ATSIMINIMAI

NEBYLUMO FONE

1996 m., prieš penkiolika metų, Adolfas Venckevičius, ilgametis "Mūsų žodžio" redaktorius, paliko savo postą. Bet, matyt, meilės būta didelės, patvarios ir ilgalaikės: visi Venckevičių toliau vadino "redaktoriumi", o jis pats tas viltis pateisino - geranoriškai dalijosi patirtimi, toliau rašė savo straipsnius, redagavo kitų mintis, kūrė beveik iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Prisimenant tą šviesų laiką, Irena Baradinskienė kalbina Liudą Venckevičienę, redaktoriaus žmoną, dukrą Eglę Villuveit ir sūnų Kęstutį Venckevičių. 

I. B. Kai žmogus išeina į anapus, apie jį kalbame visiško nebylumo fone - vieniems tai palieka daugiau teisių, kitiems nepatogu, trečius įpareigoja kažką nutylėti. Ką išgyvenate jūs, kai kalbėsimės apie redaktorių be jo paties replikų, polemikos, kartais neįprastų ir netikėtų pastebėjimų? 

L. V. Ilgai negalėjau prisėsti ir atsakyti į klausimus. Tačiau žodis duotas ir niekur nedingsi. Išgyvenau netektį visomis prasmėmis. Negaliu skaityti tyliai, viena pati - būtina, kad kas nors manęs klausytų. 

I. B. Bene geriausiai pažinau redaktorių kalbėdamasi su juo apie būtiškuosius dalykus - ne apie buitį. Ar tos būties ir namie neužgoždavo buitis? 

L. V. Buitis jo neslėgdavo. Buvo geras kulinaras. Mėgo vaikščioti per parduotuves pirkti maisto. Su tuo susijęs ir vienas juokingas nuotykis, kai su bendradarbe užėjo į mėsos krautuvę ir nupirko neva kiaulės kojų, o, grįžus namo pasirodė, kad tai galvijų kanopos. 

I. B. Ne kartą buvau nustebinta redaktoriaus tolerancijos, supratingumo ir ypač - "nesmerkimo politikos". Gal galite pateikti jo valdingumo, tik savos nuomonės pripažinimo pavyzdžių? 

L. V. Visų pirma į visus reiškinius jis žiūrėjo filosofiškai. Vadovavosi B. Spinoza: "Nepaliaujamai stengiuosi nesijuokti iš žmogaus veiksmų, dėl jų nesielvartauti ir jų neniekinti, o suprasti." Savo nuomonę turėjo tvirtą ir argumentuotai ją apgindavo. 

I. B. Redaktorių visada laikiau "knygų graužiku". Kiek laiko jis skirdavo skaitymui, kada skaitydavo, ką, jūsų nuomone, iš rašytojų labiausiai vertino? 

L. V. Iš tikrųjų skaitydavome daug. Didelį įspūdį paliko J. Blavatskajos rusų kalba perskaitytas dvitomis "Slaptoji doktrina". Ją skaitėme net du kartus. Ši knyga leido suprasti visatą ir pasaulį, padėjo netapti patiems pernelyg reikšmingiems ir suvokti, kad "esi tik energijos kreivė besisukančių dalelių verpete". P. Tejaro de Šardeno "Žmogaus fenomenas" leido suvokti pasaulio ir žmogaus vystymąsi. Savaime aišku, buvo perskaitytos ir C. Kastanedos knygos. 

Be jokios abejonės, būta ir kitų autorių, jam dariusių įtaką. 

I. B. Žinau, kad iki paskutinės akimirkos redaktorius rašė. Papasakokite, kaip jis dirbdavo, kada būdavo kūrybingiausias, ar daug liko neskelbtos jo kūrybos? Gal galite pasakyti, kokios jo novelės labiausiai patinka jums? 

L. V. Rašydavo tiek namuose, Vilniuje, tiek sodyboje, Bitėnuose, kur mielai pjaudavo malkas, dirbdavo kitus darbus, kuriuos pajėgdavo atlikti. Atilsio minutėmis paprastai rašydavo ir nenorėdavo, kad kas nors jį trikdytų. Liko novelių rinkinys "Ties septynioliktuoju namu" ir į magnetofoną įskaityta novelė "Grįžtu į Afriką". 

Man labiausiai patinka Adolfo novelė "Paskui ketvirtąją mirtį", išspausdinta pirmoje knygoje "Gyvatė valgo ledus", nes ten be galo įspūdingai aprašytas keliukas į mūsų sodybą. Man ir dabar patinka eiti pėsčiomis šiuo keliuku. Patinka ir jo novelė "Kiauras arklys" - ji buvo išspausdinta 2006 m. gruodį "Metų" žurnale. 

I. B. Redaktorius ne vienoje novelėje rašo apie kalytę Pupą, mini jūsų ir kitų artimų žmonių vardus. Matyt, kūryboje būta ne tik vardų. Kokiose novelėse patys sau esate labiausiai atpažįstami? 

L. V. Jis mėgo veikėjams palikti tikruosius vardus. Daugeliui žmonių tai nepatikdavo - dėl to rasdavosi nemažai priešiškai nusiteikusių. Save lengvai atpažįstu beveik visose jo novelėse. Kartais tai kelia juoką, kartais - nuostabą. 

I. B. Redaktorius turėjo puikią intuiciją, kritišką protą - kuo lemtingais momentais vadovaudavosi? 

L. V. Adolfas turėjo Dievo dovaną aiškiai atpažinti tikrovę, todėl jam buvo lengva teisingai nuspręsti, kaip elgtis. 

I. B. Redaktorius buvo sakęs, kad įsimylėjo jus išgirdęs juoką. O už ką įsimylėjote jūs? 

L. V. Iš 35 metų bendro gyvenimo perspektyvos galiu pasakyti tiek, kad man atėjo laikas tekėti, o jam - vesti. Ir jaunikis kaip senais gerais laikais man buvo "atvežtas". 

I. B. Susidarė įspūdis, kad vaikams nusišypsojo laimė turėti tikrai gerą, nepriekabų, tolerantišką tėvą. Ar patvirtintumėte tai? Ar perėmė jo auklėjimo metodus vaikai? Jei perėmė, tai kokius? 

V. L. Yra toks Saliamono posakis: "Jei myli - paleisk, jeigu sugrįš - yra tavo, jei ne - tavo ir nebuvo." Man atrodo, kad šios nuostatos vaikų atžvilgiu Adolfas tvirtai laikėsi. 

E. V. Tėtis tikrai buvo tolerantiškas ir nepriekabus. Tokia stengiuosi būti ir aš. 

I. B. Gerai žinomas F. Kafkos laiškas tėvui. Tame laiške - nuoskauda. O kokia būtų jūsų laiško tėvui, vyrui gaida? 

E. V. Tai būtų ilgesys. Kartais taip trūksta tėčio tylaus ir ramaus palaikymo. 

I. B. Kokių tėčio pamokų niekada gyvenime neužmiršite? Kokių jo, kaip vyro, paguodos, paskatinimo žodžių stigs? 

V. L. Guosti jis nemokėjo, bet išeitį iš sudėtingos situacijos visada rasdavo. 

E. V. Stinga jo šviesaus požiūrio į gyvenimą. Visada sakydavo: "Niekada taip nebūna, kad niekaip nebūtų." Jis vienintelis mane vadino Eglike. 

I. B. Kas labiausiai primena tėvą, vyrą? 

L. V. Tai vienatvė. Alfonsas Andriuškevičius "Vėlyvuose tekstuose" įvardija dvi vienatvės rūšis - "vienatvė, kurioje jautiesi vienišas, ir toji, kurioje - ne. Ir tikras vienišius yra tik tas, kuris nesijaučia vienišas. Iš vienatvės, kurioje jis jaučiasi vienišas, žmogus mėgina pasprukti". Deja, dabartiniu momentu ir aš stengiuosi nuo vienatvės pabėgti. 

K. V. Labiausiai tėtį primena senas brailio laikrodis ir šachmatai. 

E. V. Kai pradedu skaityti jo noveles, atrodo, kad kalba pats tėtis. 

I. B. Ką labiausiai vertino redaktorius, kai ėmė jausti, kad išeis ir jau negrįš? 

L. V. Adolfas labai vertino gyvenimą, nes sunkiai skynėsi į jį kelią. Liga Adolfą užklupo labai staigiai, ir jis su didžiuliu stoiškumu pasitiko tai, kas neišvengiama. Mirė žiemą, o pavasarį į Bitėnų pelkes atskrido gulbių pora ir ten apsigyveno. Štai jau trečia vasara, kai ta pora ten gyvena, veda gulbiukus. Šią vasarą buvo net penki. Po Adolfo netekties šie paukščiai man labiausiai padeda įveikti vienatvę.