NEREGYS IR VISUOMENĖ

Vaida BUTAUTAITĖ

"TU GALI"

Krinta baltos snaigės. Su drauge vaikštome po Vilniaus senamiestį ir aš staiga paklausiu: "Gal gali man papasakoti, kaip atrodo snaigės? Ar jos tokios, kaip iškirptos iš popieriaus?" Mano draugė susimąsto, kiek sutrinka, bet atsako: "Vaida, galbūt jos šiek tiek panašios... Bet šitos labai mažytės. Tik įkritusios į delną - ištirpsta, ir net nespėji pamatyti, kaip jos atrodo." Aš vis klausiu: "O tu gali man pabandyti iškirpti būtent vieną snaigutę, kaip ta, kuri krinta šiandien?" Mano draugė pažada tai padaryti. Staiga jai šauna mintis: "Parašyk straipsnį apie tai, kaip tau ir tavo likimo draugams padėti. Kaip reginčiajam mažiau nerimauti, kai susitinka su jumis?" Kiek pagalvojau ir nusprendžiu pabandyti. Tačiau kiekvienas neregys, kaip ir kiekvienas žmogus, yra skirtingas, todėl mano patirtis individuali, kitiems galbūt aktualūs kiti dalykai. 

Taigi noriu pasidalinti savo bei žmonių, kuriuos sutinku, mintimis. Draugė pasakojo: viena iš jos nerimo priežasčių, apie kurią pagalvojo, kai pirmą kartą ėjo susitikti su manimi, buvo mintis: "O gal aš jai nepatiksiu?" Ką daryti, kad patiktum neregiui? Ar tai tas pats, kai jauti nerimą, susipažindamas su reginčiu žmogumi? Iš tiesų, skirtumas yra. Susitikus dviem regintiems žmonėms nesunku nuspręsti, ar tęs savo pažintį, ar mandagiai atsisveikinę nueis savo keliais. Bendraujant su neregiu atsiranda didesnis įsipareigojimas - nuo pirmos susitikimo minutės tu tampi jo "akimis". O toliau daug ką lemia situacija. Yra kelios pasirinkimo galimybės. Pirma - tiesiog nepatiko, vadinasi, daugiau niekada nesusitiksime. Antra - nepatiko, bet gal kažkada pasimatysime, jeigu labai būtina. Šia galimybe dažniausiai naudojuosi aš. Bet verta pabandyti dar bent kartą. 

Su Maltos ordino savanoriais draugauju jau antri metai. Šie jauni žmonės padeda man kopti laipteliais aukštyn. Prieš pusantrų metų aš - nedrąsi, nelabai suvokianti, kas bus toliau, - atvykau iš mažo miestelio studijuoti į tada atrodžiusį milžinišką Vilnių. O siaube, net prisimint baisu, kaip buvo sunku! Vieną rytą, atsidariusi elektroninio pašto dėžutę, radau tokį laiškelį: "Labas, Vaida, apie tave girdėjome, iš kur - jau nepamename. Esame Maltos ordino savanoriai. Norime tau padėti." Taip užsimezgė mūsų draugystė. Tuo metu visi buvo labai nuostabūs, nors ateinančių žmonių skaičių galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Taip pralėkė mano pirmasis pusmetis. 

Antrojo pusmečio pradžioje paprašiau Vyto, kuris koordinuoja veiklą su neregiais, kad suorganizuotų mano ir savanorių susitikimą. Ir vieną šaltą vakarą atėjau į susitikimą. Beveik visus atėjusius jau pažinojau. Nepažįstama buvo tik viena tarp jų sėdinti mergina, apie ją buvau girdėjusi, jog ji tokia "fyfa", kuri beveik niekada neturi laiko. Ši mergina nedrąsiai prisistatė. Aš paėmiau jos ranką ir visų pirma "apžiūrėjau" nagus. Gintarė jų neturėjo. Nusivyliau - juk man sakė... Visi gan daug kalbėjo, o ji tylėjo. Aš papasakojau, kokios pagalbos man reikia. Ir baigdama pasakiau: būtų smagu, jei kas penktadienio vakarais paskaitytų mokymuisi reikalingą medžiagą. Gintarė tada pasakė: "Penktadieniais ne mokytis, o "tūsintis" reikia. Nori kartu kažkur nueiti?" Pagalvojau: "O siaube, su šita? Nė už ką, nebent tik mirtinai reikės!" Po nepilnos savaitės su Gintare susitikau dar kartą. Gintarė atėjo į universitetą ir keliavome kartu. Gintarė pasakojo pirmus savo įspūdžius - jai atrodžiau "nagla, pasikėlusi dūra" (kalba netaisyta). "Buvo labai nejauku, ėjau, nes juk reikėjo kažkam ateiti", - pasakojo mergina. Tada buvo daug susitikimų, daug kartų ji, metusi savo darbus (mokėsi 12-oje klasėje), atlėkdavo pagelbėti man. O juk mes net nebuvome draugės. Klausdavau jos, kaip randa laiko, - juk reikia mokytis. Ji man atsakydavo labai paprastai: "Jeigu noriu, tai galiu. Jeigu neturiu laiko, vadinasi, nelabai noriu." Atsimenu vieną įvykį, kuris net ašarą išspaudžia. Vakare, prieš lietuvių kalbos egzaminą, ji man paskambino: "Vaida, atleisk, negaliu tau šįvakar pagelbėti." Nurieda ašara - ką daryti? Rašau žinutę ir siunčiu ją visiems, kuriuos pažįstu: "Šįvakar po paskaitos lieku Muzikos akademijoje viena, niekas nebegali ateiti." Po kelių minučių gaunu žinutę iš Gintarės: "Sveika, ramiai dainuok ir ruoškis egzaminui, aš pas tave atvažiuosiu." Rašau jai, kad egzaminas. Ir vėl gaunu atsakymą: "Vaida, nusiramink, tai mano apsisprendimas, reikėjo mokytis dvylika metų, o ne šiandien, tikrai atvažiuosiu." Sėdėjau ir negalėjau patikėti... Nuo tos dienos niekada nesivadovauju pirmu įspūdžiu. Šiandien Gintarė - man pats brangiausias žmogus Vilniuje. Dažnai jai sakau: "Tu man kaip sesė." Ačiū Maltos ordinui ir likimui, kad taip nutiko, kad ji tąkart atėjo. 

Vakar paklausiau Gintarės, kas buvo sunkiausia mūsų bendravimo pradžioje, ir ji pasakė: "Matyt, nežinomybė. Nerimas: kaip kartu eiti, kad tu nenusisuktum galvos? Galbūt net pačios savęs baimė." Kaip eiti, kad neregys jaustųsi saugiai? Knygose rašo: reikėtų, kad neregys dėtų ranką ant peties arba kabintųsi į alkūnę. Nežinau, kaip kitiems, nes kiek neregių, tiek nuomonių. Tie, kuriuos kalbinau aš, pasakoja, kad daug mieliau eina, kai žmogui gali įsikabinti į parankę, o ranką duoda tik draugams. Aš, susikibusi rankomis, galiu eiti su daug kuo. Bet kai kurie neregiai to negali. 

Kai eini su neregiu, niekada neleisk jo pro duris pirmo. Lipdamas į troleibusą, taip pat būk žingsneliu priekyje. Kaip perspėti mane ir kitus nematančius apie laiptus ar kitus tykančius pavojus? Pabandyk atstumą skaičiuoti ne tik sau, bet ir man. Jeigu bus laipteliai, tiesiog pasakyk: "Laipteliai aukštyn arba žemyn." Kartais žmonės, einantys su neregiu, perspėja - netrukus bus laiptai. Taip elgtis nebūtina - apie kliūtį geriau perspėti, kai ji bus čia pat, o ne artėjant prie jos. Kai vaikštoma su neregiu ilgesnę laiko dalį, galų gale pradedama jausti, kas jam gerai, kas - ne. Aš kartais sakau: "Ak, su Gintare jaučiuosi kaip reginti." Ji man nepasakoja, kada ir kokia kliūtis laukia. Kai vaikštai su žmogumi daug laiko, tiesiog to nereikia, užtenka tik sutartinių ženklų. Neregiai yra labai skirtingi, todėl, pirmą kartą susitikus, galima labai mandagiai paklausti: "Kaip mudu turėtume eiti? Kaip tau būtų geriau? Kaip man tave perspėti apie tykančius pavojus?" Dažniausiai neregiai pasako, ko jie tikisi. 

Dar viena reginčių žmonių klaida, kurios reikėtų vengti, yra dviejų neregių lyginimas: "Aš mačiau, ji taip eina, o kodėl tu taip negali? Ji eina su lazdele, kaip gali neiti tu?" Juk ir tarp sveikų nėra dviejų vienodų žmonių, taip pat ir tarp neregių, - ir tai žavi. Galbūt vieni neregiai gerai dainuoja, kiti puikiai naudojasi kompiuteriu, treti vaikšto su baltąja lazdele - nė vieno nereikia smerkti. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Galima padėti, paskatinti, bet linkiu tai daryti tik tada, jei su žmogumi bendrauji daug laiko ir manai, jog gali padėti. 

Ką kalbėti su žmogumi, kuris turi regos negalią? Draugė Dalia sako: "Kalbu kaip ir su kitais savo draugais, temos nesiskiria." Aš vis tiek klausiu, ar ji gali man pasakyti tris temas, kuriomis kalbasi su manimi? Ji atsako: "Apie perskaitytas knygas, teatrą, muziką... O kartais galima tiesiog pliurpti." Ką veikti su manimi? Galima tikėtis tokių atsakymų: "Nieko, ką gi su ja veiksi? Negalima nei į klubą nueiti, nei pasikalbėti apie spalvas, aplinkinį pasaulį, vaikinus. Draugų būryje negalima žaisti žaidimų." "Ar galima su manimi eiti į klubą?" - paklausiau kažkada Gintarės. O dabar išgirstu atsakymą: "Galima, nors pirmą kartą, nemeluosiu, buvo šiek tiek nejauku: aš juk nežinojau, kaip tu ten jausies. Bet, išgirdusi tavo prašymą nueiti į klubą, sutikau. Mums sekėsi puikiai. Šiandien galiu pasakyti: esi tokia, kaip ir mes - jeigu draugystėje atsiranda trūkumų, tai tikrai ne todėl, kad tu nematai." 

Ką dar galima veikti su manim? Aš vis juokauju, kad gerai matau tik iš arti, į tolį matyti man padeda draugai. Mėgstu žiūrėti kelionių nuotraukas iš kelionių. Kartą buvau Sankt Peterburge. Ėjome pažiūrėti naktį šviečiančių tiltų ir, kai jie pakilo, paklausiau, ar gražus tas vaizdas. Išgirdau nedrąsų atsakymą: "Taip, Vaida, tai nuostabu." To užteko. Stovėjau ir jaučiausi puikiai, nes mačiau jų šypsenas. Buvau laiminga, kad galiu pajausti tą grožį. Mėgstu veikti tai, ką mėgsta daryti kiekvienas žmogus. Tik vieni dalykai patinka labiau, kiti - mažiau. Kaip apibūdinti prekę parduotuveje? Kai einu su draugėmis, jos tiesiog paklausia, ko aš norėčiau. Viena jų sako, kad prasčiausias mano atsakymas yra: "Nežinau, kažko skanaus." Tada žmonės, kurie eina kartu, vardija viską iš eilės. Kai aš išgirstu prekę, kurios užsinoriu, tarkim, "šokoladiniai saldainiai", paprašau, kad išvardintų visus pavadinimus. Jeigu skubame, pasakau, pavyzdžiui: "Meškos Šiaurėje." Kartais galima patarti: pavyzdžiui, kai aš pasakau, kad labai noriu mandarinų, tada reikėtų perspėti: "Mandarinų yra, bet jie labai neišvaizdūs." 

Ar galima su neregiu žaisti žaidimus? Galima. Šias Kalėdas švenčiau pas draugės tėtį - nuostabų žmogų. Žaidėme galybę žaidimų. Vieno žaisti ėjome į lauką. Esmė - lauže sudeginti blogas mintis. Jei norėjai būti garantuotas, kad jos sudegė, reikėjo peršokti per laužą. Žinoma, aš nebūčiau aš: užsimaniau būtinai peršokti ir su draugės tėčio pagalba tai padariau. Pusę laužo išverčiau, buvo daug juoko, bet aš tai dariau pirmą kartą. Šio pojūčio niekada neužmiršiu. Naujuosius sutikau ten, kur buvo žaidžiama daugybė žaidimų. Visus juos žaidžiau kartu ir pamiršau, kad esu kitokia. 

Labai svarbu, kad, bendraudamas su manimi, pamirštum, jog esu neregė. Tai reikia prisiminti tik tada, kai kažkur einame ar kai veikiame ką nors nauja. Tada reikia, kad tu mane informuotum. Aš mielai ir į filmą nukeliauju. Aišku, pasirenkame tokį, kur daug kalbama, nes kitaip daug kalbėti turi šalia esantis žmogus. Kartais žmonės bijo atsakomybės. Bijo, kad, jei ateis padėti neregiui, negalės turėti savo gyvenimo. Tai liūdina. Juk neregys taip pat žmogus, jis supranta - kiekvienas turi savo gyvenimą. Taigi kitas žmogus neprivalo visada galėti. Žinoma, jeigu jau pažadi, tai reikėtų tesėti duotą žodį. Būna nedrąsu ir tada, kai ateina pagelbėti žmogus, kurio nepažįstu. Juk nieko apie jį nežinau. Aš taip pat, kaip ir jūs, nežinau, ką kalbėti. Tačiau bandau kalbėti, nes nepabandęs - nesužinosi. Jeigu turite noro ir galite ateiti - puiku, jūs padovanojate dalelę savęs. O argi gali būti geriau? Juk mūsų visuomenėje tokie svarbūs nuoširdūs pasikalbėjimai, šypsenos, apkabinimai. Šiandien tu matai, o rytoj - nežinia, kaip bus. Noriu papasakoti istoriją apie merginą, kuri buvo mano draugė. Deja, ji jau iškeliavo anapus. Monika buvo kaip visi, mokėsi konservatorijoje, turėjo daug veiklos. Tik štai vieną dieną sužinojo - galvoje auglys. Po kiek laiko jauna mergina apako. Ji susitaikė su likimu ir toliau gyveno. Vieną kartą man pasakė: "Gyvenk ir elkis taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi." Monika buvo optimizmo, užsibrėžtų tikslų siekimo, noro gyventi ir veržtis į šviesą pavyzdys. O juk galėjo būti kitaip. Ji galėjo užsidaryti savo kambaryje ir verkti nuo ryto iki vakaro. 

Man labai patinka A. de Sent Egziuperi pasakyti žodžiai, jog matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Juk iš tiesų tikrojo pasaulio grožio pamatyti negalime, galime tik jausti. Aš labai laiminga, kad galiu girdėti nuostabius muzikos garsus ir aplink kalbančius žmones. Kartais galvoju, kad norėčiau apžiūrėti namus, universitetą, norėčiau pamatyti mamą ir tėtį, sesę, draugę ir save. Bet esu laiminga, kad visus ir viską galiu matyti savo širdimi. Ačiū tiems, kurie dovanoja laiką, šypsenas, negaili paskatinimų. Išties labai svarbu, kad kažkas pasakytų: "Vaida, aš žinau, tu gali." Ačiū dėstytojams, kurie kantriai man padeda siekti tikslo. Ačiū tėvams, kurie leido man tapti tokiai, kokia esu. Nebijokime padėti vieni kitiems, nebėkime patys nuo savęs. Juk iššūkiai ir sunkumai dažniausiai būna įdomūs. Aš juos vertinu ir dėkoju likimui, kad jų atsiunčia. O kai pasiseka susidoroti su sunkumais,oi, kaip tada džiaugiasi širdis!