PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ


Ne tiek jau daug Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje moterų, kurioms likimas ir laikas atseikėjo tokią įdomią ir svarbią vadovės darbo patirtį, kokia teko LASS veteranei Danutei Račiukaitienei. Darbšti, energinga, kupina naujų idėjų ir sumanymų, pradėjusi nuo paprastos darbininkės Klaipėdos įmonėje, pamažu įsitraukė į vadovaujamą darbą. Išskirtinių organizacinių gabumų moteriai lengvai sekėsi vadovauti vietos profesinės sąjungos komitetui Klaipėdoje, Aklųjų darbingumo atkūrimo mokyklai Kretkampyje ar LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybai. Bendravimo kultūra, sumanus vadovavimas kolektyvams ir įvairi darbinė veikla tapo rimtu motyvu pakalbinti šią moterį ir jos akimis pažvelgti į mūsų sąjungos veiklą, tarpusavio santykius iki Lietuvos atgimimo, šiandien ir, atsižvelgiant į vykstančius socialinius pokyčius, - rytojų, tai yra pabandyti nuspėti neregių ir silpnaregių ateities perspektyvas.

  

G. S. Nuo 1957 metų, kai įsidarbinote LASS Klaipėdos įmonėje, iki šių dienų, kurias galėtumėte ramiai leisti jaukioje namų aplinkoje tarp miškų ir pievų Lekėčiuose, jūs tebesergate aklųjų ir silpnaregių rūpesčiais, domitės viskuo, ką išgirstate apie juos per radiją ar televiziją, pasiilgstate visų, kuriuos pažinojote. Todėl suktelkime laikrodžio rodyklę penkis dešimtmečius atgal. Kokie tada buvo žmonių su regos negalia ir reginčiųjų santykiai, kokioje aplinkoje dirbote jūs? Kokios problemos atrodė sunkiausiai sprendžiamos ir kaip pavykdavo su jomis susidoroti? 

D. R. Man teko pradėti savo darbinę veiklą tada, kai kūrėsi LASS Klaipėdos gamybinis mokymo kombinatas. Kadangi tuo metu buvau visiškai jauna, be gyvenimo patirties, todėl viskas atrodė šviesiau, nei buvo tikrovėje. Labai norėjau dirbti, nesvarbu, ką ir kokį atlyginimą gausiu, svarbu, kad sugebėčiau. Tuo metu mažai kam rūpėjo, kaip tu gyveni, todėl viskuo reikėjo pasirūpinti pačiai. Man pasisekė, kad ir tuomet, ir vėliau savo gyvenimo kelyje sutikau labai daug gerų žmonių, kurie, matydami mano pastangas, padėdavo. Tuo metu santykiai tarp darbuotojų buvo gana normalūs, nes žmonės dar nebuvo labai išpuikę, todėl labiau stengdavosi suprasti žmones su regėjimo negalia, kurie be reginčio žmogaus pagalbos nebūtų galėję tapti savarankiški, užsidirbti duoną. Su meile ir pagarba prisimenu tuos geradarius, kurie ne tik man, bet ir kitiems neregiams buvo bičiuliai ar net draugai visą mano darbinį laikotarpį. Daugumos jų jau nėra šiame pasaulyje, bet atmintyje jie išliko visiems laikams. Mano nuomone, mes ir dabar panašiai vertiname tuos žmones, kurie mums paduoda savo ranką sunkiame gyvenimo kelyje. Jūs klausiate, kas buvo sunkiausia tame laike? Ogi daug kas. Reikėjo išgyventi už menką atlyginimą, susirasti kur prisiregistruoti ir kur gyventi, išmokti gerai ir greitai atlikti kad ir nesudėtingą darbą. Bet, kaip minėjau, geri žmonės ir nemažai pastangų - visa tai man padėjo žingsnis po žingsnio eiti į priekį. Man visada užteko visko tiek, kiek galėjau turėti. Dirbau ir mokiausi gyvenimo išminties. 

G. S. Esate diplomuota tiflopedagogė, penkerius metus krimtote Aklųjų darbingumo atkūrimo mokyklos Kretkampyje direktorės duoną. Kokios patirties įgijote? O gal tai buvo betikslis pinigų švaistymas ir tuometinės LASS valdžios užgaida plėsti įstaigų ir organizacijų skaičių? 

D. R. Kretkampyje Darbingumo atkūrimo mokykloje išėjau "didžiausią universitetą", bet kelio atgal nebuvo. Tokia įstaiga būtų buvusi labai reikalinga, tik ne toje vietovėje. Vietovė yra labai graži, bet to neužtenka netekusiam regėjimo žmogui, reikalinga kvalifikuota pagalba, todėl pirmiausia trūko kvalifikuotų darbuotojų, programos neatitiko turimo kontingento išsilavinimo, sveikatos būklės, darbuotojų patirties. Praėjus penkeriems metams pavyko įrodyti LASS valdžiai, kad netikslinga naudoti gana dideles lėšas, uždirbtas LASS įmonėse, nes tikslas nėra pasiekiamas. Kursai regėjimo netekusiems žmonėms yra būtini ir reikalingi, tačiau jų niekas nesukūrė ir neįgyvendino. Taigi, reikia pripažinti, kad buvusi Darbingumo atkūrimo mokykla ne vienam neregiui ir silpnaregiui padėjo apsispręsti gyvenime rasti vietą, išmokti kad ir nesudėtingo darbo. 

G. S. Persikėlusi į Kauną, pasinėrėte į reabilitacinę, o vėliau - į organizacinę veiklą. Kiek teko girdėti iš kartu dirbusių jūsų kolegų, buvote komandos žmogus, visada siekėte sutarimo, ieškojote kompromisų. Nebuvote autoritarė, bet sugebėjote žmones sutelkti ir rasti vienintelį teisingą sprendimą. LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos pirmininke dirbote lemtingų istorinių posūkių metu iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir laisvoje Lietuvoje. Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie politinių ir ekonominių pokyčių. Kaip sekėsi? 

D. R. Persikėlus į Kauną dirbti reikėjo iš naujo susipažinti ne tik su reabilitaciniu darbu, bet ir su darbuotojais, kurie šį darbą atliko, ir su LASS nariais, gyvenančiais Kauno mieste ir rajonuose. Kadangi minėtus darbus teko dirbti ir Klaipėdoje, todėl nebuvo didesnių sunkumų. Dirbdama visada stengiausi palaikyti gerus santykius su įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovais, su LASS nariais. Buvau įsitikinusi, kad tik nuoširdus darbas ir geri santykiai su žmonėmis duoda gerų rezultatų. Pagrindinis mūsų rūpestis buvo žmonių su regėjimo negalia įdarbinimas, jų gyvenimo sąlygų gerinimas, pagalba sprendžiant įvairius reikalus, iškylančius dėl regėjimo. Pasikeitus santvarkai, daug kas pasikeitė ir mūsų darbe. Atsirado sunkumų įdarbinimo, medicininio aptarnavimo, materialinių sąlygų gerinimo, aprūpinimo tiflotechninėmis priemonėmis ir kitose srityse. Viena iš svarbiausių problemų tapo įdarbinimas. Juk tik dirbdamas žmogus gali būti naudingas sau ir kitiems, tik per darbą žmogus gali parodyti savo vertę. Kaipgi galima reabilituoti neįgalų žmogų, jei jis neturi darbo? Apie kokią integraciją į visuomenę galima kalbėti provincijoje regėjimo netekusiam žmogui? Juk ne tiek daug yra gabių žmonių, kurie gali pasiekti mokslo aukštumų, o kas tada lieka? Tada reikia gyventi iš valstybės pašalpos, taigi, kaip žmogus turi jaustis, visiems aišku. Politiniai pokyčiai mums nelabai rūpėjo. Mes supratome, kad rinkos sąlygomis bus sunku prisitaikyti ir būti naudingiems. 

G. S. Šiandien į LASS ir jos struktūrinių padalinių veiklą žvelgiate iš šalies. Nuo 2012 metų socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektai bus finansuojami per savivaldybes. Gerai tai ar blogai? Koks jūsų požiūris į šiuos pasikeitimus? 

D. R. Šiandien sunku pasakyti - gerai ar blogai, kad projektai socialinėms reikmėms bus finansuojami per savivaldybes. Vien jau tai bus gerai, jei dar bus finansuojami. Svarbiausia - tų lėšų teisingas paskirstymas būtiniausioms socialinėms reikmėms. 

G. S. Klausimas, kurį sau ir kitiems užduoda daugelis vyresniosios kartos neregių ir silpnaregių: kada žmogui su regos negalia gyventi buvo geriau - sovietmečiu ar šiandien? Ką atsakytumėte jūs? 

D. R. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sudėtinga. Žmogui su regėjimo negalia visada buvo ir bus nelengva. Pakartosiu tą patį, ką ir prieš tai sakiau: svarbiausia žmogui turėti darbą ir būti naudingam sau ir kitiems. Tai anksčiau turėjome. Galėjo dirbti visi, kurie norėjo ir galėjo, dabar to nėra - kai LASS įmonės beveik neturi pelno, kai sumažėjo socialinių poreikių tenkinimas. Man atrodo, kad netolimoje ateityje tokios įmonės išnyks ir liks tik prisiminimas apie jas kaip apie sovietinį reliktą. O vis dėlto būtų gaila, nes neregių žmonių nemažėja. Būti valstybės išlaikytiniais ar prašyti aukų - labai sunku. 

G. S. Buvote aktyvi visuomenininkė, dalyvavote meno mėgėjų kolektyvų veikloje, 1994 m. subūrėte moterų klubą "Danutė", Kaune gyvavusį septynerius metus ir iki šiol moterų šiltai prisimenamą. Kokia, jūsų manymu, meno mėgėjų kolektyvų, klubų ateitis? Kokias matote perspektyvas? 

D. R. Dar nuo mokyklos laikų stengiausi dalyvauti visur - ne tik meno saviveikloje, bet ir visuomeninėje veikloje. Labai mėgau keliones, išvykas ir ekskursijas, norėjau sužinoti kiek įmanoma daugiau. Baigusi darbinę veiklą nusprendžiau organizuoti pagyvenusių moterų klubą. Sulaukiau moterų pritarimo, buvo išreikštas jų noras dalyvauti tokioje veikloje - susibūrė dvidešimt dviejų moterų klubas. Mūsų veikla buvo daugiau kultūrinio pobūdžio, nemažai keliavome po Lietuvos žymias vietoves, palaikėme glaudžius ryšius su Kauno miesto pagyvenusių moterų klubu "Gaja". Rengėme susitikimus su įdomiais žmonėmis, surengėme ligonių slaugymo kursus ir daug įvairių renginių. Man teko dalyvauti Švedijoje, šiaurės šalių neįgalių moterų konferencijoje, kurioje pavyko sužinoti apie moterų gyvenimą Skandinavijos šalyse. Taigi, padariau išvadą, kad Lietuvos neįgalios moterys yra gabios, įdomios ir neatsilieka nuo užsieniečių. Meno mėgėjų kolektyvai ir klubai turi ateitį. Džiugina tai, kad turime VšĮ Kauno aklųjų ir silpnaregių centrą, gerų sportininkų, puikių dainininkų ir muzikantų, gabių literatų. Šie kolektyvai galėtų sudominti sava veikla ne tik pagyvenusius žmones, bet ir jaunus dirbančius ar niekur nedalyvaujančius LASS narius. Aš taip pat kviečiu visus regėjimo negalią turinčius narius aktyviai dalyvauti LASS veikloje, padėti vieni kitiems. 

G. S. Dėkoju už pokalbį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]