JAUNA MINTIS

LAISVĖS SVAIGULYJE

Prieš mane sėdi neaukštas, tvirtas, savimi pasitikintis jaunuolis. Į pateiktus klausimus atsakinėja neskubėdamas. Kiekvienas žodis, sakinys - apgalvoti. Jaunuolis studijuoja Vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakultete informatikos ir kompiuterių mokslo specialybę. Šiemet baigs ketvirtą kursą, tikisi gauti bakalauro diplomą. Iki šiol dar tvirtai nėra nusprendęs, ar sieks magistro laipsnio, ar ieškos programuotojo vietos. Mantas Antropikas kilęs iš Varėnos rajono Kijučių kaimo. Ten baigė pradinę mokyklą. Vidurinio mokslo atestatą gavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). 

"M. Ž." Mokėtės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, prisiminkite tuos mokslo metus. 

M. A. Dabar apie šią mokyklą galiu kalbėti be emocijų. Praėjo penkeri metai, kai ją baigiau. Tikrai gerbiu mokytojus ir auklėtojus, dirbančius šioje mokykloje. Mokytojai mokinius, norinčius tęsti mokslus aukštosiose mokyklose ar kolegijose, paruošia gerai. Žinoma, suaugusiųjų požiūris į mokymą, laisvalaikį, savarankiškumą skiriasi nuo mūsų - mokinių ar studentų. Gal dėl to ir atsiranda kritikos. Iš tikrųjų internatinėje mokykloje keistini keli dalykai. Pirmiausia - pamokų ruoša. Ji yra visiems privaloma. Moksleivis negali pamokų ruošimą susiplanuoti savarankiškai. Dažniausiai vyresnėse klasėse būna aštuonios pamokos. Vos tik jos baigiasi, po keliolikos minučių - pamokų ruoša. Mokiniai neturi laiko net pailsėti. Antra blogybė - griežtas pamokų ruošimo laikas. Mokinių pamokų ruošimo tempas skiriasi. Vieni jas paruošia per pusvalandį, kitiems prireikia kelių valandų. Auklėtojams nesvarbu, kad pamokos seniausiai paruoštos, vis tiek turi sėdėti iki pamokų ruošos galo. Manau, tokia prievarta nebūtina. Mokinys pats turi nuspręsti, kada jam mokytis. Kita blogybė - mokytojų pataikavimas silpnai besimokantiems. Mokytojai, nenorėdami turėti papildomų rūpesčių, nepelnytai rašydavo jiems geresnius pažymius. Bet per egzaminą šios mokytojų "gudrybės" išaiškėdavo. Manyčiau, yra dar vienas taisytinas dalykas - mokinių savarankiškumo ugdymas. Šiuo atveju tiktų šūkis - daugiau laisvės! 

"M. Ž." Jeigu būtų jūsų valia, ką pakeistumėte LASUC darbe? 

M. A. Apie laisvę - atsakingą laisvę! - ne be reikalo užsiminiau. Kai esi nuolat varžomas ir išeini nepasiruošęs į gyvenimą, tuomet... Gauta laisvė apsvaigina ir pats nepajunti, kaip susisuka galva. Aš - ne išimtis. Dėl pernelyg didelės laisvės išgyvenimo teko nukentėti. Į Vilniaus universitetą stojau pamečiui du kartus. Pirmą kartą įstojau iškart baigęs mokyklą, antrą kartą į tą pačią specialybę teko stoti po metų. Priežastis - neatsakingas laisvės svaigulys. Atsitokėjau tik po gero pusmečio. 

Ką dar keisčiau LASUC? Mokytojų darbą. Klasės - nevienodo pajėgumo. Vieni mokiniai dalyką išmoksta greitai, kitiems reikia daug daugiau laiko. Mokytojai taikosi prie silpnesnių. Gabesniems tenka du trečdalius pamokos tinginiauti. Man gerai sekėsi matematika. Per matematikos pamokas prašiau mokytojo papildomų uždavinių. Juos ir spręsdavau. 

"M. Ž." Papasakokite apie savo pomėgius. 

M. A. Negaliu pasigirti ypatingais pomėgiais. Domiuosi daug kuo. Pirmiausia žavėjausi kompiuteriniais žaidimais. Juos žaisdavau nuolat. Dar mokykloje susidomėjau šaškėmis ir šachmatais. Iki šiol dalyvauju Lietuvos aklųjų sporto federacijos rengiamose varžybose. Kartais net patenku į finalus (M. Antropikas 2011 metų sporto klubo "Šaltinis" surengtose šaškių varžybose iškovojo 2-ją vietą - red. pastaba). Seku krepšinio, futbolo bei Formulės-1 varžybas. Laisvalaikiu neapsieinu be muzikos ir technologinių naujienų. 

"M. Ž." Kas lėmė studijų pobūdį? 

M. A. Dešimtoje klasėje reikėjo rinktis mokomuosius dalykus pagal A arba B lygius. Iš pradžių informatiką pasirinkau B lygiu. Mokytojas patarė mokytis A lygiu, nes B lygiu atseit nieko neišmoksiąs. Sutikau. Po metų tapau vienu geriausių klasės informatikų. Dvyliktoje klasėje nusprendžiau, kad informatika sekasi gerai, reikėtų ir toliau tęsti mokslus. Prašymus studijuoti išsiunčiau keleto aukštųjų, kolegijų priėmimo komisijoms. Gavęs atsakymus, nustebau - Vilniaus universitetas atvėrė man duris. Kaip šia proga nepasinaudosi. 2007 metais tapau Vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto informatikos ir kompiuterių mokslo specialybės studentu. 

"M. Ž." Kaip aukštojoje mokykloje integravotės į studentų bendruomenę? 

M. A. Išėjęs iš LASUC ir įstojęs į universitetą, supratau, kad nepažįstu Vilniaus. O tiek metų šiame mieste gyventa! Laimei, gelbėjo internetas. Prieš kur nors eidamas visuomet reikiamos gatvės, pastato ieškodavau internete. Ne išimtis - ir universitetas, jo bendrabučiai. Jie Baltupiuose, o fakultetas, kuriame mokausi, yra Naugarduko gatvėje. Iš bendrabučio į paskaitas važiavau su kartu besimokančiais draugais. Kambaryje gyvename dviese. Auditorijas taip pat pirmąkart radau bendramokslių padedamas. Pirmieji studijų metai - eksperimentų ir laisvės metai. Reikėjo mokytis gyventi. Net valgyti nemokėjau pasigaminti. Dabar jau pramokau. Rimtai mokslu nesidomėjau. Gyvenau savo malonumui. Mokslo metų pabaigoje - nekokios pasekmės - tai skolos. Nusprendžiau vėl iš naujo stoti į universitetą. Tuomet jau suvokiau, kad mokytis galiu. 2008 metais pakartotinai tapau tos pačios specialybės pirmo kurso studentu. Kaip sakoma - antras kartas nemelavo. 

"M. Ž." Kokie sunkumai studijuojant tiksliuosius mokslus? 

M. A. Aukštosios mokyklos neregiams ar silpnaregiams studentams nėra tinkamai pritaikytos. Studijuojant tiksliuosius mokslus būtinas geras regėjimas. Per paskaitas dėstytojas 90 procentų informacijos rašo lentoje. Dažniausiai yra rašoma mažomis raidelėmis arba skaičiukais. Juos įžiūrėti sunku. Gerai nematant lentos neverta konspektuoti. Kai kurie dėstytojai per paskaitas naudojasi multimedija - tai naudojant kompiuterį dideliame ekrane rodomos skaidrės. Tokias be vargo galima įžiūrėti, pateiktą informaciją nusirašyti. Eidamas į paskaitas visuomet nešuosi to dalyko knygą. Dėstytojai dažniausiai remiasi vadovėliais. Aš per paskaitas seku ne tik dėstytojo mintis, bet ir informaciją, pateiktą vadovėlyje. Kai kurie dėstytojai savo paskaitų konspektus yra paskelbę elektroninėje erdvėje. Tai didelis palengvinimas ruošiantis seminarams ar egzaminams. Dar viena galimybė - tiesiogiai susitarti su dėstytojais. Daugelis jų - geranoriški ir linkę padėti. 

"M. Ž." Kaip manote, kas lemia bendravimą su aplinkiniais? 

M. A. Vienas patarimas - bendrauti su visais. Reikia prisiminti, jog žmonės nekanda. Kitas patarimas - nerodyti savo kvailo principingumo. Geriau nutylėti ir prisitaikyti. Šios taisyklės galioja ne tik mums, bet ir sveikiesiems. Štai mano grupėje mokosi vienas vaikinas. Jis vengia bendrauti. Todėl ir su juo niekas nekalba. Jis liko užribyje. Esu įsitikinęs: geriausia integracija - bendravimas. 

"M. Ž." Šiemet gausite bakalauro diplomą. Kokie tolesni planai? 

M. A. Apie juos nuolat galvoju. Ką veiksiu, kol kas tvirtai nesu nusprendęs. Prieš mėnesį galvojau po mokslų įsidarbinti. Po vieno pokalbio su kurso drauge nutariau stoti į magistrantūrą. Bendramokslė išsiaiškino, jog studijuojant magistrantūroje už mokslą nereiks mokėti. Jei nepavyks toliau mokytis, ieškosiu darbo. Pastaruoju metu susidomėjau nauja tema - programavimu mobiliesiems įrenginiams. Tai gana nauja ir perspektyvi programavimo šaka. Su šia tema siejasi ir praktika. Ieškosiu darbo šioje srityje. 

"M. Ž." Koks paties santykis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? 

M. A. Iki šiol nesu LASS narys. Nors sporto klubų veikloje dalyvauju. Iš pradžių priklausiau "Šarūno", dabar "Šaltinio" sporto klubui. Kol kas nei aš, nei manimi LASS nesidomi. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS