NEREGIAI UŽSIENYJE

Alvydas VALENTA

KĄ BRITAI SIŪLO NEĮGALIESIEMS?

Pradėsiu nuo pasiteisinimų - kelionė, apie kurią pasakosiu, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai nekainavo nė cento. Pasiūlymo iš VšĮ "Ypatingi žmonės" vykti dviejų savaičių stažuotei į Londoną pasisemti patirties, kaip ten pritaikoma neįgaliesiems aplinka, sulaukiau birželio viduryje. Kadangi aplinkos pritaikymo reikalais domėjausi ir domiuosi, pasiūlymą priėmiau be didesnių abejonių ir svarstymų. 

Kalbant apie kelionę į Londoną, pirmiausia reikia pastebėti tai, kad ji yra to paties projekto "Ypatinga aplinka. Mokymai negalios ekspertams", kaip ir stažuotė Paryžiuje, (V. Balčikonio str. "M.Ž." Nr.5) dalis. Projektą, kaip jau buvo rašyta, įgyvendina VšĮ "Ypatingi žmonės", vienijanti jaunus neįgalius žmones, pasirengusius keisti, ieškoti, veikti. Taigi ir abiejų kelionių rezultatus bei jose įgytą patirtį reikia vertinti bendrame viso projekto kontekste. Ta patirtis bus apibendrinta ir prisidės pritaikant neįgaliesiems aplinką Lietuvoje. 

Skirtumas tarp Paryžiaus ir Londono stažuočių būtų gal toks, kad Paryžiuje, kaip teko patirti iš V. Balčikonio straipsnio, daugiau konkrečios patirties ir priemonių parsivežė aklieji, Londone daugiau progų pasisemti patirties turėjo judėjimo negalios žmonės. Vis dėlto valstybės požiūris, dėmesys, nuostatos visų negalių atžvilgiu yra panašios, todėl, manau, ta kelionė nepraėjo veltui ir kitiems grupės dalyviams. Pačią grupę sudarė du rateliais besinaudojantys žmonės, neregys, kurčioji, du Jeruzalės rinkos mokymo centro darbuotojai, architektė ir projekto vadovė - iš viso 9 asmenys. 

Ypatingas dėmesys mobilumui 

Žmogaus mobilumui, galimybei būti nuo niekieno nepriklausomam Anglijoje skiriama ypač daug dėmesio. 

Visą pirmąją savaitę praleidome "Karalienės Elžbietos fonde (Queen Elizabeth's foundation)" - sutrumpintai KEF. Angliškus pavadinimus rašau ne todėl, kad pasipuikuočiau anglų kalbos žiniomis, bet todėl, kad galbūt atsiras žmonių, norinčių atitinkamą įstaigą ar instituciją susirasti internete ir išsamiau pasidomėti jos veikla. KEF yra labdaros fondas, įkurtas 1930 metais, teikiantis įvairias paslaugas daugiausia judėjimo negalią turintiems, sunkias traumas patyrusiems žmonėms. Labai apytiksliai, bet tik apytiksliai, jį būtų galima palyginti su kokiu nors dideliu Lietuvoje veikiančiu dienos ar socialinių paslaugų centru. Tačiau, priešingai nei mūsų dienos centrai, KEF turi savo padalinių, nedideles parduotuves, į kurias neįgalieji gali atnešti nereikalingas pagalbines priemones ar nusipirkti reikalingą priemonę mažesne kaina. Perkant KEF parduotuvėse galima finansiškai paremti ir patį fondą. Vienas iš KEF padalinių yra mobilumo centras. Jis ir buvo mūsų stažuotės tikslas. Mobilumo centras įkurtas maždaug prieš 30 metų, jame judėjimo negalią turintis žmogus gauna visas su vairavimu ir automobilio pritaikymu susijusias paslaugas - nuo galimybės atlikti įvairius (regėjimo, rankų, kojų raumenų jėgos testus) iki konkretaus automobilio - įlipimas, sėdynė, vairas - pritaikymo ir parinkimo. Viską išbandėme, patikrinome patys: laikėme regėjimo, kojų, rankų jėgos testus, lipome į neįgaliesiems pritaikytus automobilius, sėdėjome sėdynėse, kurių atskiros dalys prisipučia ir "prisitaiko" pagal žmogaus kūno ar jo negalios pobūdį. Buvome pasodinti į įvairių tipų - rankinio valdymo, elektrinius - neįgaliųjų vežimėlius, jais įveikinėjome kliūtis. Atskiros detalės, pamatytos ir patirtos šiame centre, matyt, labiau sudomins judėjimo negalią turinčius žmones, todėl jų neaprašinėsiu. Tepastebėsiu, kad susidaro įspūdis, jog Didžiojoje Britanijoje vairuoti gali visi, išskyrus dviejų kategorijų žmones: tuos, kurie dėl proto negalios negali kelyje priimti atitinkamų sprendimų, ir tuos, kurie dėl regėjimo negalios nemato, kur važiuoti. Daugiau, atrodo, kliūčių nėra! Paskutinę stažuotės šiame centre dieną buvo pademonstruotas automobilis, kuriame sumontuota vairavimo įranga (tiesa, brangi, kainuojanti 80 tūkst. svarų), valdoma viena svirtele. Svirtelė įmontuota į automobilio dureles, lango aukštyje, ja valdomas vairas, reguliuojamas greitis. Tai skirta žmonėms, turintiems ypač sunkią judėjimo negalią. KEF laikomasi nuostatos, kad žmogus daugiau gali nei negali. "Mes nesakome, kad konkrečiam klientui tinka tas ar anas, - pasakojo vienas kursų instruktorius, - mes parodome galimybes, o žmogus renkasi ir sako: šitas dalykas man tinka, o anas netinka." 

Centrai 

Antroji savaitė buvo daug mobilesnė: lankėmės tenykštėje aplinkos pritaikymo asociacijoje, privačiame judėjimo negalią turinčius žmones techninėmis pagalbos priemonėmis aprūpinančiame centre, įmonėje, gaminančioje klausos techniką kurtiesiems, keliuose muziejuose. Jungtinėje Karalystėje, kaip ir mūsų šalyje, daugelis su aplinkos pritaikymu susijusių teisės aktų yra privalomi valstybės tarnyboms, viešajam sektoriui. Verslininkams, kitoms privačioms struktūroms tai nėra privaloma, tačiau žmogus, manydamas, kad aplinka jam nepritaikoma ar nepritaikyta, visada gali kreiptis į teismą ir pateikti atitinkamą ieškinį. Ar dažnai žmonės kreipiasi ir kokia dalimi jų ieškiniai patenkinami, šito lektorė iš Aplinkos pritaikymo asociacijos mums nepasakojo. Įdomu tai, kad Didžiojoje Britanijoje veikia architektų, dirbančių pritaikant aplinką neįgaliesiems, asociacija. Asociacija turi savo leidinį, rengia kursus, jos nariai keičiasi informacija. Kokia nors įstaiga, pavyzdžiui, ligoninė gali kreiptis į tokios organizacijos narį prašydama, kad šis padėtų pritaikyti tos įstaigos aplinką. 

Be abejo, mane, kaip neregį, labiausiai domino išvyka į Karališkąjį nacionalinį aklųjų institutą (Royal national institut for the blind) - sutrumpintai RNIB. 

Priešingai nei senuosiuose aklųjų institutuose, čia neregiai nesimoko. Institutas atstovauja daugiau nei milijonui sutrikusio regėjimo žmonių visoje Jungtinėje Karalystėje, kaupia su aklumu susijusią medžiagą, teikia metodinę pagalbą, vykdo įvairias akcijas ir kampanijas. Trumpiau kalbant, tai įstaiga, formuojanti Jungtinės Karalystės aklumo politiką. RNIB'o veikla - geriausias pavyzdys ir mums, todėl apsilankyti jo puslapyje internete (www.rnib.org.uk) suprantantiems angliškai ir pravartu, ir naudinga. RNIB'e susipažinome su akliesiems skirtų techninių pagalbos priemonių paroda. Neatradome nieko nauja: nuo ilgųjų lazdelių, didinimo prietaisų, kompaktinių plokštelių grotuvų iki naujausių DAISY grotuvų. Tačiau anglams užteko išminties ir įžvalgumo visus šiuos daiktus surinkti į vieną vietą, sukurti pastovią parodą. Taigi žmonės, apsilankę institute, kartu susipažįsta ir su pagalbinėmis regos negaliai skirtomis priemonėmis. Atskiras parodos kampas skirtas virtuvės įrangai: kalbanti mikrobangų krosnelė, svarstyklės, matavimo prietaisai, reljefiniai pažymėjimai ant skalbyklės ir pan. Iš esmės irgi beveik nieko nauja, ko nebūtų tekę matyti, bet surinkti į vieną vietą tie "mažmožiai" daro įspūdį. 

Apžiūrinėdami parodą regintys grupės nariai visa tai galėjo išbandyti patys. Bene labiausiai juos domino įvairios vaizdo didinimo, orientavimosi priemonės. Visus be galo maloniai nuteikė netikėtas susitikimas su čia pat, tik už sienos, treniruojamu šunimi vedliu. Instituto darbuotojams įteikėme suvenyrų nuo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos. Parsivežėme metodinės medžiagos. RNIB'as yra parengęs Jungtinės Karalystės regėjimo strategiją iki 2020 metų - dėmesio vertas dokumentas. 

Jungtinės Karalystės neregiai gali tapti RNIB nariais, tuomet jie įgyja teisę pirmieji gauti instituto naujienas, informaciją apie naujausius produktus ir pasiūlymus, iš instituto bibliotekos siųsdintis knygas. Nario mokestis - 80 svarų per metus. Anot mus lydėjusio instituto darbuotojo, net ir tokia iš pirmo žvilgsnio nedidelė suma krizės metais kai kuriems žmonėms buvo "per sunki", todėl daugelis jų iš instituto narių išstojo. Institutas turi savo internetinę parduotuvę, joje galima įsigyti įvairių priemonių, knygų. Pasidomėjau kelių priemonių (grotuvų, laikrodžių) kainomis - jos panašios kaip ir pas mus, o kai kas gal net pigiau. 

Muziejai. Miestas 

Lankėmės keliuose Londono muziejuose. Visų pirma, garsiajame Britų muziejuje. Ar Londono muziejai pritaikyti neregiams? Vienareikšmio atsakymo duoti negalima. Britų muziejuje daug eksponatų po stiklu, prie tų eksponatų, kuriuos galima liesti, paprastai yra lentelės brailio raštu. Muziejuje buvome neilgai, viso jo neapžiūrėjome, tarp keliolikos salių radome dvi, kuriose galima liesti: dažniausiai tai Egipto faraonų sarkofagų kopijos, pačių faraonų statulos, įvairūs raitelių, žirgų bareljefai. Mokslo muziejuje labai daug kompiuterinės įrangos. Mokslo raida ir galimybės dažniausiai atskleidžiamos kompiuterio ekrane. Tarp kompiuterių, monitorių, įvairiausių žaidimų radome parodytą žmogaus gemalo vystymąsi - nuo kelių savaičių iki, regis, aštuonių mėnesių. Gemalo kopijas galima liesti. Radome taip pat taktiliškai pavaizduotas skirtingas žmogaus veido išraiškas, dar keletą kitų eksponatų. Gamtos muziejuje irgi panašiai: meteoritus liesk, kiek nori, visa kita - po stiklu. Sautvorko katedroje leido liesti įvairias skulptūras. Norintys galėjo susipažinti su reljefiniu jos vidaus "žemėlapiu". Taigi nėra taip, kad Anglijos muziejai, kultūros paminklai būtų mums nepritaikyti, bet ir ne taip, kad galėtum liesti, kiek įsigeidęs. Įspūdingas muziejus Grinviče, pro kurį praeina nulinis dienovidinis, bet irgi visi eksponatai - po stiklu. Susidaro įspūdis, kad tiek Anglijoje, tiek daugelyje kitų Vakarų valstybių galioja panaši nuostata: neregiai, norėdami aplankyti muziejų, turi "tokiam žygiui" mažiau ar daugiau ruoštis iš anksto, jį planuoti, susižinoti apie ten esančius leidžiamus liesti eksponatus. Atėjus atsitiktinai, apsauginiai stiklai tikrai neatsidarys. 

Ar Londonas patogus gyventi neįgaliesiems? Pirmiausia, kokias negalias turėsime galvoje? Vaikščiojome po centrą, gyvenome atokesniuose rajonuose: šaligatviai sutvarkyti, lygūs, viešbučių durys visur atsidaro automatiškai, liftuose mygtukai pažymėti brailio raštu. Informuojama balsu apie tai, kad lifto durys atsidaro ar užsidaro. Viskas praktiška, patogu ir ne tik neįgaliesiems. Tačiau Londono metro man pasirodė laiptų esama kaip niekur kitur daug. Neregiui jie ne problema, bet žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, tampa neįveikiama kliūtimi. Todėl, išsiruošus į miestą, reikia atidžiai pasitikrinti, kurios metro stotelės pritaikytos neįgaliesiems. Užtat reljefinius iškilimus, skirtus susiorientuoti neregiams, rasime prie visų perėjų, net prie visai nejudrių. 

Keista, bet Londone girdėjome tik vieną garsinį šviesoforą. Lektorė iš Aplinkos pritaikymo asociacijos pasakojo, kad anglai nuėję kitu keliu, - apie galimybę saugiai pereiti gatvę neregį informuoja ne garsinis signalas, o vibruojantis įtaisas. Ir čia pat pridūrė, kad tą įtaisą kartais būna ne visai malonu liesti dėl susikaupusių ant jo dulkių. Antra vertus, žmonių, geriau pažįstančių Londoną, nuomone, esama gatvių, kuriose per triukšmą garsinį šviesoforą išgirsti būtų gana sunku. 

Abi kelionės - į Paryžių ir Londoną - buvo mokomojo pobūdžio. Siekdama perteikti gautą patirtį VšĮ "Ypatingi žmonės" jau artimiausiu metu pradės rengti aplinkos pritaikymui skirtus seminarus, konferencijas. Artimiausi planai - pasirinkti vieną konkretų viešosios paskirties Vilniaus pastatą ir parodyti, kaip jį galima pritaikyti įvairių negalių žmonėms.