GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas PLIUŠKA

GALIME PADĖTI SAU IR KITIEMS

Sakoma, jog žuvis ieško kur giliau, o žmogus - kur geriau. Šiuo metu, kai televizija, spauda ir radijas kiekvieną dieną pasimėgaudami gąsdina naujomis krizių bangomis, net ir vidutines pajamas gaunantys piliečiai bijo praverti parduotuvių bei vaistinių duris, kaip Damoklo kardas pakibęs artėjantis šildymo sezonas, dažnas nenustoja kankintis, kaip išgyventi "nuo - iki", neįlįsti į skolas, o jei jau to padaryti nepavyko, kaip iš jų išsikapstyti. Neįgaliam žmogui, ypač jei jo darbingumo lygis vos 20 ar 30 procentų, dabar įsidarbinti - tolygu laimėti "Vikingų" aukso puodą. Pasiseka vienam kitam, o dauguma turi verstis tomis varganomis neįgalumo pensijomis ar pašalpomis, kurias suteikia valstybė. Nepamirškime padėkoti ir už jas, nes juk tie pinigai darže ar sode neauga - juos mums uždirba kiti. Neįgalų žmogų, be ekonominių problemų, iš visų pusių spaudžia gydymosi rūpesčiai. Ypač svarbūs vaistai tiems, kurie dar turi regėjimo likutį, turi įvairių išorinių poveikių, galinčių pakenkti regėjimui ir bendrai fizinei bei psichinei būsenai. Mūsų regėjimo likutį ar bendrą sveikatos būklę teigiamai ar neigiamai gali veikti vitaminai, tinkamas maitinimasis, sportavimas arba atvirkščiai - fizinio krūvio ribojimas, žalingi ar naudingi įpročiai, aktyvus gyvenimas ir pan. Visiškai apakusiam, ypač jei tai atsitiko staiga, nepaprastai svarbi psichinė būklė ir artimiausių žmonių reakcija į aklojo būseną bei elgesį. Patikėkite, ta reakcija būna labai skirtinga - nuo visiškos globos, kai aklas laikomas bejėgiu, negalinčiu net savarankiškai maitintis, iki atstūmimo, palikimo likimo valiai. Kiekvienas neįgalus, kaip ir sergantis žmogus, pirmiausia turi gerai pažinti savo ligą ir kuo daugiau apie ją žinoti. Apie ligą ir apie tai, kaip su ja gyventi, turėtų žinoti ir sergančio ar neįgalaus žmogaus artimieji. Gydytojai visko išaiškinti kiekvienam neįgaliajam, o tuo labiau jo artimiesiems, tikrai neturi laiko, nes už akių ligų kabineto durų - dažniausiai nutįsusi eilė šviesiais ar tamsiais, plonesnio ar storesnio stiklo akiniais ženklintų laukiančiųjų. 

Vienas iš išbandytų ir efektyvių būdų, kaip palengvinti negalią ir pagerinti gyvenimo kokybę praradus regėjimą ar jam susilpnėjus, - tai užsiimti savipagalbos grupių veikla. Savipagalbos grupės kuriasi turėdamos tikslą pakeisti požiūrį į regėjimo problemų turinčius žmones, stengiasi keisti ir savo elgesį, spręsti kasdienines problemas. Gera savijauta yra pačių žmonių veiklos pasekmė. Dirbant kartu yra įmanoma pasiekti tai, kas pavieniams žmonėms atrodo neįveikiama. Savipagalbos grupių veiklos pagrindinis principas - padėti sau ir kitiems. Dalyvaudamas tokių grupių veikloje neįgalus žmogus išmoksta ne tik nebijoti įvardinti savo problemą, bet ir imasi atsakomybės pats, norėdamas ją išspręsti, rinkdamasis geriausią būdą, kaip tai padaryti. Į savipagalbos grupes galima burtis pagal negalios pobūdį, ligas: pavyzdžiui, tai gali būti silpnaregiai, sergantys cukriniu diabetu. Atskirai gali burtis neįgaliųjų šeimos nariai. Galėtų būti labai veiksminga ir efektyvi veikla grupės, į kurią susibūrę aklus ar silpnaregius vaikus auginantys tėvai. Atsižvelgdami į keliamus tikslus, neįgalieji gali veikti vieni arba kartu su šeimos nariais. Kiekviena grupė privalo turėti lyderį. Pageidautina, kad jis turėtų daugiausiai patirties. Būtų puiku, jei jam ar jai jau buvo tekę dalyvauti kokios nors savipagalbos grupės ar panašaus pobūdžio veikloje. Lyderis neturi užgožti kitų grupės narių. Visi nariai turi jaustis lygūs, todėl nerekomenduotina, kad grupei vadovautų organizacijos vadovai ar kiti etatiniai darbuotojai. Rašydamas šios pastraipos teiginius rėmiausi Gailos Muceniekos knygele "Jūs nesate vienas. Savipagalbos grupės." Analogišką informaciją apie savipagalbos grupes ir jų veiklą radau ir internete. Skatinčiau šia informacija pasidomėti visus, kurie turi regėjimo negalią, taip pat visus LASS rajonų filialų pirmininkus, ypač tuos, kurių rajonuose neveikia savipagalbos grupės, jungiančios regėjimo neįgaliuosius. Primenu, kad ši svarbi veikla yra įtraukta į socialinės reabilitacijos remtinos veiklos aprašą teikiant projektus savivaldybėms 2012 metams. Nepraleiskime progos pasinaudoti puikia galimybe padėti regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms ir jų šeimos nariams bei artimiesiems. 

Pasidomėjau, kaip veikia jau anksčiau susikūrusios regėjimo neįgaliųjų savipagalbos grupės kai kuriuose rajonuose, kad galėčiau perteikti teigiamą patirtį. Patys žmonės kartais gal ir nejaučia tos įvairiopos naudos, kurios sulaukia lankydami savipagalbos grupių užsiėmimus. Kiti gal net tokio pavadinimo nežino. Žmonėms atrodo: jie tiesiog susirenka ir kalbasi vieni su kitais. O juk bendravimas - didelė vertybė. Žmogus gali išsikalbėti, papasakoti apie savo problemas, pasidžiaugti sėkme, išreikšti savo nuomonę. Ypač tai svarbu vienišiems ir tiems, su kuriais artimieji dėl didelio užimtumo ar kitų priežasčių mažai bendrauja. 

Dar vienas svarbus dalykas yra informacija. Bendraudami vienas kitam suteikiame įvairių žinių ir patirties dėl mus kamuojančios negalios ir su ja susijusių rūpesčių. Žmogus, kurį jau daugelį metų kamuoja vienokia ar kitokia negalia, visada ras ką patarti ir pasiūlyti tam, kuris tik ką susirgo panašia liga. Iš lūpų į lūpas perduodama informacija aklam ar silpnaregiui labai svarbi, nes turint negalią informacijos šaltiniai gana menki. Radijas ir televizija retai transliuoja laidas apie specifines ligas, pagaliau tos laidos labiau primena reklamą. Regėjimo neįgalieji tikrai turi daug įvairiausių rūpesčių ir nepatogumų, tai ne vien tik pati liga ir vaistai. Nors mūsų organizacijos narių, besinaudojančių kompiuteriais su specialia įranga, vis daugėja, tačiau tai dažniausiai - jaunesnio amžiaus regėjimo neįgalieji. Įgarsintų žurnalų ar kitų periodinių leidinių informacija pasiekia žmogų pavėluotai ir gali būti jau pasenusi. Brailio raštu jos spausdinama nepakankamai, o ir tą raštą moka vis mažiau žmonių, turinčių regėjimo sutrikimų. Vyresnieji skundžiasi, jog pirštai tampa nejautrūs. O ir pati informacija, nepagrįsta sava patirtimi, gali likti tik gražiai išdėstyta teorija. Rajonų filialuose aklieji ir silpnaregiai bei jų šeimos nariai susirinkę kalbasi apie akių ligas, ligonių kasų nemokamas prevencines programas, vaistus, maistą, pasikviečia specialistų, nagrinėja perskaitytas knygas, aktualius straipsnius, kartu sutinka didžiąsias metų šventes, švenčia grupės narių gimtadienius, kartais drauge vyksta į ekskursijas, lanko muziejus, parodas, tikslines paskaitas. Kiekvienas rajonas, kur yra savipagalbos grupė ar net kelios grupės, turi savo jau susiklosčiusias tradicijas bei susiformavusį veiklos modelį. Svarbu, kad ta veikla būtų naudinga kiekvienam grupės nariui ir niekas neliktų nuošalyje kaip statistinis vienetas. Žmogus ir jo problemos išsprendimas turi būti svarbiausias dalykas. Nenorėčiau gyventi tokiame rajone, kur neveikia jokia regėjimo neįgaliųjų savipagalbos grupė. Ten aš pats ją suburčiau, nes labai noriu padėti sau. Gaila, bet dar yra rajonų, kuriuose, paklausęs filialo pirmininkų apie savipagalbos grupes, išgirsdavau neigiamą atsakymą. 

Tad būtinai burkimės į savipagalbos grupes ir padėkime sau bei kitiems, kad prislėgti užgriuvusių problemų nesijaustume vieniši.