MUMS RAŠO

Brigita NARMONTAITĖ

PAKERĖTI

Tiek konkurso dalyvių mūsų mokyklos salė dar nebuvo mačiusi. Suvažiavo jie iš visos Lietuvos: Kauno, Jurbarko, Mažeikių, Klaipėdos, Visagino. Buvo ir svečių iš Lenkijos: Liaskų aklųjų ir silpnaregių muzikos mokyklos choras bei Vroclavo Marijos Gžegoževskos aklųjų mokyklos auklėtiniai. Festivalio dalyviai atliko labai įvairią muziką: dainavo solo, duetais ir chorais, grojo fortepijonu, akordeonais, kanklėmis, gitaromis. Jeigu būtų reikėję dalyvauti vertinimo komisijoje, tikrai būčiau nežinojusi, kurį vertinti geriausiai, nuo ko pradėti. Laimei, buvau tik dalyvė. Grojau akordeonu. Pagal savo galimybes pagrojau gerai, nors porą kartų ir suklydau. Vienas dalyvis, taip pat akordeonininkas, kelioms minutėms paliko mane "be žado". Tai kaunietis Mindaugas Dvylaitis. Tik įsivaizduokite: pakyla uždanga, išeina Mindaugas ir pradeda groti tą patį "Juodąjį perlą", kokį grojau aš. Rodos, jo pirštai patys laksto klavišais ar net instrumentas groja pats vienas. Taip pat nustebino kanklininkė Gintarė Stanytė. Net patys judriausi vaikai jos klausėsi lyg pakerėti. Iki šiol negaliu suprasti, kaip galima sudominti šiuolaikinį jaunimą vienu seniausių liaudies instrumentų. Sudomino visus ne tik kanklės, bet ir lietuvių liaudies dainos. Tiesa, jos buvo įpintos į literatūrinę-muzikinę kompoziciją, skirtą dainininkės Beatričės Grincevičiūtės atminimui. Šią kompoziciją jau beveik pačioje konkurso pabaigoje atliko Kauno Prano Daunio ugdymo centro mokiniai. O kadangi buvo jau beveik šešta valanda vakaro, labiausiai tiko ši jų daina: 

Išlėk, sakale, ilgai nesivėlink, 

Oi, vėlus vėlus, vėlus vakarėlis. 

Buvau pavargusi, nes renginys prasidėjo dvyliktą valandą ir tęsėsi šešias valandas. Visas nuovargis kaipmat dingo į sceną užkopus svečiams iš Vroclavo. Jų stiprūs balsai priverstų dainuoti, tikriausiai, net žuvį. 

Taigi renginys buvo tikrai nuostabus. Norėčiau, kad tokie festivaliai-konkursai, sujungiantys Lietuvą su kitomis Europos šalimis, vyktų kasmet.