JUBILIEJAI

Audronė JOZĖNAITĖ

ESTIJOS AKLŲJŲ SĄJUNGAI - 90


2011 m. gruodį mūsų kolegos šventė 90 metų jubiliejų. Šia proga Estijos aklųjų federacija 2011 m. gruodžio 9 d. suorganizavo konferenciją "Geresnis išsilavinimas - kelias į sėkmę". Joje Estijos aklųjų federacijos kvietimu dalyvavo LASS pirmininkas Sigitas Armonas ir LASS centro tarybos vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Konferenciją, kuri vyko Nacionalinėje Estijos bibliotekoje, atidarė Estijos aklųjų federacijos pirmininkas Eero Toniste. Sveikinimo žodį tarė socialinių reikalų ministras Hanno Pevkur, pranešimus skaitė Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos darbuotoja, Tartu ir Talino aklųjų mokyklų vadovai, socialiniai pedagogai, regėjimo negalią turintys studentai. 

Kaip sekasi mūsų seniems bičiuliams ir kaimynams, su kuriais sieja ilga draugystė ir bendradarbiavimas? Estija - tikras Europos Sąjungos stebuklas. Maža šalis, įstojusi į ES 2003 m. ir jau įsivedusi eurą, vienintelė šalis, išskyrus Liuksemburgą, turinti nedeficitinį biudžetą. Estija - šalis, sugebėjusi per finansinę krizę nė centu nemažinti pensijų, išmokų ir tvirtai žinanti, kad 2012 m. pensijos didės 5 procentais. Tai patvirtino Estijos socialinės apsaugos ministras, atvykęs pasveikinti neregių su gražiu organizacijos jubiliejumi. Atrodo, kad jaunas ministras, jau treji metai vadovaujantis ministerijai, tvirtai žino, ko nori, ir optimistiškai žiūri į ateitį. Estija tik 2012 metų pradžioje ketina ratifikuoti Jungtinių Tautų (JT) konvenciją, bet jau dabar planuojami svarbiausi darbai, numatomos įvairios veiklos sritys. Jei Lietuvos neįgaliųjų organizacijos, remdamosi jau Lietuvoje ratifikuotos JT konvencijos nuostatomis, įrodinėja, kad būtina aiškiai apibrėžti visų ministerijų ir savivaldų funkcijas bei atsakomybę siekiant kuo glaudesnio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, tai Estijoje apie tai kalba patys ministrai. 

Jei kalbėsime apie pačią Estijos aklųjų organizaciją, bandydami ją lyginti su LASS, skirtumų yra išties daug. Pirmiausia, LASS yra asociacija, o Estijos aklųjų organizacija - federacija. Tuoj po nepriklausomybės atgavimo Estijos aklųjų sąjunga pasidalijo į keturias regionines organizacijas - šiaurės, rytų, pietų ir vakarų: buvo draugiškai sutarta, kad visas nekilnojamasis turtas, buvęs tuose rajonuose, atitenka regioninėms organizacijoms ir pastarosios tvarkosi visai savarankiškai. O kadangi neliko ko dalintis, neliko ir ko peštis - liko daugiau laiko ir noro susitelkti sprendžiant svarbius struktūrinius ir politinius klausimus. Šiandien Estijos aklųjų federacijoje - 11 organizacijų. Daugelį paslaugų ar įtakos sferų, kurias mes stengėmės išlaikyti, kaip, pavyzdžiui, aprūpinimą kompensacinėmis priemonėmis, estai suvalstybino kur kas anksčiau. Ir atrodo, visi yra patenkinti - priešingai, nei Lietuvos regėjimo neįgalieji. Priminsime, kad Estijoje kompensacinių priemonių ir naujų technologijų aprūpinimu, paieška ir pirkimu rūpinasi privačios kompanijos, o valstybė yra sukūrusi kompensavimo sistemą, kuri tenkina neregius. LASS taip pat siūlė būtent tokį modelį, deja, pritarimo nesulaukėme. Estai turi ir neblogai sutvarkytą socialinės ir profesinės reabilitacijos sistemą. Akivaizdu, kad daugeliu aspektų mūsų kaimynai yra kur kas artimesni Vakarams negu mes. Žinoma, akivaizdi labai didelė Suomijos įtaka. Štai tiflopedagogų Estija savo universitetuose nerengia. Šią kvalifikaciją estai įgyja Suomijoje. Ne kartą juokaudavome, kad suomiai į Estiją žiūri kaip į vieną iš savo regionų. 

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė Estijos sveikatos apsaugos muziejaus neregių sekcijos vadovas Margus Jurkatam. Įdomu pažymėti tai, kad pats muziejus ėmėsi iniciatyvos parengti ekspoziciją apie įvairius su aklumu susijusius aspektus. Muziejus buvo įkurtas dar 1930 metais, o tema "aklųjų pasaulis" atsirado 2007 metais. Dar 2009 m. daugelį muziejaus eksponatų leista liesti rankomis. 2010 metais atidarytas suvenyrų muziejus parengė specialias ekspozicijas akliesiems. Nors šiuo metu muziejus ir restruktūrizuojamas, nuo 2013 metų aklieji vėl bus kviečiami susipažinti su muziejaus eksponatais. 

Viešint Taline, buvo galimybė apsilankyti unikalioje parodoje "Dialogas tamsoje". Tai kilnojama paroda, kurią finansuoja valstybė. Renginiai apie aklumą reginčiai visuomenei - ne naujiena. Vienkartinės akcijos ne kartą buvo organizuotos ir Lietuvoje. Galima paminėti LASS renginį "Poezija tamsoje", vakarienes tamsoje Čagino restorane Vilniuje ir kituose miestuose. Prisimintinas ir Roberto Antinio sukurtas projektas "XXI amžiaus katakombos" Kaune. Bet paroda "Dialogas tamsoje" pranoksta daugelį panašių projektų. Lieka stiprus įspūdis, po apsilankymo - visa jausmų gama: baimė netekti regėjimo, sutrikimas, netikrumas. Efektas, atsidūrus visiškoje tamsoje, jei, žinoma, pats nori tokių pojūčių ir neturi nei žiebtuvėlio, nei telefono, yra tikrai didelis. Baisu nuslysti ir kažkur įkristi, baisu atsitrenkti, baisu kažkam išbadyti akis ar, suradus suoliuką, atsisėsti kam nors ant kelių. Ir kažkodėl visai dingsta orientacija! Jei ne gidų balsas, skatinantis sukti dešinėn ar kairėn ieškoti to ar kito objekto, nežinia, kaip reikėtų išeiti iš tos tamsos. Mums pasakojo tokį atsitikimą: kažkoks užsienietis panoro vienas, be jokio gido, pasivaikšioti po šį "sodą". Žinoma, pasiklydo, ir negalėjo vienas išeiti, o po kiek laiko atrastas buvo toks priblokštas ir toks sutrikęs, kad dvi valandas negalėjo prašnekti jokia kalba. "Dialogas tamsoje" - puikiai paruoštas, brangus ir labai informatyvus projektas. Panaudoti visi efektai: garsų, kvapų, taktiliniai. Vaikštantis lankytojas atsiduria "prieplaukoje, lipa į laivą ir plaukia". Viską jauti, girdi - prieplaukos garsus, laivų ūkimą, vėją, kelto siūbavimą, ant veido trykštančius purslus. Galop - kavinė. Paprašyti kavos, jei iš anksto pasiruošei eurą, nėra didelė problema, bet kaipgi ją nusinešti prie laisvo suoliuko ir neišpilti kam nors už apykaklės? Įspūdžių nepaprastai daug, ir jie nėra patys maloniausi. Kažkada teko lankytis panašioje parodoje Olandijoje. Bet ten reikėjo užsirišti akis raiščiu ir buvo galimybė vos vos kažką matyti. Ir tai buvo toks milžiniškas skirtumas, leidžiantis suvokti, kad ir pats menkiausias plyšelis, menkiausia galimybė skirti šviesą ar matyti šešėlius yra tikrai daug, palyginti su visišku aklumu. 

Šią parodą Estijoje jau aplankė 37 tūkstančiai žmonių. Konferencijoje išgirdome, kad po poros dienų visas Estijos socialinių reikalų komitetas vieningai eis apžiūrėti parodos. Šaunu! Nenuostabu, kad po tokių apsilankymų neregių problemos sprendžiamos kur kas sparčiau. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]