NETEKOME

Alvydas VALENTA

IEŠKOJĘS, KŪRĘS, NERIMĘS


Juozas DzidolikasŽmogaus išėjimas anapus beveik visada būna nelauktas, netikėtas, priverčiantis sustoti, pamąstyti, įdėmiau pažvelgti į savo paties gyvenimą. Kartais jis nupurto lyg elektros srovė, ypač kai žmogus, kurio šioje realybėje jau nėra, dar neseniai buvo gyvybingas, trykštantis energija, būsimais darbais, sumanymais... Po dviejų mėnesių Juozui Dzidolikui būtų sukakę septyniasdešimt metų. Dar prieš du ar tris mėnesius iki tos lemtingos datos jis virte virė naujais darbais, planais, idėjomis. Beveik per patį vidurvasarį, liepos 12-ąją, su juo atsisveikinome. 

Koks buvo Juozas Dzidolikas šiame žemiškame gyvenime, koks liko ir liks jį pažinojusių, su juo bendravusių ir jį mylėjusių žmonių atmintyje? Nelengva žmogaus gyvenimą, jo būdą, jo darbus nusakyti keliomis frazėmis. Vis dėlto surizikuosiu ir pamėginsiu. Pirmoji mintis, ateinanti į galvą, - Juozas Dzidolikas buvo kareivis, tapęs generolu, bet visą gyvenimą likęs žmogumi - atviru, sąžiningu, sakančiu tai, ką galvoja, gyvenančiu taip, kaip kalba. Gal kai kada pernelyg pasiduodavo vaizduotei, perlenkdavo lazdą, bet neperlenkia dažniausiai tie, kurie nelenkia, nieko neveikia. Antroji mintis - Juozas Dzidolikas buvo visoks, bet niekada nebuvo drungnas, vėsus, paviršutiniškas. Visko, ko imdavosi, imdavosi aistringai, be kompromisų, visomis jėgomis, visa širdimi visada siekdavo maksimalaus rezultato. Įrodymų daugiau negu pakankamai! Iki šiol dar esama žmonių, prisimenančių, kaip praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti tuometinės Klaipėdos ir Telšių tarprajoninės valdybos pirmininku (dabartinio regionų centro analogas) ieškodavo elgetaujančių neregių atlaiduose, "ubagų" susibūrimo vietose, kaip stengėsi juos ištraukti iš elgetystės ir skurdo, įtraukti į tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos veiklą - parodyti kitokio, prasmingesnio, gyvenimo galimybę. Paskui buvo Šiauliai - laikotarpis, apie kurį galima kalbėti labai daug. Tuometinės turtingos ir klestėjusios Aklųjų draugijos fone Šiauliai buvo tarsi sala, į kurią J. Dzidolikas aistringai rinko visa, kas akliesiems buvo geriausia ir naudingiausia. 

1987 m. J. Dzidolikas tapo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininku. Jo pirmininkavimo laikotarpis sutapo su didžiausiu politiniu ir ekonominiu virsmu - Lietuvos nepriklausomybės siekimu ir jos išsivadavimu iš sovietinės imperijos. Iki šiol daugelio mūsų ausyse dar skamba aistringi tuometinio LAD (vėliau - LASS) pirmininko J. Dzidoliko žodžiai apie sąjūdį, artėjančią ir "neišvengiamą" Lietuvos nepriklausomybę. Neretai atsitinka taip, kad žodžiai, net patys gražiausi ir teisingiausi, ir lieka tik žodžiai. Apie J. Dzidoliką turbūt niekas ir niekada to negalės pasakyti. Buvo sąjūdis, Baltijos kelias, 1990 metų kovo 11-oji, atėjo ir 1991-ųjų sausio 13-oji. Daugeliui vyresnės kartos žmonių žinomas, bet vis dar visiškai neįsisąmonintas (ypač politikų) faktas, kad nepriklausomos Lietuvos radijas tais metais daugiau nei aštuonis mėnesius veikė iš Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) garso įrašų studijos. Tikrai neįvertintas ir J. Dzidoliko, kaip tuometinio LASS vadovo, kaip piliečio, indėlis, jo nekompromisinė pozicija realios grėsmės ir realaus pavojaus akivaizdoje. Kilus abejonėms, ar aklieji turėtų dalyvauti didžiuosiuose politiniuose žaidimuose, ar, nors ir pritardami Lietuvos nepriklausomybei, turėtų vis dėlto likti šiek tiek nuošalyje, kaip organizacijos vadovo J. Dzidoliko nuomonė lėmė labai daug. Ir šį kartą ji buvo aistringai teigianti ir nepripažįstanti kompromisų - LAB garso įrašų studijos durys Lietuvos radijui turi būti atviros. 

Iškovojome nepriklausomybę, atsilaikėme prieš brutalią ginkluotą agresiją - atėjo laisvė: privatizacijos, "prichvatizacijos", savęs realizavimo, kai kam - nusivylimo metas. Ką veikia J. Dzidolikas? Užuot ramiai rašęs prisiminimus ar sėdėdamas priešais televizorių, už jo kartai tekusius nepriteklius niurzgėjęs ant valdžios, visomis savo aistringos prigimties jėgomis teigia kūrybinį žmogaus pradą - įkuria Beatričės Grincevičiūtės vardo labdaros fondą, jam sėkmingai vadovauja ir tarsi prikelia dainininkę naujam gyvenimui. Negalima sakyti, kad iki tol B. Grincevičiūtės vardas mums nieko nereiškė, - anaiptol! Tačiau tik pradėjus J. Dzidolikui rimtai rūpintis dainininkės atminimo išsaugojimu, jos kūrybinio palikimo platinimu ir propagavimu, apie Beatričę pradedamos leisti vis naujos knygos, dienos šviesą išvysta kompaktinės plokštelės su jos įrašais. Įsteigiama Beatričės vardo premija, tiksliau - dvi premijos: suaugusiesiems ir jaunimui. J. Dzidolikas ne kartą beldėsi (ir prisibeldė) į aukščiausių Lietuvos valstybės vadovų, kultūros valdininkų duris, kad būtų paminėtas Beatričės gimimo šimtmetis: tinkamai pagerbtas jos atminimas ir jos talentas. Taigi visuose šiais jubiliejiniais metais Beatričei skirtuose renginiuose, konkursuose yra dalelė ir šio žmogaus širdies. 

J. Dzidolikas buvo ne tik direktorius, pirmininkas, lyderis, bet ir muzikantas, nagingų rankų meistras (tekino iš medžio), sodininkas. Turėjo potraukį radiotechnikai. Pats šypsodamasis pasakojo, kaip vos neišlėkė iš Kauno aklųjų mokyklos už tai, kad "įkūrė" vietinę radijo stotį ir per ją "pradėjo transliuoti" pageidavimų koncertą. 

Paskutinį kartą intensyviau su J. Dzidoliku bendravome vasario pabaigoje. Tuomet su kolega H. Stuku įrašinėjome jo prisiminimus apie Lietuvos radijo darbą LAB garso įrašų studijoje 1991 metais. Ketinome išleisti tų įvykių dalyvių prisiminimų kompaktinę plokštelę. Jeigu nepavyks, įrašas liks Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriuje. Tai turbūt paskutinis J. Dzidoliko balso įrašas. Dar suskubome. 

Tai buvo žmogus, visą gyvenimą ieškojęs, teigęs, kūręs, nerimęs... Kartu tai turbūt ir visos jo kartos išskirtinis bruožas. Gyvenimas yra šis tas daugiau nei kontora, užimama kėdė, savi interesai ir sava gerovė. Ir, žinoma, vienybės, bendrystės su kitais neregiais jausmas, nuolatinis noras jiems kažką atrasti, sukurti, duoti - tarnauti ir dirbti idėjai. 

O dabar apie tai, apie ką labiau norėtųsi tylėti, negu kalbėti. Asmeniškai man J. Dzidolikas davė pamoką, kuri liks visam gyvenimui. Buvo 1989-1990 metai - didžiųjų ekonominių, politinių, idėjinių virsmų laikas. Pats buvau irgi vos apsiplunksnavęs, perskaitęs kelis centnerius knygų, bet neturintis jokios gyvenimo patirties žurnalistas. Dar, tikriausiai, laikiau save dideliu maištininku ir kovotoju prieš senąją tvarką ir senąjį gyvenimo būdą. Tas maištas dažniausiai pasireikšdavo gana keistai - išsišokimų prieš J. Dzidoliką ir viską, ką jis tuo metu veikė ar kalbėjo, - forma. Atvirai kalbant, iki šiol apie tuos išsišokimus negaliu ramiai galvoti. Po 1992 metų, kai J. Dzidolikas atistatydino iš LASS pirmininko pareigų, kurį laiką neturėjome bendrų reikalų. Paskui vėl pradėjome bendrauti. J. Dzidolikas niekada apie tuos išsišokimus neužsimindavo, tarytum jų ir būti nebuvo. Dar po kiek laiko pakvietė įsijungti į Beatričės fondo veiklą. Supratau - akmens užantyje nenešioja. Prireikė dvidešimties metų, kad prisipažinčiau tuo metu buvęs neteisus ir daug kur klydęs. J. Dzidolikas mokėjo pakilti virš asmeniškumų, ištiesti ranką pirmasis. Vis dėlto, jeigu nebūtų buvę atviro pokalbio su J. Dzidoliku tuo reikalu, nemanau, kad turėčiau moralinę teisę rašyti ir šias eilutes. Dabar manau galįs tai daryti. O pamoka liko: už savo žodžius reikia atsakyti, žodžiais negalima švaistytis kaip kokia kuoka į kairę ir į dešinę, ypač, jei tie žodžiai ištariami viešai, yra priekaištaujantys ar kaltinantys. Kita pamoka - niekada neužsidėk teisuolio kaukės, neprisiimk teisuolio pozos - tu tiesiog gali klysti! Bet šis rašinys ne apie mane. Išpažintims laiko, tikiuosi, dar pakaks. Išeina senoji karta. Tai neišvengiama. Kada nors išeisime ir mes. Tik štai klausimas - ką paliksime? J. Dzidoliko karta sugebėjo gyventi taip, kad paliktų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]