis, mama, draugu. Galiu tik pasidžiaugti - aplink mane dėmesingi, mylintys žmonės, kuriais neabejodama galiu pasikliauti. 

Šalia manęs yra ir tas žmogus, su kuriuo sieju savo tolesnį gyvenimą. Mūsų meilė atlaikė septynerių metų išbandymą, todėl tikiu savo ir jo jausmų tvirtumu. Mudu su Andriumi puikiai suprantame vienas kitą. Jis žmogų vertina ne pagal išorę, o žvelgia į jo vidų. Nors Andrius regintis, jo šeima mane priima tokią, kokia esu, ir nekliudo mūsų draugystei. O susipažinome per Kauno radijo stoties "Tau" pažinčių laidą. Abiems reikėjo su kažkuo pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jausmai įsižiebė kažkaip nejučiomis ir labai netikėtai, nes pradžioje nė vienas negalvojom, kad mūsų pažintis taps tokia neįkainojama ir reikšminga. Dabar turiu į ką atsiremti, nes Andriumi pasitikiu. Tikiu likimu, todėl manau, kad tik likimo buvo nulemta, jog radau sau skirtą žmogų. Vertinu tai ir lemčiai dėkoju, nes šiandien su juo esu laiminga. 

- Studijuoji lietuvių filologiją, tad esi neabejinga knygai. Kokie rašytojai tave žavi, kokiam literatūros žanrui teiktum pirmenybę? 

- Žaviuosi Onore de Balzako kūriniais. "Eugenija Grande", "Tėvas Gorijo" man paliko stiprų įspūdį. O Džeko Londono "Baltąją iltį" skaičiau gal keturis kartus ir, ko gero, skaitysiu dar. Manau, tai susiję su didele meile šunims. Namuose jų du - Gučis ir Fobis. 

Pirmenybę teikiu meilės romanams, detektyvams. Jie padeda atsipalaiduoti, pasinerti į kitokį pasaulį. Kalbant apie rimtesnes knygas, didelį įspūdį paliko ir J. A. Herbačiausko "Erškėčių vainikas" - yra dalykų, kurie nesensta, ir ši knyga - puikus įrodymas. 

- Mėgsti keliauti? Kur esi apsilankiusi? 

- Kelis kartus buvau Vokietijoje. Pirmosios kelionės metu lankėmės aklųjų mokykloje, dalyvavome pamokose. Antrojoje - dalyvavome projekte kartu su meno mėgėjais iš Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos, Vokietijos ir Lietuvos. Buvome suskirstyti į tris grupes: muzikantai, aktoriai, dailininkai. Šio projekto kulminacija - spektaklis, sudėliotas iš atskirų epizodų apie šalis, iš kurių atvykome. Trečią kartą keliavome dviviečiais dviračiais - taip pat Vokietijoje. Per dieną nuvažiuodavome po 70 kilometrų. Iš tų kelionių (į jas man išvykti padėjo Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras) stipriausias įspūdis - bendravimas su žmonėmis, kitokios kultūros pažinimas. Tokie dalykai neužsimiršta ir gali būti tik patiriami. Knygose ar kelionių žurnaluose to neperskaitysi. 

- Ko pasilinkėtum sau? 

- Kad nenustočiau siekti užsibrėžto tikslo, kad užtektų užsispyrimo jam pasiekti. Linkiu sau kuo mažiau abejoti, neprarasti pasitikėjimo savimi. Ir kad nesėkmės, kurių visiems pasitaiko, užgrūdintų, o ne sugniuždytų. 

- Nuoširdžiai tikiu, kad šios viltys nesuduš.