LASS LITERATŲ KŪRYBA

Brigita NARMONTAITĖ

 


Elzė ir Čipis 

(pasaka) 

Jūs žinote, kad piktoji katė Tara, kuri dėl nuolatinio savo kandžiojimosi buvo praminta kobra, iškeliavo į gyvūnų prieglaudą. Bet aš vis vien norėjau mažo meilaus kačiuko. Ir gavau kaip tik tokį, kokio norėjau. Tai Čipis - juodas, dryžuotomis letenėlėmis, mielas, bet šiek tiek išdykęs katinas. Jis gyvena kartu su mažąja katyte Elze, apie kurią papasakosiu vėliau. 

Vieną naktį - tai buvo Kalėdų naktis - aš nugirdau abiejų savo katinų gyvenimo istorijas, kurias jie papasakojo vienas kitam. Čipis pradėjo pirmas: 

- Aš gimiau gražiame erdviame name. Mano mama buvo raina, o tėtis - juodas. Bet tai ne taip jau svarbu. Tame name augau neilgai - mane išsivežė žmogus. Toli mane nuo tos vietos nuvežė ir atgabeno čia, kur dabar esu. Tuomet buvau visai mažas ir bejėgis. Neatlaikiau menkiausio šalčio nei vėjelio - susirgau baisia sloga. Gerai dar, kad gerieji žmonės mane, vargšelį, išgydė. Tapau stipresnis, išmokau kovoti su ligomis. Bet prieš baisųjį skausmingą ausų uždegimą neatsilaikiau. Tuomet žmonėms vėl teko mane gydyti. Bet... nuo vieno baisaus dalyko niekas negalėjo išgelbėti. Vieną gražų rudens rytą, kai didysis žmogus, vesdamas už letenos mažąjį, ėjo gatve, aš, kaip visada rytais, kvėpavau grynu oru - tupėjau ant palangės. Staiga apačioje, kieme, pamačiau vaikščiojančius balandžius. Kaip norėjau vieną pasigauti! Bet, deja, teko... Ne, nusivilti man neteko, teko tik skaudžiai trenktis į šaligatvį. Gerai, kad kaulų neišbarsčiau. Bet ir kelio į namus nežinojau. Taip basčiausi dvi savaites, kol mane, išbadėjusį ir vos gyvą iš nuovargio, rado tie patys žmonės. Jie parnešė mane namo, pamaitino, pagirdė. Bet namuose radau draugę. O ta draugė - tu, mieloji Elzyte. 

Valentino AJAUSKO piešinysElzė - mano antroji katė. Ją pasiėmėme, kai pabėgo Čipis ir kai netekome vilties, kad jį kada nors surasime. Elzytė - pusės metų amžiaus, balta, su pilkomis dėmėmis, meili, bet mėgstanti pašėlti katė, kuri pasiruošusi papasakoti savo gyvenimo istoriją. 

- Aš gimiau paprastame daugiabutyje, malonioje trijų katinų draugijoje (tėvų neskaičiuoju). Bet ten gyvenau neilgai - kokius tris ar keturis mėnesius - dabar negaliu tiksliai pasakyti. Mane, kaip ir tave, mielas Čipi, išgabeno tas pats žmogus. Ir atvežė į tą patį namą. Keliavau dideliame krepšyje, kuriame buvo ir mano "čiužinys". Ant jo ir tu esi miegojęs, mielas drauge. Taip pat į šiuos namus atkeliavo ir keli mano žaislai, su kuriais kartu žaidžiame. Gaila buvo skirtis su geraisiais tėveliais, su draugais, kurių vienas buvo senas ir išmintingas katinas, bet kas tavęs klaus? Žmonės yra žmonės, jie neklausia katinų, ar šie nori būti nuo tėvų atskirti, ar ne. 

- Atkeliavusi čia užuodžiau, kad žmonės prieš tai turėjo du katinus. Bet ne kartu, o vieną po kito. Supratau, kad vienas iš jų buvai tu, Čipi. Bet kas buvo antrasis? Gal žmonės pasakys? 

- Būk atsargesnė, Elze! - perspėjo Čipis. - Neprikelk žmonių. Atmink, kad Kalėdų naktį mes jokiu būdu negalime kalbėtis su jais! 

- Papasakok dar ką nors, - paprašė Elzė. 

- Na, gerai, papasakosiu apie pirmąsias savo dienas šiuose namuose, apie mažojo žmogaus džiaugsmą, kai jis pirmą kartą... - buvo bepradedąs Čipis. 

Bet baigti sakinio jis nespėjo, nes drąsioji Elzė sukluso. Ji paskubomis sušnibždėjo: 

- Žmonės bunda! Negalime daugiau kalbėtis! 

Ir ji triskart garsiai sukniaukė. Tai reiškė: "Žmonės pabudo, negalime daugiau žmogiškai šnekėtis! Turime vėl kaip visada kniaukti ir murkti!" 

Taip baigėsi dviejų katinų - Elzės ir Čipio - gyvenimo istorijos. Tikiuosi, kad šiais metais Kalėdų naktį jie vėl ką nors įdomaus apie save papasakos. O kol kas pavyko išgirsti tik tiek. 

 

Kiaulė ir šuo 

(sakmė) 

Vienas ūkininkas turėjo kiaulę ir šunį. Šuo namus saugojo, o kiaulė tik vartėsi tvarte ant šiaudų ir ėdė. Šuo baisiai pyko ir pavydėjo jai tokio gyvenimo. 

Kartą ūkininkas, išginęs kiaulę laukan ganytis, nuėjo į daržą. Tuomet keturkojis sargas lašininei šitaip tarė: 

- Kokia neteisybė - aš namus saugau, dieną naktį akių nesumerkiu, o tu, tingine, ant šiaudų drybsai ir bulves ryji. 

- O ką man daugiau veikti, - ramiai atsakė degloji. 

- Eikim vakare lenktynių. Pažiūrėsim, kuris iš mūsų vertas tokios žmonių pagarbos. 

Ne juokais išsigando kiaulė tokį pasiūlymą išgirdusi. 

- Juk aš nemoku bėgioti, - sužviegė ji, nes iš tiesų nemokėjo. 

- Leidžiu dvi naktis pasimokyti, - nusileido šuo. 

- Gerai, - sutiko kiaulė. 

Nors ji ir tinginė buvo, bet ne iš kelmo spirta. Žinojo, kad vakarais ateinąs į ūkininko bulves šernas. Dar žinojo, kad šeimininkas niekad tvarto neuždaro - per daug šunį vertina. Vakare slapčia iš tvarto išsėlino, nušleivojo į bulvių lauką ir šaukia: 

- Šerne, šerne, išbėk iš bulvių, atbėk prie kiaulelės! 

Šernas, metęs bulves, kurias buvo išknisęs, tuoj pas kiaulę. 

Ta sako: 

- Kai trečią sykį saulė nusileis, ateik prie tvarto. Tu greitas, o aš - lėta, negalėsiu su šunimi lenktyniauti. 

Kitą rytą šuo vėl sako: 

- Einam vakare lenktynių. Kas greičiau ūkininko kūdrą perplauks, to bus vieta ant šiaudų. 

Ir šį kartą kiaulė nusigando, nes plaukti nemokėjo. Šuo jai leido vieną naktį pasimokyti. O kūdroje, kurioje lenktynės turėjo vykti, gyveno laumė. Vakare degloji vėl iš tvarto išsėlino ir pas ją nukėblino. 

- Laume, laume, pagelbėk vargšei kiaulaitei, - ėmė ji suokti plonu balseliu. 

Laumė klausia: 

- Ko, tau, kiaulaite, reikia? 

- Rytojaus vakarą, kai čia ateisiu, duok man žuvies pelekėlius. 

- Gerai, bet grąžinti tu jų jau nebegalėsi, turėsi vandenyje gyventi. 

Rytojaus dieną, vos saulei nusileidus, atbėgo šuo pas kiaulę ir šaukia: 

- Kelkis, tingine, lenktynių eisime. Kas greičiau iki kūdros nubėgs. 

Pirma turėjo bėgti kiaulė. Ji nė kiek nebijojo, nes už ją šernas nuskuodė. O šuo tamsoje nė neatskyrė, kas bėga. Kiaulė tuo tarpu pamažu nuėjo iki kūdros. Bet vos tik įšoko į vandenį, pajuto, kad kojų nebeturi. Jos buvo virtusios žuvies pelekais. Šuo nė apsidairyti nespėjo, o degloji jau prie kito kranto. Bet čia vėl bėda - išlipti negali, kojų nebeturi. Šiaip taip išsikapstė ant kranto ir žole ėmė šliaužti upelio, tekėjusio pro ūkininko sodą, link. Upeliu nuplaukė į upę, upe - į jūrą, vėliau - į vandenyną. 

Ir po šiai dienai kiaulės miega tvartuose ant šiaudų, šunys saugo žmonių namus, o jūrose ir vandenynuose plaukioja jūrų kiaulės - reta ruonių rūšis. Nuo to laiko jie gerokai pakito, įprato misti žuvimi, ilgokai išbūti po vandeniu be oro, bet vis vien liko panašūs į kiaules. 

 

Laumės kumelė 

(sakmė) 

Arė kartą vargšas žmogus sau daržą. Sustojo pailsėti, iškinkė perkarusią savo kumelę, o pats atsisėdo vagos gale. Ogi žiūri - į jo arklą svetima kumelė įkinkyta. Lanksti, vikri, nė nepalyginsi su vargšo sene. O greitumas! Visą vagą suaria greičiau, nei jis su savąja pusę išartų. O ta kumelė buvo laumė, gyvuliu pasivertusi. Baigusi arti sako: 

- Kad tu darbštus esi, tai aš tau padėsiu. Nevargink daugiau savo gyvulėlio, kai reikės, aš lauką suarsiu. 

Nudžiugo žmogelis ir viską papasakojo kaimynui, turtingam goduoliui. Tas ankstų rytą išėjęs arti, pasikinkęs geriausią žirgą, kuriuo sūnų mokė jodinėti, jei karan reiktų eiti. Aria žmogus sau plačius laukus, dvi vagas išaręs, atsisėdo pailsėti, nors nebuvo pavargęs. Žiūri - atlėkusi nuo vargšo ganyklos kumelė ir bebaigianti žemę užkapstyti. O tai buvo ta pati laumė, kuri vargšui padėjo. Nusigando artojas, stvėrė vadžias ir aria, o laumė, iš paskos bėgdama, vis užberia vagą. Visą dieną plūkėsi žmogus, bet nė vagelės neišarė. Vos užteko jėgų namo paršliaužti. 

O laumė bėgdama šūktelėjo jam: 

- Kad tu tinginys ir goduolis esi, tai iš manęs nesitikėk pagalbos! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]