RENGINIAI

Janina VILEIKIENĖ

BEATRIČĖS ILGUVA

Važiuojam autobusu, skamba nenuilstantis, energingas ir kupinas pasididžiavimo kraštiečio, istorijos puoselėtojo Albino Vaičiūno balsas. Taip visą kelią - nuo pat Vilniaus iki čia, iki Ilguvos. Gal ne visi ir ne viską girdi, bet tikriausiai nuoširdžiai žavisi meile, spinduliuojama savo kraštui. Apima keistas jausmas - kažkas turi atsitikti, kažkas, ko negali nuspėti ir nusakyti. Kol kas nieko neatsitiko. Prie dvaro jau būriuojasi žmonės, pabirę iš jau atvykusių autobusų. Išlipam ir mes. Pro medžius, gaivią jų žalumą, apačioje, šviečiasi Nemunas, didžiulis slėnis, nuostabi lanka, aname krante - nedideli namai, ant kalno - Klangiai, dar toliau išlikusios pilys. Kiek erdvės, kiek laisvės mintims, jausmams, muzikai! Saulė ir vėjas. Nors Vilniuje, kaip vėliau sužinojome, pylė kaip iš kibiro, čia - šilta, čia - medžių, paukščių, žmonių balsai.  

Senokai turbūt Ilguva tiek žmonių regėjo. Susirinko jų apie aštuoni šimtai iš visos Lietuvos. Aštuonioliktoji Lietuvos aklųjų maldos diena. Šv. Izidoriaus šventė, Beatričės Grincevičiūtės šimtųjų gimimo metinių paminėjimo šventė. Visus maldininkus maloniai sutiko ir geros dienos linkėjo monsinjoras Juozapas Antanavičius. Žmonės vaikštinėja - kas prie Nemuno, kas po parką, kas prie Ilguvos dvaro. Didingas pastatas, tik, deja, vidun į jį nepatekom. Nors langinės atvertos, sklinda Beatričės dainų įrašai, bet... trūksta gyvybės. Nesugebam atkurti, prikelti garbingo pastato, kur dar, regis, gyva Bejos dvasia, dar vis liejasi muzikos garsai. Užlipus ant aukštų, grubių akmeninių laiptų ir pažvelgus į neaprėpiamas Nemuno platybes, liūdesys suspaudžia širdį. Regis, tuoj tuoj sušurmuliuos dvaras, pasigirs pianino garsai, skambios eilės, ilgesingos dainos... Bet... Ar esame tokie vargšai, tokie menki, o gal kaip tik - per daug turtingi, kad nevertinam palikimo, kad negalim išsaugoti to, kas dar palyginti gerai išsilaikę? Ar atkurti, prikelti mėginsim iš visiškų griuvėsių, tada ir pinigų atrasim? 

Ilguvos dvaro istorija mena XVI amžiaus pabaigą. Dvaro savininkai ir vietovės pavadinimai keitėsi ne kartą. 1583 m. istoriniai šaltiniai mini Panykių dvarelį, pavadinimą gavusį nuo Nykos upės. Iš pradžių tai buvęs karališkas dvaras. 1758 m. dvarą su keliais palivarkais įsigijo Veliuonos klebonas ir dekanas, prelatas Viktoras Talko-Grincevičius-Ilgauskas, kuris čia įsirengė vasaros rezidenciją, o netoliese, ant Nykos kranto, 1765 m. pastatė bažnyčią. Tada Panykiai ir buvo pavadinti Ilguva. 

Taigi šventė įvyko. Neįprastas šurmulys - tolėliau nuo Grincevičių dvaro. Ir Beatričei skirta paroda, atvežta iš Vilniaus rugpjūčio pradžioje, veikia ne jos garbingos giminės lizde, o kitame pastate. Žmonės eina, klausosi pasakojimų apie Beją, žiūri nuotraukas, skaito užrašus. Nedidelės kapinaitės, nušienauta žolė, kuklios gėlės, čia pat - varpinė ir nedidukė bažnytėlė, dukart sudegusi ir trečią kartą pastatyta toje pat vietoje 1814 m. O žmonių žmonių: visur suspėjančių moteriškių, oriai vaikštinėjančių vyriškių, pasipuošusių lakstančių vaikų! Ir, aišku, netrūko ilgų ryškių "kermošavo" saldainių, triukšmingų netikėtų susitikimų ir staiga užplūstančių prisiminimų iš vaikystės. Varpai, šventos giesmės, smilkalai, kunigo pamokslas ir bendra malda, nuodėmių atleidimas, ramybės palinkėjimas, Komunija, prilipusi gomury... Iš bažnytėlės niekas neskuba išeiti, nes čia skamba angelų giesmės. Koncertuoja valstybinis choras "Vilnius". Per kūną nubėga šiurpuliukai, gerklėje įstringa graudulys, kai pradeda lietis Balio Dvariono "Žvaigždutė". Klausytum ir klausytum! 

Nors esu ne iš tų vietų, bet jaudulys nenurimsta. Kiek daug gali žmonių gerumas, meilė, švelnumas, dėmesys. Ilguvos pensionato darbuotojai, bendruomenės nariai suorganizavo puikią šventę. Be abejo, savo ranką pridėjo ir Ilguvos seniūnė Ona Rakauskienė, visur sukiojosi ir visus matė vienintelė Grincevičių palikuonė guvioji ponia Liucija Grincevičiūtė, viskam dirigavo parapijos klebonas Vytautas Sakavičius, mišias aukojo Ukrainoje gimęs, Vokietijoje gyvenęs ir Lietuvon grįžęs brolis kunigas Severinas Arminas Holocheris. 

Nejučia prabėgo laikas. Vėl sėdame į autobusus ir tęsiame kelionę po nuostabų Sūduvos kraštą. Labai greitai privažiavome Lukšių seniūniją. Puikiai sutvarkyta gyvenvietė, daugybė gėlių, medžio skulptūrų. Iškart matyti, kad čia yra geras šeimininkas. Pasukome į Zyplių dvarą. O šis ansamblis pribloškė savo dydžiu ir gyvybingumu. Ir dar kartą suspaudė širdį, tik šįkart iš nuostabos - kaip jie sugebėjo tiek daug padaryti, taip viską sutvarkyti ir toliau taip sėkmingai puoselėti? Didžiulė teritorija, daugybė pastatų. Pagrindinis pastatas apkaltas pastoliais, kitų durys atdaros, begalė eksponatų: paveikslų, karpinių, puodynių, ąsočių, medžio drožinių, metalo grožybių, šiaudinių daiktų, kaukių, mezginių ir dar daug daug visko - net svaigsta galva. Kokia čia mįslė? Argi čia pinigais lyja? Viena darbuotoja papasakojo apie dvaro ansamblį, apie čia vykstančius renginius, menininkų plenerus. Ji ir pati nusistebėjo, kad jiems neblogai sekasi, ir čia pat pridūrė: "Pinigų daug nereikia, reikia dirbti. Mūsų seniūnas (Vidas Cikana) - viskas: ir seniūnas, ir menininkas, ir kiemsargis, ir renginių organizatorius... Jis tiesiog čia gyvena." Štai šie žodžiai ir įstrigo atmintin, jie skamba ausyse iki šiol. Žinau, į šį dvarą tikrai dar sugrįšiu, kad galėčiau pabūti ilgiau, atidžiau viską apžiūrėti, pasidžiaugti sukauptomis vertybėmis. 

Galbūt šiek tiek liūdnokai nuskambėjo mano žodžiai. O iš tikrųjų buvo gera, šilta širdyje, malonu pajusti paprastų kaimo žmonių nesuvaidintą nuoširdumą, ne garsiai deklaruojamą, o tikrą, nuoširdžią meilę savam kraštui. Gera prisiliesti prie Beatričės! 

Autobuse netilo dainos ir kalbos, jau buvo planuojama, kur keliausime kitąmet. Nuskambėjo įvairiausių pasiūlymų, ir, jeigu niekas nesutrukdys, kitais metais nutarta aplankyti Tytuvėnus. Džiugu, kad žmonėms reikia ne tik duonos.