NETEKOME

Rugpjūčio 11 d. netekome mielo ir nuoširdaus žmogaus - draugo, bičiulio, mokytojo - Vito Purlio. Mirė po sunkios ir ilgos ligos. Mirtis nesirenka ir nesidera. Tačiau skaudžiausia, kai žmogus išeina pačiame jėgų žydėjime. V. Purliui rugpjūčio 8 d. sukako 53-eji. Tai buvo žmogus, visada kupinas idėjų, sumanymų, gyvenantis pasaulio naujovėmis ir jas įgyvendinantis Lietuvoje. 

V. Purlio vardas daugeliui neregių pirmiausia siejasi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių kompiuterizacija, ne su kompiuteriniu raštingumu, kompiuterio įvaldymu, bet su kompiuterizacija! V. Purlys buvo pirmasis žmogus, ne tik mokęs akluosius ir silpnaregius dirbti kompiuteriais, bet ir užkrėtęs neregius "kompiuterių karštlige". Kompiuteriai tapo neatskiriama daugelio jų mokymosi, darbo, laisvalaikio dalimi, išaugo nauja - neregių ir silpnaregių kompiuterių specialistų - karta. Už visų jų - V. Purlio asmenybė, jo dvidešimties metų darbas. V. Purlys nuolat domėjosi ne tik neregiams pritaikytomis informacinėmis technologijomis, bet ir aklųjų mobilumo, įdarbinimo reikalais. Buvo šių sričių ekspertas, konsultantas. 

V. Purlys gimė 1958 m. Šilutėje. 1964 m. tėvai su šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. Vitas mokėsi Panevėžio IV vidurinėje mokykloje, baigė 7 klases. Dėl silpstančio regėjimo 1972 m. tęsti mokslo atvyko į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. 1975 m. Vilniuje atidarius naują mokyklą, paskutinę klasę baigė joje. Buvo aktyvus moksleivis. Muzikavo, sportavo, atstovavo mokyklai lengvosios atletikos varžybose. 

Baigęs Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą, 1976 m. rudenį įstojo į tuometinį Vilniaus valstybinį universitetą, studijavo matematiką. 1981 m. baigęs studijas, pradėjo dirbti auklėtoju Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Ragino moksleivius, ypač vyresniuosius, domėtis tiksliaisiais mokslais, aktyviai sportuoti, skatino juos būti savarankiškus. Siekdamas tiflopedagoginių žinių, 1985 m. įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar universitetas) ir 1988 m. tapo tiflopedagogu. 

1990 m. rugpjūčio 9 d. V. Purlys paskiriamas Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos ypatingųjų mokyklų skyriaus vyresniuoju specialistu. 1991 m. rudenį pagal tarptautinę programą išvyksta mokytis į Jungtinių Amerikos Valstijų Overbruko aklųjų mokyklą. Studijuoja aklųjų ir silpnaregių paruošimą darbui su kompiuterine technika bei įgyja aklųjų orientacijos ir mobilumo instruktoriaus įgūdžių. Grįžęs iš JAV, nuo 1992 m. rugpjūčio mėn. pradeda dirbti Vilniaus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre naujai įkurto kompiuterinės technikos taikymo skyriaus vadovu. Vyresnių klasių moksleiviams dėsto informatiką. 1994 m. V. Purliui suteikta informatikos ir kompiuterinės technikos mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. Pirmieji V. Purlio mokiniai - dabar patyrę kompiuterių specialistai ir vartotojai - dar prisimena, kaip naujajame kompiuterinės technikos taikymo skyriuje buvo vienintelis Amerikos lietuvių dovanotas kalbos sintezatorius. Tokia buvo pradžia! O šiuo metu šis centras yra vienas moderniausių Rytų Europoje. 

Apie V. Purlio asmenybę, jo nuveiktus darbus galima būtų kalbėti ilgai. Senovės romėnai turėjo trumpą, bet labai iškalbingą posakį: "Ne viskas miršta!" Mes negalime pasakyti, kas, žmogui išėjus anapus, nemiršta, bet tikrai žinome, kad lieka kažkas, nepavaldaus net mirčiai. Netekome V. Purlio - draugo, bičiulio, mokytojo, bet liko jo žavinti asmenybė, jo idėjos, jo darbai. 

"Mūsų žodžio" redakcija