SUKAKTYS

Juozas BARTKUS

PRISIMINKIME ČESĮ CEMNOLONSKĄ

Pasiilgau jau žvilgsnių tavų, - 

Kaip seniai, man vis regis, mačiau... 

Man rodos, kad šis įžangos dvieilis, paimtas iš radijo aukso fondo, pritinka kalbant apie žmogų, kurio netekome prieš dvidešimt metų, bet jis vis dar gyvas mūsų atmintyje, taip pat gyvas ir savo posmuose. Česio Cemnolonskio vardas yra tarp atmintinų žmonių vardų - jį ir mes turime pagarbiai minėti už gerą ir nuoširdų darbą aklųjų švietimui, už indėlį į aklųjų kultūrą apskritai. Jam šių metų rugsėjo 5 d. būtų sukakę 80 metų. Tad kur, jei ne "Mūsų žodyje" galima pasakyti gerą ir gražų žodį apie savo draugą Česį? 

Česys buvo smagaus būdo, sąmojingas, malonus žmogus, inteligentiškas, subtilus, kiekvienam surandantis tinkamą žodį. Kad Česys toks, patyriau, kai pradėjau mokytojauti Panevėžio suaugusių aklųjų vidurinėje mokykloje, kurios vedėjas jis buvo. Greitai susidraugavome, ir galiu pasigirti - didžiavausi jo erudicija, jo stipriu ir lanksčiu intelektu. Beje, jei dabar žvilgtelėsime atgalios be kruopelytės pragmatizmo, tai turėsime pripažinti, kad Suaugusių aklųjų vidurinė mokykla darė gerą darbą: švietė akluosius, ugdė jų dvasinę kultūrą, vykdė reabilitaciją. Ši mokykla akląjį prašnekino kaip norintį žinoti ir galintį išmokti. Buvo ne vienas atvejis, kad žmonės, baigę šią mokyklą, studijavo kitose - aukštosiose ir aukštesniosiose. Juk niekam daugiau - nei meistrui, nei viršininkui - žmogus kitaip nerūpėjo - tik dirbk ir nenusidėk! Pats Česys, būdamas gero būdo, buvo subūręs gerą kolektyvą. Kai įsišnekame apie savo draugą Česį, prisimename daug smagių subuvimo momentų, kiekvienai progai labai gražiai tinkančių jo eilių. Jis tarp draugų bičiuliškai buvo vadinamas namų poetu, apie jo tikrąją kūrybą išgirdome tik prasidėjus Atgimimui, kai neabejodami visi įsiliejome į Atgimimo sąjūdį. Ką Česys buvo ligi tol sukūręs, ne kažin ką težinojome, tik gražiomis progomis dainuodavome pagal jo žodžius sukurtą melodingą ir jautrią dainą mamai. Atgimimo laiku daug kūrė ir aktyviai dalyvavo Panevėžio sąjūdžio veikloje. 

Česys Cemnolonskis yra neįprastos biografijos, sutampančios su Lietuvos istorijos virsmais, žmogus. Jo tėvas, Kostas Cemnolonskis, Lietuvos savanoris vyr. puskarininkis, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Pats Česys Krekenavos mokykloje dalyvavo "Nepriklausomybės ugnelės" kuopelėje ir už savo eilėraščius 1951 m. sovietų valdžios buvo nuteistas 25 metams lagerio. Po Stalino mirties šis nuosprendis sutrumpėjo ir 1956 m. Česys vėl grįžo į Lietuvą, baigė vakarinę vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nors buvo geras studentas, universitete darbus ruošė pas žymiausią lietuvių senosios literatūros istoriką, profesorių Jurgį Lebedį, ir buvo labai gerai vertinamas, bet visa bėda, Česio Cemnolonskio biografija valdžiai nepatiko, todėl baigęs universitetą turėjo blaškytis po įvairias darbovietes, kol galop apsistojo pas akluosius. Čia jis išdirbo nuo 1968 iki 1991 metų - jo netekties metų. 

Noriu papasakoti kelis įsimintinus mūsų draugystės epizodus. Aš ir Česys su panevėžiečiais keliavome per Murmanską, Archangelską į Solovecko salas, kelionė turininga, bet kupina ir liūdnų įspūdžių. Į Murmanską atskridome, iš ten didžiuliu turistiniu laivu plaukėme į Archangelską, o iš ten - į Solovecką. Kuo gi pasigirs Archangelskas, jei ne industrializacijos laimėjimais ir, žinoma, Belomoro kanalu? Česiui tai buvo akivaizdus lagerinio košmaro priminimas, jis prislėgtu balsu man pasakė, kad "tai lagerio kalinių iškastas ir jų kaulais nusėtas kanalas". Iš Česio taip pat išgirdau ir apie šiurpiausią Solovecko lagerį. 

Kai tiktai sušnekome apie mūsų universiteto 400 metų jubiliejų, be jokių kalbų išvažiavome į Vilnių. Su kokia gilia pagarba, susidomėjimu ir universiteto laikų nostalgija vaikščiojome po atnaujintus jo kiemus - gėrėdamiesi ir grožėdamiesi. Pagalvojau tada - ir dabar esu tos pačios nuomonės - jo tikroji vieta turėjo būti universitete. 

Atgimimo atkviestas tėvynėje svečiavosi Lietuvos tautos šauklys poetas Bernardas Brazdžionis. Mes, panevėžiečiai iš aklųjų kombinato, ir aš su Česiu važiavome į Stebeikėlius poeto sutikti, pasveikinti jį, grįžusį į tėviškę. Atsimenu, buvo susirinkusi didžiulė minia, buvome netoli tako, kuriuo turėjo eiti poetas, staiga siūbtelėjo žmonės į vieną pusę, o po gilaus atodūsio Česys ir sako: "Ir aš pasisveikinau - džiaugsmas ir man, kad buvau šalia draugo - kaip brolio." 

Česys nesuspėjo sulaukti savo poezijos knygos "Ąžuolų sakmė" - ji išėjo po jo mirties, tačiau man jis suspėjo dovanoti knygą "Tremtinio Lietuva", kurioje buvo Česio eilėraščiai ir įrašas man: "Mano bendraminčiui dar nuo tų laikų". 

Praėjo jau 20 metų, daug kas pasikeitė Lietuvos gyvenime, pasikeitė ir žmonėse, tik istorija lieka praeities fiksuotoja ir vertintoja. Net ir iš kelių fragmentų galima susidaryti įspūdį apie šį brangų, šviesų ir nuoširdų žmogų, daug norėjusį, daug galėjusį, deja, nesuspėjusį.