NUOMONĖS

Pranas PLIUŠKA

NAUJI VĖJAI


(tęsiant E. Urnos pamąstymus) 

Praėjusiame žurnalo numeryje pačiu laiku sulaukėme Egidijaus Urnos straipsnio "Pamąstymai 2012-ųjų sulaukus", verčiančio pakutenti smegenėles, o gal net visas smegenis LASS sistemoje dirbantiems žmonėms, neabejingiems ir nesistengiantiems plaukti pasroviui ar laukti palankaus vėjo. Panašios mintys pokalbiuose tarp kolegų dėl naujos finansavimo tvarkos bei su tuo susijusiais džiaugsmais ir vargeliais neoficialiai sklando jau senokai. 

Pirmiausia dėl projektų vykdytojų kvalifikacijos. Nors socialinės reabilitacijos projektų vykdytojams nereikalaujama turėti socialinio darbuotojo kvalifikaciją (tarp kitko, nereikia painioti socialinių ir socialinės reabilitacijos paslaugų), tačiau pritariu E. Urnai: tikrai neaišku, kaip bus ateityje, esant didelei konkurencijai tarp rajonuose veikiančių organizacijų. Kalbant apie projekto vykdytojų atlyginimus, reikia pasakyti, kad jie priklauso ne nuo konkrečios specialybės kvalifikacijos, o nuo išsilavinimo. Visa tai griežtai reglamentuota atskiru įstatymu. Dažniausiai projektuose įrašoma maksimali leidžiama atlygio suma, todėl nenuostabu, kad siūloma ją mažinti. Teisybę sakant, siūlymų mažinti lėšas, skirtas atlyginimams, sulaukė ir tinkamą išsilavinimą bei kvalifikaciją turintys projektų vykdytojai. 

Nuo pinigų grįžkime prie paslaugų, prie amžino klausimo - kas geriau: neišsilavinęs aklasis ar kvalifikuotas regintysis? Neįgaliųjų teisių konvencija šiuo klausimu gina akląjį, o štai gyvenimas prieš tokį dirbantį neregį kartais pastato sunkiai įveikiamą sieną ir dar aptvertą spygliuota viela. Yra mažiausiai trys būdai, kaip elgtis įgyvendinant socialinės reabilitacijos projektus. Vienas - įdarbinti reginčius diplomuotus socialinius darbuotojus, patiems tik "semti" paslaugas, kitas - patiems rajonų filialų pirmininkams įgyti išsilavinimą, pakankamai žinių ir praktinių įgūdžių, kurių reikia ugdant aklųjų ir silpnaregių savarankiškumą bei vykdant kitokią socialinės reabilitacijos veiklą. Trečias būdas - tai filialo pirmininko ir socialinio darbuotojo tandemas, kurį siūlo savo straipsnyje E. Urna. 

Kokie pavojai? Keliaujant trečiuoju keliu, labai greitai galima atsidurti pirmame. Diplomuotam reginčiam specialistui nereikia nekvalifikuoto filialo pirmininko vadovavimo. Be to, sveikieji visada įsivaizduoja žinantys, ko reikia aklam ar silpnai reginčiam, - žino geriau už patį neįgalųjį. Tai jau įrodyta aksioma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgaliųjų reikalų departamento, rajono lygiuose. Kaip neįgaliųjų organizacijų veiklą koordinuojančios institucijos ignoruoja pačių neįgaliųjų argumentuotą nuomonę, rašau beveik kiekviename savo straipsnyje. Kol kas niekas man neįrodė, kad kas nors kitas gali geriau rūpintis aklųjų ir silpnaregių reikalais nei patys regėjimo neįgalieji, nes jie yra suinteresuoti galutiniu rezultatu. Ar galima palyginti motinos ir internatinės mokyklos direktorės rūpinimąsi savo globotiniais? Yra išimčių? Pasitaiko. Kita vertus, savo kailiu patyriau, kad diplomuoti socialiniai darbuotojai (tiflopedagogų tiesiog neturime), bent jau Molėtų rajone, visiškai nemoka elgtis su aklu žmogumi. Dauguma jų man prisipažino, jog nei mokydamiesi, nei atlikdami praktiką nėra susidūrę su tokiu "padaru" kaip neregys. Žinoma, jei reikės, išmoks. Bet tada gal verčiau paskatinti geriau matančius saviškius kelti kvalifikaciją? Juk ne šventieji puodus lipdo. Geriausias variantas būtų, jei darbingumo lygis neturėtų įtakos filialo pirmininko pareigoms (kaip šiuo metu ir yra), o kaip asmeniniai asistentai galėtų dirbti tie regėjimo neįgalieji, kuriems nebūtų kliūtis suteikti skaitovo, palydovo ar kitas paslaugas. Kai kurių rajonų vadovai puikiai įsivaizduoja sėkmingą projekto vykdymą mano pasiūlytu būdu ir suteikė galimybę už minimalų atlyginimą įdarbinti 2 asmenis. Jei pirmininkas godus ir nori visus pinigus pasiimti pats, tai jau kita problema. Vienas pirmininkas, kurio darbingumas 20 ar mažiau procentų, galėtų sėkmingai veikti tik turėdamas labai aktyvią, geranoriškai nusiteikusią, didesnę nei 3 žmonių tarybą ir dar kelis savanorius. Tokią komandą nelengva suburti, bet argi neįmanoma? Būtina sąlyga neregiui pirmininkui - laisvai dirbti kompiuteriu. Nehumaniška stumti akluosius iš darbo rinkos. Jei kol kas to nedaro mūsų veiklą prižiūrinčios įstaigos, tai kuriam galui patiems "susisprogdinti" iš vidaus? Man pačiam, turinčiam dvidešimties procentų darbingumo lygį, jau keleri metai pavyksta sėkmingai organizuoti ir vykdyti savipagalbos grupių, užsiimti meno, kompiuterinio raštingumo būrelių veikla, mokyti naudotis techninės pagalbos priemonėmis ir pan. Tiesą sakant, jei neturėčiau asistentės, tai problemų būtų tik su palydovo, skaitovo paslaugomis bei kaimo vietovėje gyvenančių neįgaliųjų orientacijos-mobilumo mokymu gyvenamojoje aplinkoje. Pastaruoju metu beveik visa informacija, dokumentacija kompiuterizuota. Per metus gavome vos kelis raštus ne elektroniniu, o paprastu paštu. Tokia situacija labai palanki neregiams. Bet kuriuo atveju, pripažinkime, kad turėtume nuolat kelti savo kvalifikaciją. Jei nesimokysime, netobulėsime, tai negalėsime piktintis, jog mus išstumia iš darbo rinkos. Atsakomybę dėl darbuotojų kvalifikacijos ir išsilavinimo lygio dalinčiau į dvi dalis: asmeninę kiekvieno žmogaus ir visos aklųjų ir silpnaregių organizacijos. Aktyviau mums galėtų padėti LASS CT ar regionų centrai. Teorijos mes galime prisirankioti patys, o štai konkretūs praktiniai seminarai, kaip, keičiantis ir tobulėjant buitinei technikai, prietaisams, įrankiams, įgyti kasdienių orientacijos ir mobilumo, kitų savarankiškumo ugdymo, kompiuterinio raštingumo, naudojimosi naujai atsirandančiomis techninės pagalbos priemonėmis įgūdžių, labai praverstų. Tokie glausti praktiniai seminarai turėtų vykti kasmet. Prašykime, reikalaukime. 

Išbraukus filialų pirmininkus iš reabilitacijos projektų vykdytojų sąrašo, iškiltų jų atlygio už darbą klausimas. Jei tai būtų tik visuomeninės pareigos, kaip tai numatyta LASS įstatuose, filialai netektų gabių, tobulėjančių, patyrusių, savo darbą išmanančių ir mėgstančių žmonių. Nepamirškime, jog filialų pirmininkai ne kieno nors skiriami, o pačių neįgaliųjų renkami. Už "ačiū" liktų triūsti vos vienas kitas. O gal kas žino kokį kitą finansavimo šaltinį? Pasiūlykite. Padėkosime. 

Reikia pripažinti, jog situacija kiekviename rajone skirtinga. Negalima lyginti darbo apimčių Kaune, Vilniuje su mažu rajonu. Kuo mažiau regėjimo neįgaliųjų, tuo lengviau suderinti paslaugų poreikius su galimybėmis jas tenkinti. Nedideliuose rajonuose įmanoma suderinti LASS filialo pirmininko veiklą su projektuose numatytomis veiklomis, tik reikia paaukoti vieną kitą valandėlę savo laisvalaikio. Turint 100 narių ir daugiau, gali neužtekti ir viso laisvalaikio bei išeiginių. Taip dirbti neprotinga ir pavojinga sveikatai. Skiriant lėšas šiems metams daugelyje rajonų projektų atrankos komisijos labai atsižvelgė ne tik į pačių projektų parengimą, bet ir į anksčiau nuveiktus darbus, jau veikiančią sistemą (asmeninė projektų atrankos stebėtojo dviejuose rajonuose patirtis). Vadinasi, daugelis LASS filialų verti pasitikėjimo dabar turimomis pajėgomis. Kas gavo didesnį finansavimą, galės nuveikti dar daugiau, nebent projektuose prirašė tokių dalykų, kurių nepajėgs "apžioti". Kiekviena organizacija turi įvertinti savo galimybes ir ieškoti sprendimo būdų, kad patvirtinti projektai būtų visiškai įgyvendinti, o regėjimo neįgalieji, jų šeimų nariai gautų numatytas paslaugas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]