LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

GERAŠIRDIS 

Per kapines girtuoklis ėjo. 

Ten iškasta duobė žiojėjo.  

Kadangi buvo baisiai girtas,  

Jisai į duobę tą įvirto.  

O ten gulėjo toks pat kitas,  

Anksčiau į duobę įsiritęs.  

Išlipti neturėjo galios,  

Todėl drebėjo ten sušalęs.  

Naujai įkritęs jo paklausė: 

"Ko taip drebi, brolau, baisiausiai?" 

"Kad šalčio negaliu pakęsti!" 

"Tai kam reikėjo atsikasti? 

Nenusimink, brolyti mielas - 

Girtuoklių kūnuos - geros sielos.  

Kai šnapsą likusį išgersiu,  

Tave vėl žemėmis užversiu."  

PAGAL KOHELETĄ 

Tuštybių tuštybė 

Ir nieko daugiau, 

Ir ten, kur aukštybė,  

Ir ten, kur giliau.  

Ir nieko nelieka  

Po skliautais žvaigždžių.  

"Juk viskas per nieką", -  

Kaip sako, girdžiu.  

Tasai Koheletas  

Kalbėjęs seniai.  

Jam protą apšvietę 

Gal buvo dievai.  

Kad mums ir šiandieną  

Klausyt įdomu,  

Jog mes vienadieniai  

Pasaulio namų.  

Tuštybių tuštybė.  

Ir jei tai tiesa, 

Tai kam gi iš viso 

Pasaulio šviesa! 

KĄ SENIEJI PASAKYTŲ? 

Į drumstą vandenį Neries 

Sužiurę Vilniaus bokštai.  

Vieni yra iš praeities,  

Kiti - naujovių pokštai.  

Ir kunigaikščiai ten kiti,  

Kitokią giesmę gieda,  

Kurią senieji prikelti 

Gal pavadintų gėda... 

REIKIA NAUJOJO ADOMO 

Marija - naujoji Ieva.  

Reiktų naujojo Adomo.  

Jeigu jį sukurtų Dievas,  

Geresni gal taptų žmonės.  

Gal viens kito nežudytų 

Ir beprotiškai nelobtų.  

Žmogų žmoguje matytų 

Ir kartu į laimę koptų.  

Žemėje išnyktų blogis.  

Jį visur pakeistų gėris.  

Pagrindinis dvasios lobis - 

Būti Dievui atsivėrus.  

Ir Liuciferiui prisieitų 

Pereiti į dorą būtį,  

Nes pasauliui pasikeitus,  

Piktam vietos nebebūtų. 

KAS LIKO 

Gal pradingo meilė,  

Jei nėra pavydo.  

Vietoj rožių usnys 

Širdyje pražydo.  

Oi, kaip baisiai gaila 

Tų dienų, kur degė 

Mūsų jaunos širdys 

Viena kitą radę.  

Tačiau dar paliko  

Mums ištikimoji,  

Kuri vis artėja  

Ir dalgiu mojuoja...  

MEILĖS VIZIJA 

Jau mirė meilė. Kai kada 

Dar josios šmėkla pasirodo 

Ir tarsi senė su lazda 

Apeina rudeninį sodą.  

Ir klausia ji tyliu balsu - 

Ar dar meni tą gražų laiką,  

Gražiausią laiką iš visų,  

Kuris tik kartą pasitaiko?  

Kada sėdėjom tarp žiedų 

Ir bučinius tu gėrei godžiai,  

Ir negailėjai pažadų,  

Ir bėrei juos kaip žiedus sodas.  

- Bet žemė vėl žiedų pilna 

Tiktai pažvelki, mylimoji,  

- Mielasis, tai rudens šalna, - 

Ir dingo man lazda pamojus.  

KITUR IR KITOKS 

Naktis tikroji mano draugė,  

Nes mes į vienumą suaugę, 

Bet ji dar turi šviesulių,  

Kuo pasigirt aš negaliu.  

Kai dauguma kietai įmigę,  

Pakilęs aš einu į žygį.  

Prie stalo sėduos ir rašau,  

Nakties aš nieko neprašau.  

Juk ji man tylą dovanoja.  

Su ja ir mūzos atvažiuoja.  

Nespėju net jų paprašyt,  

Jau sako, ką turiu rašyt.  

Dėkingas joms esu be galo, 

Kai pasitraukdamas nuo stalo 

Žinau, jog veltui nesėdėjau -  

Naują eilėraštį sudėjau.  

Kol tai dariau, mačiau ir saulę,  

Tada buvau kitam pasauly,  

Kur nunešė mane Pegasas,  

Ten akys buvo neužgesę... 

BUS PAŽVAIGŽDYS 

O kiek jau daug žmonių žvaigždėm pasivadino,  

Jokia statistika tikriausiai to nežino. 

Ir jeigu jos kada pradės į dangų kilti,  

Tai šalia paukščių tako atsiras jų tiltas.  

Tad nuolatos budėkit, ponai astronomai.  

Ką rodys teleskopai, bus tikrai ne monai.  

Juk reiškiniai nauji beprotiškai artėja, 

Nes žemėj tankis žmogiškų žvaigždžių didėja.  

Kai jos galų gale užtemdys mūsų saulę,  

Tuomet žemelė nebesivadins pasauliu.  

Spėlionės dėl pasaulio galo išsipildys.  

Juk nebe saulė mus, o naujos žvaigždės šildys.