PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

BŪTIES LABIRINTAIS VIS BĖGU

Maištingoji siela, užsispyrusi, gaivališko temperamento, kartais netgi aikštinga moteris, kurios neįsprausi į jokius rėmus, kuri atkakliai gins savo nuomonę ir visada bus dėmesio centre. Pasakoju apie Kauno aklųjų ir silpnaregių centro mėgėjų teatro "Aira" vadovę Zitą Klibavičienę, su kuria likimas suvedė bene prieš keturias dešimtis metų. Į ją kreipiuosi, kai reikia pagalbos organizuojant renginius, rašant scenarijus. Geranoriška ir atviraširdė, nevengianti tiesiai šviesiai išrėžti visą tiesą į akis, yra patikima pagalbininkė - sunkiai leidosi įkalbama, kad apie ją rašyčiau, purtėsi kaip įmanydama. Pakalbinta, kaip dailininkė pati padėjo piešti jau ne tradicinį portretą, o tikrą natiurmortą. 

Vaikystės takais 

Kalvomis kalvelėmis padabintas Biržų kraštas. Margaspalvių gėlių jūros apsupta Tatulos upė. Prie upės kas pavasarį užliejamas slėnis - norint pasiekti sausesnę vietą, reikia keliauti liepteliais. Ausiai įprastas varlių kurkimas - jų tiesiog nesuskaičiuojama gausybė. Čia įmintos ir Zitos vaikystės pėdos. Tėviškė, kurios spalvų ir garsų pasaulis sapnuojasi ir šiandien. Guvi smalsi mergaičiukė savo vaikystę leido daugiau pas močiutę, meiliai vadinamą babute, negu pas mamą. Babutė buvo garsi kaimo siuvėja, ir savo anūkėlę puošė kaip tikra dizainerė - pūstos, klostuotos, kliošinės suknytės. Šitaip "iščiustyta" mergytė lankė bažnyčią, dalyvavo procesijose, barstė gėles. Procesijoms rengdavosi balta suknyte, siūta pagal madų žurnalą, su puošniai išsiuvinėtais sparneliais. Ja labai didžiavosi. 

Babutės kieme augo milžiniška liepa. Ant jos šakų dėdė kabindavo dalgius. Augino ir ožkelę, kuri nebuvo rišama, laisvai lakstė po laukus, davė daug pieno ir tapo Zitos žaidimų drauge. Būdavo, Zita šoka ir dainuoja kieme, o šalia ožkytė ant dviejų kojų strikinėja, meiliai mekena. 

Zita mena, kad prie Tatulos upės akis į akį susidurdavo su ūdromis, kurių ten veisėsi tuntų tuntai. Viena suįžūlėjusi net duoną, apteptą sviestu, iš mergaitės rankų nugvelbdavo. O jau žuvų žuvelių: vėgėlių, lydekų, kuojų. Pasitaikydavo ir ypač paklausių ungurių. Su dėde, pussesere Liuce bei katinu Pupsiu žvejoti traukdavo ir Zita. 

Svajonėse mergaitė girdėdavo save, kalbančią kaip aktorė Ona Knapkytė, o dainuojančią kaip lyriškoji Beatričė Grincevičiūtė, ypač žavėjosi dainininkės atliekama V. A. Mocarto "Lopšine" bei aktoriumi Arnu Rosenu. 

Mama - audėjų audėja, vėliau tapusi tautodailininke. Kas besuskaičiuos, kiek rankšluosčių, staltiesių, rinktinių ir aštuonnyčių lovatiesių, išaustų jos rankomis, pasklido po kaimus ir miestelius. Vienas iš dailiai išaustų rankšluosčių buvo padovanotas šviesios atminties poetui Bernardui Brazdžioniui. Iš to pelnėsi duonelę. Zita tebesaugo mažą dalelę iš tos didelės kraičio skrynios. Tai brangiausias turtas, kurį atsiminimui paliko mama ir kurį kaip relikviją saugo įvairiaspalviu meno pasauliu gyvenanti Zita. 

Atmintin įsirėžę mokslo ir studijų metai 

Juos pradėjo Kraštų pradinėje mokykloje, kur baigė dvi klases. Kaip ir daugelis silpnaregių pajuto, kad čia, tarp reginčiųjų, jai per sunku. Taigi, ilga kelionė į Kauno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Čia atsiskleidė Zitos meniniai gebėjimai, o kartu ir aukštaitiškas užsispyrimas. Chore visi dainuoja literatūrine kalba, Zita traukia aukštaitiškai. Oi, kliūdavo tada nuo muzikos mokytojo Antano Adomaičio! Ne tik piktai išbardavo, kartais ir į ausį gaudavo. Visada tvarkinga, puošniai apsirėdžiusi, ji nustėro paliepta vilktis vyriškai pasiūtą paltą. Kai parkeliavo atostogų į namus, mama, pamačiusi ją, taip atrodančią, graudžiai apsiverkė. Persiuvo. Ir, o varge, grįžus į mokyklą, paltuką atidavė kitai mokinei. Zita ne juokais supyko ir skaudžiai dėl to išgyveno. Mergaitė judri kaip vijurkas, smalsi, visur jos pilna - paklusnumo iš jos nelauk. Kai kuriuos mokytojus toks jos elgesys labai erzino, o kiti tas būdo savybes stengėsi panaudoti geriems darbams ir buvo atlaidūs. Toks buvo didelės pagarbos vertas žmogus direktorius Antanas Baltramiejūnas, kuris leido reikštis jos temperamentui. Geru žodžiu Zita prisimena vokiečių kalbos mokytoją Alfonsą Valašiną, lietuvių kalbos mokytoją Kazimierą Grubį. Mergaitė ypač pamilo auklėtojas Leonardą Patašienę ir Eleną Mekienę. Pirmoji išmokė megzti, siūti, adyti, antroji ir į namus parsivesdavo, obuolių pyragu, gira pavaišindavo. Augantys vaikai visad jautė alkį. Kartais gelbėjo valgykloje palikta duonos riekė, o kai jos nebuvo, bėgo prašyti pas gerąją šeimininkėlę Onutę, kuri bent po pusę riekės padalindavo. 

Veikė dramos ratelis, kuriam vadovavo Kauno dramos teatro aktorius Juozas Urmanavičius (Violetos Urmanos tėvas). Jis buvo ir aklųjų vedlys, ir reabilitatorius. Supažindino su Kauno dramos teatru ir jo užkulisiais. Zitai tekdavo neigiamų veikėjų vaidmenys: čia ji ragana, čia nepaklusnus berniūkštis. Jau tada linko į poezijos bei prozos skaitymus. Tai pastebėjusi, gilintis į šio meno sritį padėjo mokytoja Aldona Baltramiejūnienė. 

Tik pedagogų paskatinta Zita įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą. Maloniausias užsiėmimas - teatrų lankymas. Su studento pažymėjimu - spektakliai nemokamai ne tik Dramos, bet ir Operos ir baleto teatre - rinkis, kas patinka. Bestudijuodama sumani ir išradinga mergina rasdavo laiko ir LASS profesionaliam pučiamųjų instrumentų orkestrui. Buvo ne vienos dešimties koncertų vedėja, aplankė ne vieną Lietuvos kaimą, miestą ar miestelį. Vienas iš muzikantų prisimena, kad Zita ir stovėdama užkulisy nenustygo vietoje - šoko grojamos muzikos ritmu, šypsojosi, visokių eibių prasimanydavo. 

Įdomi patirtis - valandėlės vaikams per valstybinį radiją. Užduotis - įskaityti parengtus tekstus. Vaikiškoms laidelėms ypač tiko jos balsas, gebėjimas persikūnyti į skirtingus veikėjus. Gaila, kad šis mėgstamas darbas tetruko vienus metus. Režisūros praktika Raseiniuose - dar vienas naujas potyris. Bet drąsi, savimi pasitikinti Zita puikiai išlaikė ir šį egzaminą. 

Apibendrindama studijų metus, moteris su nostalgija ištarė: "Tai buvo vienas įdomiausių mano gyvenimo tarpsnių." 

Iš pasakos - į juodą kasdienybę 

Baigusi studijas Zita Klibavičienė gavo paskyrimą į Kauną ir pradėjo darbuotis LAD Kauno GM kombinato bendrabutyje. Tai, ką čia išvydo, ją apstulbino ir nuvylė. Kažkoks chaosas, netvarka visur, kur pasisuksi. Sienomis laipioja "neprašyti svečiai" tarakonai ir kiti gyviai. Valdiškas požiūris į valdiškus namus. Reikėjo pradėti nuo kasdienės buities. Mokė skalbti, gaminti valgį, netgi sagą įsisiūti. Nežinojo - juoktis ar verkti, kai atėjusi palydėti į polikliniką vieno bendrabutiečio, išvydo apsivilkusį paltu be sagų. Liepė įsisiūti - tasai paklausė. Kitą rytą sagos buvo "prikabintos" blizgančia šepečiams verti pritaikyta viela... Kasdien į darbą eidavo laukdama nemalonių nutikimų. Bet Zita nepasidavė. Buvo griežta ir atkakli, siekė savo tikslo - keisti žmonių požiūrį, skatinti užimtumą. Ne visiems patiko tie geri norai. Vieni ragana vadino, kiti tyliai piktinosi, treti, nuovokesni, ateidavo pasiguosti, išsikalbėti. Jiems auklėtoja tapo savotišku nuodėmklausiu. 

Rimtai kibusi į darbus, Zita pradėjo burti žmones. Rengė pomėgių vakarus, naujametinius karnavalus ar kitokius įdomius pasisėdėjimus prie bendro stalo. Leido sienlaikraštį "Žibintas". Pati kūrė eiles, rašė straipsnius, humoristines miniatiūras. Vyras Rimantas tapo sienlaikraščio apipavidalintoju. Zita prisimena, kad už nepriekaištingą darbą vienais metais ji buvo apdovanota ženkleliu "geriausia bendrabučio auklėtoja" (tekstas rusų kalba). 

Nuo rutinos gelbėjo dramos ratelio repeticijos kultūros namuose. Tik čia, bendraminčių būryje, atsigaudavo, pasijusdavo visaverčiu žmogumi. Zita sako, kad auklėtojos darbas ją užgrūdino, privertė atlaidžiau žiūrėti į kitokį negu buvo pratusi gyvenimą, pridurčiau - išugdė suvokimą, kad kiekvienam, nors ir labai sugniuždytam, iš pažiūros apgailėtinam žmogui galima ir reikia padėti. Zita sugeba padaryti tai, kas kitam atrodo neįveikiama našta - globoti, guosti, kai reikia, griežtai išbarti, bet niekada nenusisukti nuo pagalbos prašančio. Bet apie tai - kitoje skiltyje. 

Reabilitacijos labirintuose 

Zita - gyvas energijos užtaisas, ji tarsi "netelpa" savyje. Jai reikia bėgti, lėkti, skubėti, nuolatos kažkam kažką įrodinėti, netgi kovoti. Tik nuolaidžiauti - tai jau ne. Jeigu užsispirs - kirviu neišmuši. Šitos būdo savybės labai pravertė dirbant reabilitatorės darbą. Kažkur giliai viduje spurdėjo mintis, kad šitaip savęs nerealizuosi, nes tu gyveni kitomis svajonėmis. Jos susijusios su meno pasauliu - poezija, muzika, vaidyba. Tačiau darė, ką tuo metu privalėjo daryti: lankė žmones su regėjimo negalia namuose, ligoninėse, sanatorijose. Kai kurie - ligos palaužti gulintys ant patalo ar judantys tik su vežimėliu. Nelaimingi ir pavargę, pikti ir suirzę ant viso pasaulio. Pas tokius žmones negalėjai ateiti tik aplankyti, pasiteirauti, kokia sveikata. Reikėjo dirbti konkrečius darbus. Ne vienam tvarkė kambarius, nešė pirkinius, kartais ir šilto maisto pagamindavo. 

Tuo pačiu darbo laiku reikėjo vesti ir vietinio radijo laidas. Atrodytų - pragiedrulys tamsių debesų fone. Bet kur tau - patalpos nešildomos, rankos sugrubusios, balsas virpa, magnetofonas genda - nors tu skradžiai žemę. Nepabėgo: skelbė informacines žinutes, vertė įdomybių puslapius, deklamavo eiles. 

Melpomenei pašaukus 

Zita vos netapo bedarbe. Nepakanti neteisybei ir melui, moteris išdrįso nesutikti su kai kurių buvusių įmonės vadovų nuomone. Neteko darbo. Tai sužinojęs tuometinis kultūros namų direktorius Stasys Babonas pasakė: "O to jau nebus, Zita dirbs tą darbą, kurį išmano geriausiai." Tai įvyko prieš septyniolika metų. Prasidėjo įdomus ir kūrybingas laikotarpis. Šyptelėjo Melpomenė, ir Zitai tarsi sparnai užaugo - išsipildė svajonė vadovauti dramos rateliui, kuris, atšventus kolektyvo kūrybinės veiklos 40-metį, buvo pavadintas mėgėjų teatru "Aira". Smagios buvo "Airos" krikštynos: krikšto močia - kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Vida Jasaitytė, krikšto tėvas - Stasys Babonas, pulkas artistų meno mėgėjų. Daug pokštų, posmų, sveikinimų. Buvo suvaidinta nuotaikinga A. Fromo-Gužučio komedija "Gudri našlė". 

Zitos arkliukas - poezija. Puikiai išmananti meninio skaitymo techniką ir tiesiog gyvenanti poezijos pasaulyje, vadovė su užsidegimu valandų valandas gali dirbti su skaitovais. Prisipažįsta, kad jos siekis - kiekvienam skaitovui sudėti poezijos kraitį, atsižvelgiant į balsą, pomėgius. Taip gimė ne vienas poetinis - muzikinis spektaklis. Ypač įsimintini: "Artėk" (pagal R. Mikutavičiaus ir K. Donelaičio posmus, muzika V. Kernagio), "Meilė turi sparnus", "Aš Kaunui lenkiuos" ir kt. Juos "Aira" dovanoja tiems, kurių širdis poezijos sklidina. Parengta ne viena humoristinė programa respublikiniam neįgaliųjų satyros ir humoro konkursui "Pasijuokime kartu", ypač pasisekė su programa "Laimių dėlionė". Ši programa laimėjo trečią vietą respublikoje. Kiekviena naujai parengta programa keliauja į Panevėžio aklųjų ir silpnaregių laisvalaikio ir užimtumo centrą, J. Grušo muziejų, įvairias Kauno bendruomenes, visur, kur kviečia ir kur laukiami. O su amžininkų atsiminimų, poezijos posmų, Beatričės Grincevičiūtės įdainuotų dainų sudėliotu spektakliu "Labas, Beatriče" buvo aplankyta kone pusė Lietuvos ir pasirodyta LR Seime. 

Jau daugelį metų vienu rimčiausių Zitos pomėgių tapo daina, kuria ją "užkrėtė" anapusybėn iškeliavusi Kauno muzikinio teatro artistė Stasė Rapalienė. Tai jos pastangos lėmė, kad Zita Klibavičienė pasirodė pirmajame B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurse ir pateko į finalą. Ypač gyvai ir išraiškingai skambėjo jos atliekamas Vlado Rekašiaus dainų ciklas "Mano spalvos". Lietuvos aklųjų biblioteka yra surinkusi ir išleidusi kompaktinę plokštelę "Skaito ir dainuoja Zita Klibavičienė". Ne vienus ir ne dvejus metus praleido dainuodama Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios mišriame chore, pasisėmė daug dvasinio peno iš bažnyčios rektoriaus kunigo, poeto Ričardo Mikutavičiaus. Tie metai pagilino muzikos ir poezijos suvokimą, atskleidė naujų, ligi šiol nepatirtų dvasios klodų. Kunigas Ričardas mėgo klausytis jos skaitomų tekstų ir vertino jos talentą. Neretai po repeticijų jie susėsdavo ir diskutuodavo apie abiem rūpimus dalykus: muziką, meną, tiesiog apie gyvenimą. Šitų valandų moteris į nieką nekeistų. 

Metai bėga, o Zita nesikeičia: tokia pat veržli, energinga. Nė nepajunti, kai tarsi gilios srovės prasiveržia neišsakytos mintys, nerealizuoti sumanymai. Kartais prabyla kažkur viduje tūnantis kipšiukas. Tada jau lauk kokios nors išdaigos ar netikėto pokšto, kuris gali ir apstulbinti, ir nustebinti, kartais ir supykdyti. 

Šios moters gyvenimo ir į storiausią jaučio odą nesurašyti. Apie tokius žmones rašomi romanai, iš jų semiamasi naujų idėjų. Nebūtų tokių nenuoramų - gyvenimas taptų neįdomus ir nuobodus. 

Būk tokia, kokia esi, Zitute, ir švęsdama savo neeilinį jubiliejų! 

Tegul Tave šildo dukros, matematikos mokslų daktarės Liepos svarūs darbai, anūko Aurimo sportiniai startai, vyro Rimanto poezija bei artimųjų ir draugų sveikinimai.