GYVENIMO AKTUALIJOS

BIUDŽETAS, VILTYS, REALYBĖ

Paskutiniame praėjusių metų "Mūsų žodžio" numeryje pabandėme "pasivaikščioti" neįgaliųjų politiką formuojančių valstybės įstaigų ir institucijų koridoriais, pasidomėti, kokie ten vėjai ar skersvėjai pučia, kokie galėtų pūsti artimiausioje ateityje. Šįsyk persikelkime į Vilniaus miesto savivaldybę, ne į jos koridorius ar erdvius holus, o į Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus pavaduotojos Rasos Laiconienės kabinetą. Pokalbio priežastis, aišku, ir tikslas - nuo šių metų pasikeitęs neįgaliųjų bendruomeninių socialinės integracijos ir reabilitacijos projektų finansavimas. Kaip žinome, dabar jis vykdomas per savivaldybes. Tad kaip gyvename, kaip gyvensime? 

- Kiek žinau, savivaldybės, skirstydamos lėšas nesivadovauja principu "duosiu - neduosiu". Skelbiami konkursai, projektai vertinami - gal nuo to ir pradėkime. 

- Vilniuje buvo sudaryta komisija iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų ir iš Vilniaus miesto politikų. Komisijos darbe dalyvavo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juras Požėla, Sveikatos komiteto pirmininkė Vitalija Kliukienė bei šio komiteto narė Rūta Vanagaitė. Iš savivaldybės administracijos daugelis komisijos darbe dalyvavusiųjų buvo Socialinės paramos skyriaus darbuotojai, taip pat pakvietėme Švietimo, kultūros ir sporto departamento Sporto skyriaus atstovę, nes paraiškas finansavimui gauti teikė ir neįgaliųjų sporto klubai. Kad pernelyg "nenuklystume į lankas", į komisiją buvo įtraukta vieno iš savivaldybės departamentų ekonomistė. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką komisijos darbe be balso teisės dalyvavo stebėtojai - nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų atstovai. Nežinau, kaip kitose savivaldybėse, bet Vilniaus mieste norą stebėti komisijos darbą pareiškė trijų organizacijų atstovai. Visiems jiems ši galimybė buvo suteikta. 

Komisijos nariams buvo išdalinti projektai, kiekvienam - tam tikras projektų skaičius, kiekvieną projektą vertino trys ekspertai. Kiekvienas ekspertas įvertindavo atskirai, parašydavo tam tikrą balų skaičių (nuo 0 iki 100) ir tada visus vertinimus sudėdavome. Jeigu projektas surinkdavo mažiau nei 50 balų, finansavimo neskyrėme, jeigu daugiau nei 50 - būdavo pripažįstamas tinkamu, o jį vertinęs ekspertas turėdavo siūlyti numatomą skirti pinigų sumą ir pažymėti silpnąsias ir stipriąsias projekto vietas. Iš viso gavome 42 paraiškas. Dirbo trys savarankiškos ekspertų grupės, kiekvienai teko įvertinti po 14 paraiškų. Turėjome tris darbo posėdžius. Juose dalyvavo stebėtojai. Vėliau jie turėjo rašyti išvadas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Dėl skaidrumo, darbo organizavimo pastabų Vilniaus miestui nebuvo. Kadangi šiek tiek vėlavome, tai ekspertai į šį dalyką atkreipė dėmesį. 

- Kokias lėšas dalinote - valstybės biudžeto, savivaldybės? 

- Vilniaus miestui 2012 metams iš valstybės biudžeto skirta 2 mln. 325 tūkst. Lt, dar 10 proc. nuo šios sumos turės skirti savivaldybė - taigi dar 232,25 tūkst. Lt. 

- Kokios organizacijos teikė projektus? Ką galite apie juos pasakyti? 

- Kokios organizacijos galėjo teikti paraiškas finansavimui gauti, patvirtinta paraiškų teikimo apraše. Tai asociacijos, viešosios įstaigos, kurių steigėjais nėra valstybės ar savivaldybių institucijos, taip pat - draugijos, sporto klubai. Plačiąja prasme - ne valstybinis sektorius. Kaip minėjau, gavome 42 paraiškas. Dviejų iš jų nevertinome, nes neatitiko pagrindinio reikalavimo - paraiškų teikėjų statuso. Liko keturiasdešimt paraiškų, tiek pat ir organizacijų. Kodėl paraiškų ir konkurse dalyvavusių organizacijų skaičius sutampa? Reikalavome, kad organizacija ar viešoji įstaiga visas savo veiklas, kiek jų bevykdytų, surašytų į vieną paraišką. 

Iš 40 vertintų projektų 8 surinko mažiau nei 50 balų ir nebuvo finansuoti, kitiems 32 projektams finansavimas skirtas. Visos finansuojamos organizacijos Vilniaus mieste yra žinomos, turi mažesnę ar didesnę veiklos patirtį, žmogiškuosius, materialius resursus. Finansavimą gavusios organizacijos jungia žmones su įvairiomis negaliomis - kurtumo, regėjimo, judėjimo, sergančius psichikos ligomis. Konkurse taip pat dalyvavo keli neįgaliųjų sporto klubai. 

- Pereikime prie regėjimo negalią turinčių organizacijų - kokios iš jų teikė paraiškas, kaip šios paraiškos įvertintos? 

- Viešoji įstaiga Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras (VBSPC) pateikė labai plačią ir išsamią paraišką, apimančią daug veiklų. Tai ir įdarbinimas, ir pagalba namuose, ir meno kolektyvų veikla. Taip pat paramos kreipėsi sporto klubai: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro sporto klubas "Šarūnas" ir Vilniaus miesto aklųjų ir silpnaregių sporto klubas "Šaltinis". 

Kaip minėjau, VBSPC paraiška buvo labai plati, išsami, pagrįsta, todėl ši įstaiga gavo iš visų konkurse dalyvavusių organizacijų didžiausią finansavimą - 286 tūkst. Lt iš valstybės biudžeto ir dar 10 proc. savivaldybės lėšų, taigi bendra suma daugiau nei 310 tūkst. Lt. "Šaltiniui" iš valstybės biudžeto skirta 27,3 tūkst. Lt ir 2,7 tūkst. Lt savivaldybės lėšų, "Šarūnui" - atitinkamai 18,2 tūkst. iš valstybės ir 1,8 tūkst. Lt iš savivaldybės biudžetų. Kalbant apie lėšas - prašytas ir gautas sumas - norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną dalyką: bendra prašoma suma buvo 5 mln. 565 tūkst. Lt, taigi organizacijų norai, planuojamos išlaidos daugiau nei du kartus viršijo savivaldybės galimybes. Todėl nori nenori, išlaidas reikėjo karpyti. Neįgaliųjų reikalų departamentui parašėme raštą: jeigu kitos savivaldybės neišnaudos neįgaliųjų socialinės integracijos projektams skiriamų pinigų ir atsirastų papildomų lėšų, tai jas prašytume skirti Vilniaus miestui. Gali būti, kad metų viduryje ar antroje pusėje galėsime dar šiek tiek pridėti, bet tokia galimybė tik hipotetinė ir apie ją metų pradžioje turbūt nereikėtų kalbėti. 

- Ką turėtų žinoti paraiškas teikiančios organizacijos? Kokias dažniausias klaidas jos darė, ko neturėtų daryti? 

- Labai svarbu, kad konkurse dalyvaujančios organizacijos nesivadovautų principu: prašyti kuo daugiau, nes daugiau prašai - daugiau nurėžia, bet šį tą ir gauni. Tokiu principu nesivadovavome ir nesivadovausime. Kai kuriuose projektuose išlaidos - darbo užmokesčiui, ryšiams ir pan. - buvo pernelyg padidintos. Nesunku pasitikrinti, kiek dabar rinkoje kainuoja interneto ar kokia kita paslauga, ir įsitikinti, ar projekte nurodyta suma atitinka realią situaciją. Tikriname ir projektuose numatomus darbuotojų krūvius. Kitaip sakant, išlaidas, ypač jeigu matome, kad jas buvo norima nerealiai iškelti, skaičiuojame, tikriname kruopščiai. Kartu noriu pastebėti, kad buvo viena organizacija, kurią finansavome visu šimtu procentų. Organizacija prašė palyginti nedidelės sumos, bet viskas buvo taip kruopščiai pagrįsta, apgalvota ir apskaičiuota, kad nebuvo jokio pagrindo tos sumos neduoti. Tai, kad projektas būtų finansuojamas šimtu procentų, apskritai labai retas atvejis. Šis pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad lemia ne sumos, ne mokėjimas manipuliuoti skaičiais ar kitokios gudrybės, bet reali veikla, jos pagrįstumas. 

- Metai įsibėgėja, reikia manyti, netruks praeiti. Ką turėtų žinoti, kaip turėtų ruoštis Vilniaus miesto neįgaliųjų organizacijos ateinantiems metams? 

- Patvirtinta bendra tvarka, pagal kurią iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. savivaldybių administracijos turi būti informuojamos, kiek lėšų skiriama ateinantiems metams, kad atitinkamai ir pačios savivaldybės, formuodamos savo biudžetus, galėtų numatyti reikalingas lėšas. Iki gruodžio 1 d. savivaldybė turi pranešti Neįgaliųjų reikalų departamentui apie jos pačios skiriamas lėšas neįgaliųjų socialinės integracijos programoms vykdyti. 

- Ką galėtumėte pasakyti apie pačius konkursus? Ar tikslinga juos rengti kasmet? 

- Tokia neįgaliųjų socialinės integracijos projektų finansavimo tvarka įsigaliojo tik nuo šių metų. Formaliai žiūrint, jos neišbandžius ant savo kailio, neperėjus bent vienerių metų ciklo, teikti kokias nors pastabas ar siūlymus būtų ne visai korektiška. Bet, suglaudus pečius, manau, ją būtų galima tobulinti. Štai, pavyzdžiui, kad ir pati paraiška finansavimui gauti. Savivaldybės čia neturi jokios laisvės, vadovaujasi departamento patvirtinta paraiška. Reikia tiksliai pavardėmis nurodyti žmones, kurie dalyvaus būsimame projekte. Tačiau akivaizdu, kad šito numatyti neįmanoma: žmogus gali persikelti gyventi į kitą savivaldybę, gali pasikeisti jo sveikata, šeimyninės aplinkybės, emocinė būsena ar nutikti įvairiausių kitokių dalykų. Manau, kad svarbus turėtų būti projekto dalyvių skaičius, bet ne personalijos. Departamento paraiškoje, mūsų nuomone, esama nemažai perteklinės informacijos: reikalaujama nurodyti projekte dalyvaujančių žmonių neįgalumo lygį, pildyti metai iš metų tas pačias grafas. Neaptarinėsiu visų smulkmenų, bet pernelyg sudėtingas yra ir atsiskaitymas už panaudotas lėšas. Čia irgi yra ką supaprastinti, palengvinti. Apskritai, kalbant apie projektų rengimą, paraiškų pildymą, atsiskaitymą ir panašius dalykus, visada reikia turėti galvoje tai, kad nė viena organizacija tiems reikalams neturi specialaus žmogaus - rengia, rašo, pildo, atsiskaito tie organizacijos darbuotojai, kurie kartu dirba ir su žmonėmis. Kuo daugiau biurokratinio darbo, tuo mažiau laiko ir jėgų galima skirti tiesioginiam darbui. 

- O kaip dėl pačių konkursų? Organizacija šiais metais gavo finansavimą, kitais - gali ir negauti. Formaliai žiūrint, finansuojama ne organizacija, o jos projektai, jos teikiamos paslaugos. Valstybė šias paslaugas perka, ir tarsi suprantama, kad vienais metais gali iš tam tikros organizacijos pirkti, o kitais - nepirkti ar pirkti iš kitų partnerių. Bet realiai niekur aklieji ar kitas negalias turintys žmonės per metus neišnyks, ir sunku tikėtis, kad per tą laiką atsiras kokia nors organizacija, kuri geriau žinos jų poreikius, problemas ir pan., nei tai žino ir moka spręsti dabar veikiančios organizacijos ar dienos centrai. Ar galima kalbėti apie organizacijos darbo strategiją, kelerių metų perspektyvą, profesionalius, savo darbą išmanančius ir branginančius darbuotojus, jeigu organizacija nežino, ar apskritai turės iš ko tiems darbuotojams mokėti atlyginimus, ar galės susimokėti už komunalines paslaugas? 

- Pirmiausia reikėtų pradėti nuo pačių terminų: projektai ar programos? Skirtumas nedidelis, bet jis vis dėlto yra. Projektas - daugiau vienkartinis reikalas, programa - tai jau tęstinė veikla. Daugelis neįgaliųjų organizacijų savo veiklą vykdo nebe vienerius metus, taigi ir ta veikla ne vienkartinė (projektinė), bet programinė. Lietuvoje jau yra pavyzdžių, kai patvirtinamos ilgalaikės, kelerių metų veiklos programos. Štai ta pati Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino trejų metų vaikų dienos centrų rėmimo programą. Pirmaisiais metais organizacija pateikia paraišką, ji vertinama, jeigu įvertinama teigiamai ir organizacija dirba gerai, antraisiais ir trečiaisiais metais paraiškos teikti jau nereikia - tiesiog pratęsiama sutartis. Šį pavyzdį iš ministerijos perėmėme ir mes. Vilniaus meras atitinkamiems departamentams jau davė užduotį sukurti mechanizmą, kaip nevyriausybinių organizacijų veiklą finansuoti ilgiau nei vienerius metus. Šiais metais su organizacijomis, vykdančiomis nuolatinę veiklą, pavyzdžiui, teikiančiomis slaugos paslaugas namuose, pasirašome trimetę sutartį. Šitokį modelį būtų galima taikyti ir neįgaliųjų socialinės integracijos programoms. Dabartinė neįgaliųjų organizacijų, tiksliau, jų teikiamų programų, finansavimo tvarka taisytina dar ir todėl, kad kasmet finansavimas gaunamas geriausiu atveju tik kovo mėnesį. O ką daryti pirmuosius du metų mėnesius - neteikti paslaugų? Turėtume atskirti vienkartinę projektinę ir nuolatinę - programinę veiklą, organizacijas, vykdančias tegu ir labai reikalingas, labai įdomias vienkartines akcijas, ir organizacijas, teikiančias pastovias, dažnai gyvybiškai svarbias socialines paslaugas. 

Šis modelis nebūtų kokia nors priešprieša Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iki šiol taikytam modeliui - visi dirbame, kad žmogus gautų daugiau paslaugų, kad jos būtų kokybiškesnės, kad gerai funkcionuotų paslaugas teikiančios įstaigos. Kaip to pasiekti - apie tai galima diskutuoti. 

Kalbėjosi Alvydas VALENTA