LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

ŽUVŲ GYVENIMAI ŠULINYJE

(Ištrauka iš knygos) 

Pranas bus netoli... Mažą popieriaus kamuoliuką, kuriame gyvena eilės, atidavė sargui. Šis - įteikė Mariui. Muzikanto rankos (gal širdis?) iš suglamžyto popieriaus lapo išlankstys paukštį... Daina suskambės! Aukštai, labai aukštai kils paukštis. Paukščio žmonės nematys. Giesmę girdės. Iš dangaus ji kris į žemę. Ne vienas pagalvos, kad girdi angelo balsą. Garsai virpins širdį. Juos girdinčiojo akys ne į dangų kils - žvelgs į dulkiną kelią, mylimo žmogaus ieškos... Rankos susipins. Krūtinės glausis. Tegul skamba angelų muzika! Lūpos lyg žiedus bučiuos mylimas akis. 

Pranas neis arčiau... Tegul prabėga keletas dienų, keletas naktų. Tegul Marius pabūna arti popieriaus lapo. Jis nemato tušinuku užrašytų žodžių. Jam kažkas perskaitys... Muzikantas aklų žmonių raštu sudėlios natas. 

Iš aukštai artėja žingsniai. Pranas Giržadas pasislėpė mažutėje nišoje... Žingsniai gilyn nutaukši. Pas Marių Drenkšą (atrodo, žmonės taip taria jo pavardę) Pranas neskubės, mažutėje nišoje palauks. Dieną. Naktį. Dar dieną. Dar naktį... Mažutėje nišoje - Pranas iš karto net nepastebėjo - mėlynuoja durys... Ant storo virbo, sugrūsto į staktą, kybo spyna. Pranas Giržadas pirmą kartą prie šių durų! Kodėl jis apie jas tiek daug žino? Netgi žino, kas yra už mėlynų durų... Virbą ištraukė iš staktos. Durys pačios veriasi. Spyna lyg pirštų krumpliai beldžiasi į prieblandoje skendintį mėlyną plotą. Kažkur aukštai, gal toli, toli koridoriuje šurmuliuoja žmonės. Pranas į kambariuko vidų liuoktelėjo, uždarė duris. Žino, jis puikiai žino, kur pūpso jungtukas: keturkampis iškilimas, virš jo - mažučiai sparneliai, panašūs į lėktuvo propelerį. Suktelėjo sparnelius - kažkas tamsoje suzirzė, šoktelėjo šviesos liežuviai, dar kartą šoktelėjo. Sušvito dienos šviesa - ilgas brūkšnys juodoje dėžėje. Pranas dar kartą suktelėjo mažus sparnelius - dingo šviesos brūkšnys. Kambarėlyje niekas nepasikeitė... Šviesa tarsi antspaudas patvirtino tai, ką vyriškis atmintyje nešiojosi. Pranai, kada buvai šiame kambarėlyje? Niekada... Prie sienos driekiasi lentynos. Jose išrikiuotos metalinės kojos. Jų daug. Didelėmis, mažomis, sukapotomis (gal išardytomis?) pėdomis. Po lentynomis, ant grindų, šmėžuoja batų kalnas. Šalia... Nejaugi Pranas Giržadas ir tamsoje regi? Guolis... Privilkta begalė skudurų: drabužiai, patalynė, žieminės kepurės, viena kita skrybėlė. Nejaugi čia retkarčiais nakvoja Kryžių Dana? Ar užklysdavo į tą kambarėlį Jolita? Gal Jolita ir Marius vartydavosi tame guolyje: į šalis skraidydavo skrybėlės, metalinės kojos... 

Žingsniai artėja. Kulniukai į cementinius laiptus beldžiasi. Už durų... Čia pat už durų! Žingsniai tolsta. Sugurguliavo Prano Giržado skrandis... Kulniukais į cementinius laiptus beldėsi moteris. Tu, Pranai, į paslaptingą beldimą atsiliepei pilvo urzgimu. Skrandis trokšta darbo. Pranai, įmesk į jį ką nors. Pakvipo rūkyta dešra. Pranas uodžia orą... Ant stalo tyso rūkytos dešros puslankis, prapjautas duonos kepalas, ridinėjasi trys svogūnų kamuoliukai... Stalo nėra mažame kambarėlyje! Nėra rūkytos dešros, nėra svogūnų. Žingsniai skubūs ciksi. Gal Jolita atskuba? Šypsena puošia jos veidą: švelni, viską žinanti, atlaidumo kupina. Šypsosi jos rankos, krūtinė... Žingsnių jau negirdėti. Gal jų ir nebuvo? Nėra Jolitos! Tik - suglamžytas popieriaus kamuoliukas... Nėra ir jo. Tikrai nėra. Sakė žmogus, kad popieriaus kamuoliuką Marius pasidėjo šalia sintezatoriaus, brūkštelėjo ranka per klaviatūrą ir sumurmėjo: "Ar verta? Jolita neišgirs dainos..." Pranas Giržadas šviesos nejungs. Jis viską čia puikiausiai žino. Gal net ir mato? Iš skudurų krūvos išsitraukė vyriškas kelnes. Klešnių galus dvigubais mazgais užrišo. Į kelnes prigrūdo geležinių kojų. Šalia durų patupdė nešulį. Pats ant jo susirangė. Kaktą įrėmė į uždarytas duris... Tamsa aplink karaliauja. Skraido mažutės šviesos kruopelytės. Pranas užmerkia akis. Žmonės, ar žinote iš kur atsiranda poetai? Jis - poetas... Pumpuras skleidžiasi, atsiveria dangui! Į širdį tuštuma įsibrauna, didina erdvę. Didelis skausmas įsiveržia, kai krūtinėje tuštuma lieka. Į ką žvelgi, tą skauda... Apie ką mąstai, tą skauda. Prisimeni - skauda, svajoji - skauda, audi mintį - skauda. Niekam nešovė į galvą - žmogus žydi! Ar suprantate, ir žmonės skleidžia žiedus. Į tuštumą dangus veržiasi... Į atsivėrusią sielą dažniausiai moteris įžengia. Savimi uždengia aukštybių gelmes. Ją mūza vadiname. Saldus žiedų nektaras... Keliauja žemės keliais pražydęs žmogus. Gal jis laimingas? Žmogus eilėmis prabyla, muziką kitiems dovanoja. Niekas nepaklausia, ar ne per sunku žydėti? Tik ploja. Skanduoja: tavo muzikos trokštame, dar dar poezijos! Žmonės neina artyn. Žiedo jie iš tiesų nemato. Tikriausiai jaučia jo dydį... Pranas Giržadas kaktą nuo durų atplėšė, čiupo sunkų nešulį. Nuneš geležines kojas į batų taisyklą, gaus keletą pinigėlių, eis į kavinę, šlamš karbonadą, užsigers vynu. Degtine. Tik degtine! Kuo stipresne, neatskiesta. 

Ant laiptų sninga. Pranas toli eis... Sninga. Ligi artimiausios batų taisyklos žingsniuos. Gatvių žibintai, nardantys automobiliai, pastatų langai ardo tamsą, apšviečia krintančias snaiges. Į ateinančius žvelgė raudona šviesoforo akis. Prieš pat Praną užsidegė žalia. Ir vienoje, ir kitoje gatvės pusėje automobiliai sustojo, nusidriekė eilės. Kokie maži žmonės? Nejaugi jie visada tokie maži? Žmonių kolona didžiulės parduotuvės link žengia. Galėtų jie nešti vėliavas, plakatus, spalvotų balionėlių girliandas... Didžiuliuose parduotuvės languose šypsosi dirbtinės moterys. Prožektorių akys išryškina pečius, kojų riešus. Aplink jas - vien dėžės: didesnės, mažesnės, kubo, stačiakampio, piramidės formos. Visos tikriausiai tuščios. Į žėrintį įvairiausiomis spalvomis popierių susuktos, didžiuliais kaspinais perrištos. Mažų žmogeliukų - pilna parduotuvė. Gal čia juos kas nors parduoda ar perka, o prekės tik lentynas puošia? Kur batsiuvys? Jam Pranas atiduos geležines kojas, gaus vieną kitą geležinį pinigėlį. Nejaugi ir batsiuviai maži? Palygini, tik tada žinai... Su kuo Pranas lygina žmones? Niekada toks klausimas į galvą nebuvo įsiropštęs. Jis pats, Pranas Giržadas, mažas ar didelis? Su kuo palyginti? Su žuvimis, su paukščio giesme, su mazgais užrištu sunkiu nešuliu? Jis, Pranas Giržadas, didesnis už sunkų nešulį... Prieš akis driekiasi ilgas platus koridorius. Kiek daug televizorių į Praną žvelgia? Iš lubų vis leidžiasi ir leidžiasi po du žėrinčius metalo vamzdžius. Ant jų kybo didžiuliai ekranai. Iš sienų nyra blizgančio metalo vamzdžiai. Ant jų irgi kybo stačiakampės žydrosios akys. Visi televizoriai tokius pat vaizdus rodo... Mergaitė mojuoja dantų šepetuku ir kvatojasi. Ji laiminga. Raidžių spiečius ekranuose sujuoduoja. Kalnų viršūnės išnyra. Gal laiminga mergaitė į kalnus kops? Spokso Pranas Giržadas į daugybę ekranų - nėra mergaitės. Vėl žodžių virtinės uždengia kalnus. Dryžuotas šuo iškiša galvą, iššiepia dantis. Gal tik iš vieno ekrano dairosi šuo? Kaulai jam krinta prieš iššieptus dantis... Nejaugi šis maistas iš dangaus? Mėlynėje šypsosi saulė. Sienoje spindi didžiulis ekranas... Jame Pranas Giržadas regi kuprotą batsiuvį. Nejaugi jis taip greitai rado batų taisyklą? Čia tik televizorius, labai didelis televizorius. Pranas ranka palies didelį ekraną. Ištiestas delnas neria gilyn. Skylė! Nejaugi į kiekvieną ekraną galima įgrūsti ištiestą delną? 

- Nukaršęs buratine, ko nori? Gal trokšti, kad pakaustyčiau leteną? - didžiuliame stačiakampyje kvatojasi kuprotas plikis. 

- Aš turiu daug kojų, - Pranas Giržadas nedrąsiai pastato sunkų nešulį šalia didžiulio ekrano. Po kojomis - akmeninių, viską kartojančių lyg veidrodžiai plytelių eilės. Toli jos nubėga, gal net į amžinybę? - Čia batų taisykla? Ar taip? 

- Skaityti nemoki? Ne televizorius čia. 

- Jeigu ne televizorius, tai - puiku. Aš turiu daug kojų. 

- Kokių kojų? - kuprius mirkteli džinsuotai moteriškei. Jos čia nebuvo. Dabar iš tikrųjų ji yra: prie kupriaus kojų sėdi, mojuoja alaus bokalu. 

- Klausykit, aš turiu pilnas kelnes geležinių kojų. 

- Policiją iškviesime, - džinsuota moteriškė alaus bokalu stukteli į kupriaus batą. - Tegul atvažiuoja tautos sargiai ir išaiškina mokesčių mokėtojams, kas tavo kelnėse. 

- Policijai aš nereikalingas. 

- Tada kviesime medikus. 

- Aš nereikalingas ir medikams. Aš noriu valgyti. Paimkite kojas, duokite šiek tiek pinigų. 

- Duosiu... Pridėsiu ar atimsiu - nežinai. Seni, mes metalo nesuperkame, - džinsuota moteriškė rankomis apsivijo sunkų nešulį, priglaudė prie krūtinės ir dingo... 

Dairosi Pranas - tikrai, nėra džinsuotos moteriškės. Ant grindų stovi alaus bokalas. 

- Kas man duos pinigų? Aš atnešiau daug geležinių kojų. 

- Tu nieko neatnešei, - kupriaus akys, lyg dvi pernokusios slyvos, vartosi akiduobėse. - Tu nieko neatnešei. Gali dar atvilkti. Imk. - Gumine pirštine apmauta batsiuvio ranka metalinio stalo paviršiumi stumia suglamžytą dvidešimtinę. - Nusipirk valgyti. Nusipirk ir proto. 

- Ko nusipirkti? 

- Degtinės nusipirk, kad protingesnis būtum.