JAUNA MINTIS

SAUGOMA DVIEJŲ KARŽYGIŲ

"Mintyse dažnai savęs klausiu: ko man gyvenime labiausiai stinga? Aišku, norisi daug ko. Iš to daug ko pasirenku patirties stoką. Ypač ji praverstų renkantis aukštąjį mokslą, o vėliau - profesiją. Laimei, šis trūkumas nėra amžinas. Ne be reikalo yra sakoma: "Su kiekvienais nugyventais metais auga ir patirtis", - gyvenimo tiesomis dalinasi silpnaregė studentė Renata Petrauskaitė. 

Renata gimė ir augo mažame Biržų rajono Medeikių miestelyje, didelėje penkių asmenų šeimoje. Renatą nuo pat mažens globoja ir saugo du vyresni broliai. Ne tik rūpinasi jaunėlės sesers gerove, bet pataria, moko, kaip gyventi. Renata 2004 metais baigė Medeikių pagrindinę mokyklą. Tų pačių metų rudenį išvažiavo mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Gavusi vidurinio mokslo baigimo atestatą 2006 metais įstojo į Panevėžio kolegiją studijuoti socialinės pedagogikos. Baigimo diplomą gavo 2010 metais. Silpnaregė mergina, neradusi darbo, nusprendė tapti masažuotoja. Siekdama užsibrėžto tikslo, 2010 metais Renata įstojo į Vilniaus medicinos kolegiją. Šį pavasarį tikisi gauti masažuotojos diplomą. 

"M. Ž." Mokėtės integruotai. Teko įveikti ne vieną kliūtį. Papasakokite apie tai. 

R. P. Mokantis integruotai pasitaiko visko. Regėjimo problemos prasidėjo vos sulaukus pusantrų metukų. Reikėjo dažnokai gulėti ligoninėse. Jose būdavau viena. Mama turėjo prižiūrėti ūkį. Gal todėl nuo mažų dienų tapau savarankiška. Savarankiškumas labai pravertė mokantis. Per mokslo metus pasitaikė visko. Pirmiausia, kai kurie tėvai, sužinoję, kad mokysiuosi kartu su jų vaikais, kreipėsi į mokyklos direktorių - norėjo, jog manęs klasėje nebūtų. Kadangi buvau silpnaregė, nemačiau lentos. Sėdėjau pirmame suole. Klasėje buvau aukščiausia. Kitiems mokiniams užstodavau lentą. Dėl to sulaukdavau nemažai priekaištų. Šį nepatogumą išsprendžiau paprastai - paprašiau mokytojos, kad mane persodintų kitur. Rašiau reginčiųjų raštu, nors pradinių klasių mokytoja buvo pamokyta brailio rašto. Tiesą pasakius, aš jo nemoku iki šiol. Mokiausi iš pratybų, atspausdintų didesniu šriftu. Daugiau problemų atsirado pravėrus penktos klasės duris. Iš pradžių man buvo pasiūlyta mokytis namuose. Atsisakiau, nes labai norėjau kartu su broliais lankyti mokyklą. Joje lankiau individualias pamokas. Vėliau ir jų atsisakiau. Klasėje suspėjau mokytis kartu su visais. Labai nemėgstu būti išskirta iš kitų. Daugelis mokytojų vertino labai griežtai. Tik viena rusų kalbos mokytoja gerus pažymius rašė iš gailesčio. Tai supratau tik mokydamasi LASUC. Baigusi pagrindinę mokyklą užsispyriau važiuoti mokytis į Vilnių. Tai padaryti seniai ragino LASS Biržų rajono filialo pirmininkė ir LASUC mokytojai. Mama manęs nenorėjo išleisti. Jos nepaklausiau. 

"M. Ž." Kaip jautėtės pagrindinėje mokykloje? Ar nevaržė negalia? 

R. P. Gyvenau mažame miestelyje. Jame visi vieni kitus gerai pažįsta. Su klasės draugais sutariau puikiai. Kitų klasių mokiniai retkarčiais pašiepdavo. Užkliūdavo ne tiek mano blogas regėjimas, kiek aukštaūgiškumas. Laimei, turėjau du karžygius - asmens sargybinius. Mano broliai mokėsi vyresnėse klasėse. Nepelnytai įžeista slėpdavausi atokiame kamputyje ir verkdavau. Broliai pamatę klausdavo, kas nutiko. Išsiaiškinę pašaipūnui surengdavo savo "teismą". Vėliau klasės draugai broliams neraginami raportuodavo, kas mane įžeidė. Vyresnėse klasėse užgauliojimų sulaukdavau mažiau. Pati išmokau atsikirsti ir apsiginti. 

Patekusi į LASUC tarp saviškių patyčių nesulaukdavau. Man ši mokykla labai patiko. Mokytojai buvo griežti, nedarė jokių išlygų. Man tiko ir mokyklos tvarka. Nuo mažų dienų įpratau gyventi pagal griežtą dienotvarkę. Ūkyje darbas darbą veja. Šeimoje nebuvau išskirtinė. Dirbau man prieinamus darbus. Atėjus laikui privalėjau šerti triušius, šunį, nors tuo metu per televizorių rodydavo filmukus ar vaidybinius filmus. 

"M. Ž." Ar likdavo laiko mieliems širdžiai pomėgiams? 

R. P. Nuo mažens esu aktyvi. Nuolat dalyvavau ir dalyvauju įvairiuose renginiuose. Vienu metu net eilėraščius kūriau. Pagrindinėje mokykloje pasirodydavau visuose koncertuose bei minėjimuose. Taip pat lankiau chorinio dainavimo užsiėmimus. LASUC išsipildė mano svajonė - tai buvo šokių būrelis. Tėviškėje šokti negalėjau dėl banalios priežasties - nebuvo mano ūgio partnerio. Vilniuje šios problemos neliko. Vienas mieliausių širdžiai užsiėmimų - vaidyba. Dar mokykloje mokiausi vaidinti. Baigusi vidurinę svajojau apie Muzikos ir teatro akademiją, net papildomus kursus lankiau. Deja, man nebuvo lemta mokytis aktorystės meno. Vaidinau susikūrusiame neįgaliųjų teatre. Dabar, gaila, neįgaliųjų teatre nevaidinu. Priežastis - laiko stoka. Mokslai ir darbas užima visą dienotvarkę. Su teatru tikrai atsisveikinau tik laikinai. Viliuosi dar jame sukurti ne vieną vaidmenį. 

"M. Ž." Ar ilgai rinkotės, ką studijuoti? 

R. P. Baigusi mokyklą supratau, kad į Muzikos ir teatro akademiją įstoti galimybių turiu nedaug. Todėl galvojau ir apie kitus mokslus. Mane domino psichologija, socialinis darbas bei pedagogika. Studijų anketas užpildžiau ne vienoje aukštojoje mokykloje. Pasirinkau Panevėžio kolegiją. Į ją kartu su manimi įstojo mokytis geriausia mano draugė. Abi studijavome socialinę pedagogiką. Apsigyvenome tame pačiame kambaryje. Tai buvo lemtinga klaida. Mudvi pradėjome nesutarti. Praradau geriausią draugę. 

"M. Ž." Kaip kolegijoje integravotės į studentų bendruomenę? 

R. P. Su bendramoksliais sutariau gerai. Jie manęs netgi prisibijojo. Seminaruose buvau aktyvi. Dėstytojai mane vertino už atsakinėjimą be popieriaus lapo. Tekstą išmokdavau atmintinai, nes perskaityti negalėjau. O dėstytojams tai imponavo. Seminaruose ne tik pati kalbėjau, bet klausinėjau ir pasisakančius bendramokslius. Jiems tai nepatikdavo. Kai kurie dar prieš seminarus prašydavo neužduoti klausimų. Taip grupėje išsikovojau autoritetą. Prireikus visuomet galėjau kreiptis pagalbos. Bendramoksliai niekuomet neatsisakydavo padėti. Mes draugiškai dalindavomės konspektais. Neretas naudojosi ir mano užrašais. 

"M. Ž." Dabar vėl mokotės. Palyginkite ankstesnį ir dabartinį mokymąsi. 

R. P. Mokslai yra skirtingi. Galiu surasti vieną panašumą - tai dėstytojų reiklumas. Tiek Panevėžyje, tiek ir Vilniuje dėstytojai principingi ir reiklūs. Ypač daug reikalauja masažo specialybės dėstytojai. Skiriasi ne tik dėstomieji dalykai, bet ir besimokančiųjų santykiai. Panevėžyje su visais sutariau gerai, nes ir jie buvo geranoriški. Vilniuje toli gražu taip nėra. Atvažiavusi mokytis masažo, maniau, kad pateksiu tarp savų. Deja, šie lūkesčiai nepasiteisino. Grupėje jaučiama didelė konkurencija. Konspektais niekas neskuba dalintis. Esama nemažai nepatenkintų ir netgi sunku pasakyti, kas jiems netinka. Pasigendu iniciatyvos. Kada ją rodau, sulaukiu priekaištų: "Tau daugiausia reikia? Ko čia plėšaisi?" 

"M. Ž." Kas, jūsų manymu, lemia silpnaregio ar neregio sėkmingą bendravimą su aplinkiniais? 

R. P. Bendraujant su kitais žmonėmis, privalu atsiminti - nėra žmonių be rūpesčių. Vienas turi problemų dėl sveikatos, kitas jų turi šeimoje, trečias - darbe ir t.t. Jeigu bendraudamas dar mėginsi krauti savo negandas, gali patirti krachą. Pašnekovas kitą kartą su tavimi tikrai nenorės bendrauti. Jis paprasčiausiai tavęs vengs. Kaip bendrauti? Pirmiausia - paprastumas, nuoširdumas, dėmesingumas. Niekuomet nevalia pašnekovui demonstruoti savo pranašumo. Neregių ir silpnaregių bendravimo trūkumas - tarnų ieškojimas. Per didelis ir neregių susireikšminimas. Žmonės įpratę viską gauti. Dažnai "tą viską" jiems kažkas turi atnešti ir paduoti. Kodėl patys nenueina ir nepasiima? 

"M. Ž." Koks pačios santykis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? 

R. P. Tai pats sudėtingiausias klausimas. Anksčiau nė vienas LASS Biržų rajono renginys neapsieidavo be manęs. Aš renginiuose koncertuodavau. Kol kas nesu aktyvi LASS narė. Dabar to daryti nespėju. Mokslas ir darbas atima visą laiką. Man patinka, kad yra organizacija, suburianti žmones su regos negalia. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS