NAUJOS KNYGOS

Petras VENCLOVAS

MĮSLINGI ŠULINIO GYVENTOJAI


Stasio Babono knygos 'Žuvų gyvenimai šulinyje' viršelisNaują Stasio Babono romaną "Žuvų gyvenimai šulinyje" išleido neseniai prie "Nemuno" savaitraščio įsisteigusi leidykla "Kauko laiptai". Knygos viršelis spalvingas ir gal net žaismingas (dailininkas Vladimiras Beresniovas), tačiau lengvo pasiskaitymo nėra ko tikėtis, nes kaunietis prozininkas bent iki šiol imdavosi sudėtingų temų, o jų sprendimai nebūdavo optimistiški. Ir šį kartą autorius rimtai žvelgia į gyvenimą, renkasi veikėjus, kurių likimai sudėtingi, klaidūs, duobėti, ne iš karto suvokiami. S. Babonas yra pamėgęs balansuoti tarp tikrovės ir įsivaizdavimo, sapno, neįprasto regėjimo. Jau pati romano pradžia mįslinga ir kelianti daug klausimų: pagyvenęs vyriškis Pranas Giržadas vidurnaktį keliauja į namus ir sutinka balsvą žmogų, galbūt vaiduoklį, bet tikriausiai savo sūnų Antaną, kuris įgrūda tėvą į šulinį. Palengva ima aiškėti, kad Giržadas yra nužudęs savo žmoną, o jo psichika smarkiai pažeista. Tad nelengva suprasti, ar tai tik pagrindinio veikėjo klaidžiojimas po pasąmonę, ar realūs įvykiai. Tokį pasakojimo būdą, literatūroje vadinamą magiškuoju realizmu, S. Babonas išlaiko beveik visame romane, tik kartkartėmis atskiruose epizoduose pasukdamas įprasto realizmo vaga (Žaliojo amerikono ir bibliotekininkės Ingos siužetinė linija). Bet ir čia autoriaus pasakojimas gana ekspresyvus, kapotas, šokinėjantis, ne viską pasakantis, atveriantis netikėtas perspektyvas. 

Romano aplinka niūri ir šalta, nes veiksmas iš esmės klostosi žiemą, tad viską supa sniegas, migla, ledas, prietema, naktis. Toks pat tamsumas ir šaltis, regis, vyrauja ir svarbiausių veikėjų sielose, nors jie siekia meilės, šilumos, artumo, vienokio ar kitokio išsipildymo. Pagrindinis vyrų veikimo stimulas - pyktis, kerštas, pavydas, agresija ir net žudymo aistra. Pranas Giržadas, genamas pavydo, persekioja muzikantą Marių Drenkšą, trokšta jam "kiaušinius suspardyti"; Antanas, Prano sūnus, save vadinantis Holidi, parblokštas aklos meilės, pagrūda po ledu bibliotekininkę Ingą, kuri myli vedusį, netikėtai praturtėjusį vyriškį ir laukiasi nuo jo kūdikio. 

Iš esmės visi S. Babono romano "Žuvų gyvenimai šulinyje" personažai yra vieniši nomadai, neturintys namų arba juose laikinai gyvenantys. Atvira tamsi erdvė ir jai priešinamos uždaros patalpos: grotuotais langais ligoninė, policijos nuovada, kažin kokie užkaboriai, nejauki šokių salė, pro kurios lubas teška lietus, kurios grindų parketas traška ir kuprojasi. Prano Giržado namai likę kažkur kaime, jis blaškosi po miestą, sliūkina iš gatvės į gatvę; muzikantas Marius gyvena bendrame bute su skausmingos praeities moterimi Jolita, kuri retkarčiais gydosi ligoninėse, pas ją kartkartėm užklysta jos buvęs meilužis dailininkas Danielius - bohemos atstovas. 

S. Babonas romane savo veikėjams užkrauna sunkią praeities naštą: Pranas Giržadas turbūt nužudęs savo žmoną, kadaise jį mylėjusi Kryžių Dana - dabar beveik bomžė, viską praradusi, nakvoja su bet kuo, dienomis žvejoja prie tvenkinio, gražuolė Jolita, troškusi šilumos ir artimo žmogaus, darėsi abortus, susirgo psichine liga, galop tapo kekše, atsiduodančia kiekvienam. 

Romane rasime ir vieną kitą erotinį epizodą, kurie šiek tiek praskaidrina niūrią kūrinio atmosferą. Bet tikra meilė yra buvusi tik praeityje: kitaip gyventa, galbūt daug kuo tikėta, trokšta, tačiau beveik viskas prarasta. O praeitį personažai labai nenoromis prisimena, apie ją nelinkę kalbėti, išsipasakoti. Kartais atrodo, kad jie - tarsi žuvys, neturinčios atminties, įmestos į ankštą gilų šulinį, kuriame vos ne vos vegetuoja bet kokia gyvybė. 

Vis dėlto, mano manymu, S. Babonas savo romane siekia kitokio tikslo: jam svarbiausia atskleisti žmogaus savitumą ir kūrybiškumą ten, kur jo nesitikima rasti, t. y. pralaimėjusiųjų, autsaiderių, dabartiniu jaunimo žargonu tariant, "lūzerių", sielose ir širdyse. Iš pradžių gana neįtikėtinai atrodo, kad Pranas Giržadas posmuoja eilėraščius, įsivaizduoja, kad žmonės jį pažįsta kaip buvusį žymų poetą, nes jo krytis pernelyg gilus, nes jis jau tapęs nepakaltinamu asocialiu asmeniu. Bet autorius šio veikėjo praeities turbūt sąmoningai detaliau nevaizduoja: "Praeities nėra!" - trumpai drūtai pasako. O toje praeityje gal daug ko būta? Nors ir niršdamas iš pavydo ant Mariaus Drenkšos, Pranas nori jam perduoti savo eilėraštį, kad aklasis muzikantas sukurtų dainą, skirtą Jolitai. Įdomu dar ir tai, kad Giržadas įsivaizduoja Jolitą esant neišvaizdžiosios Kryžių Danos jaunyste. O jaunystė, kaip žinome, praeina, tad ir Jolita vieną dieną paslaptingai miršta. Bet daina turėtų gimti! 

Manau, kad S. Babonas savo romanu mėgino patvirtinti klasikinę, tačiau nesenstančią, neprarandančią reikšmės mintį: menas randasi iš kančios, iš nepritapimo prie gyvenimo, iš nelengvų, dažnai skausmingų potyrių, iš realybės ir iliuzijų maišaties. Argi ne taip iš purvo ir mėšlo prasikala daigas ir išsiskleidžia skaisčiausiu žiedu? 

Be abejo, skaitant romaną, galime rasti ir daugiau temų, nes kūrinys šakotas, einąs įvairiomis kryptimis. Gal kai kas ras šiuolaikinio jaunimo, praradusio moralę, temą, kitus galbūt privers susimąstyti žmonių susvetimėjimas ir priešiškumas, jų jausmų laikinumas ir efemeriškumas. O dar kitiems, ko gero, labiausiai imponuos aklojo muzikanto Mariaus išgyvenimai, jo būsenos, jo gebėjimas neprarasti savęs, bet kokiomis sąlygomis išlikti kūrybinga asmenybe. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]