GYVENIMO AKTUALIJOS

Audronė JOZĖNAITĖ

VASAROS REABILITACIJA - 2011


Socialinė reabilitacija, buitinė reabilitacija, elementarioji reabilitacija, profesinė reabilitacija... Ir apie kokią reabilitaciją tik nekalbėta per paskutinius kelerius metus! Ir kaip čia nutiko, kad, prabėgus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo, mes vis dar nesame patenkinti regėjimo neįgaliųjų reabilitacijos sistema, tiksliau, jos nebuvimu. Žinoma, galime pasiguosti tuo, kad ir daugelio kitų Europos šalių neregiai nėra patenkinti reabilitacinėmis paslaugomis. Pasiteisinti galima - pernelyg daug pokyčių modernioje visuomenėje. O ir reikalavimai moderniajai reabilitacijai yra kur kas aukštesni: neužtenka išmokyti neregį skaityti brailio raštu, išmokyti vaikščioti su baltąja lazdele, orientuotis aplinkoje, išmokyti apsitarnauti ir tvarkytis buityje. Šiandieninis gyvenimas kelia kartelę kur kas aukščiau. Šiuolaikinės reabilitacijos apibrėžimas apima įvairias sritis: sveikatos apsaugą, švietimą, socialinį konsultavimą, profesinį mokymą, transporto paslaugas, informacinę ir fizinę aplinką, pagalbines technologijas. 

O ką turime Lietuvoje? Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą pastaruoju metu ypač neramino tai, kad neturime nė vieno stacionaraus centro, kur neseniai apakęs žmogus galėtų gauti kvalifikuotas reabilitacijos paslaugas. Jei didžiuosiuose miestuose yra keli ugdymo centrai ir neregiai gali kreiptis pagalbos, tai žmonės, gyvenantys atokiuose rajonuose, tokios pagalbos nesulaukia. Ką gi daryti žmogui, netekusiam regėjimo ir, tarkime, gyvenančiam Pagėgiuose? Taip, jis greičiausiai bus nukreiptas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT), kur jam bus nustatytas neįgalumo ir netekto darbingumo lygis, paskirta neįgalumo pensija. O kas toliau? Ar ne ši institucija turėtų nustatyti ir socialinės reabilitacijos poreikį? Argi nereikėtų padaryti viską, kad asmuo ir toliau galėtų gyventi visavertį gyvenimą, o ne gyventų vien tik iš pašalpų? O kas turėtų finansuoti socialinę reabilitaciją? Ar lėšos žmogui turėtų būti skiriamos iš savivaldybių biudžetų, o gal - iš ligonių kasos? 

Klausimų kur kas daugiau negu atsakymų. Bet žmogui, netekusiam regėjimo, visai nesvarbu, iš kurios valstybės kišenės bus ištraukti pinigai. Jam reikia išmokti gyventi prisitaikant prie negalios, ir tai ne malonė, kurios reikia prašyti, o teisė, kuri privalo būti realizuota. 

Tikėtina, kad jau šį rudenį bus galima sėsti prie derybų stalo su įvairių institucijų atstovais. Pernai Lietuvoje ratifikuota JT Neįgaliųjų teisių konvencija galėtų tapti pagrindu tiek socialinės, tiek profesinės reabilitacijos sistemai ir regėjimo neįgaliesiems. Žinoma, norint derėtis ir reikalauti, reikia žinoti, ko nori ir ko reikia patiems regėjimo neįgaliesiems. Kokį modelį mes patys galime pasiūlyti? Beje, verta paminėti, kad reabilitacijos klausimas ne kartą buvo svarstytas LASS teisių gynimo darbo grupėje. Dauguma darbo grupės narių yra išreiškę mintį, kad racionaliausia stacionarų reabilitacijos centrą būtų turėti Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Juk yra daug patalpų, puikių specialistų. Bet kad toks centras atsirastų, reikalingas įvairių institucijų sutarimas ir geranoriškumas. 

O kol bus sukurta sistema, išnaudojame visas kitas galimybes. Šiais metais LASS vykdo Neįgaliųjų reikalų departamento finansuojamą aklųjų mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo projektą. Projektas vyksta trimis etapais. Tai - dviejų savaičių trukmės kursas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, individuali pagalba namie tiems asmenims, kurie dėl labai svarbių, dažniausiai asmeninių, priežasčių negalėjo atvykti į mokymus, ir vienos savaitės trukmės įgūdžių įtvirtinimo kursas Palangoje, poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre. Kaip praėjo vasaros reabilitacija, kalbėsime rudenį, kai projektas bus pasibaigęs. Bet jau dabar, besibaigiant pirmajam etapui, galime padaryti kai kurias išvadas. Pirmoji ir akivaizdžiausia išvada - socialinė reabilitacija yra būtina. Antra, trys savaitės - per trumpas laikas daugeliui neseniai apakusių žmonių. 

Ar sklandžiai vyko dalyvių atranka? Deja, ne taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi. Dalyvius reabilitacijai rinkome remdamiesi filialų pirmininkų ir LASS regionų centrų darbuotojų rekomendacijomis ir jų nuomone. Nors dauguma filialų pirmininkų labai nuoširdžiai ieškojo ir rekomendavo žmones socialinei reabilitacijai, vis dėlto būta ir nesusipratimų. Ne visi pirmininkai sugebėjo įvertinti savo narių socialinės reabilitacijos būtinumą. Jau po pirmosios dienos teko atsisveikinti su dviem dalyviais, kuriems socialinė reabilitacija nebuvo reikalinga. Kartais stebino ir šiek tiek atsainus pirmininkų požiūris, nenoras aplankyti naujai apakusius asmenis, išsiaiškinti savo narių poreikius. Kita didelė kliūtis - pačių regėjimo neįgaliųjų nenoras, o gal ir baimė dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje. Galbūt ateityje mums pavyks įrodyti atitinkamoms instancijoms, kad asmuo, kuriam suteikiamas neįgalumas, turi būti iš karto nukreipiamas į reabilitacijos centrą. Bet kol to nėra, LASS filialų pirmininkai privalo glaudžiai bendradarbiauti su NDNT, žinoti savo narius, jų poreikius, sugebėti motyvuoti juos dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje. Juk neįgalumo ir netekto darbingumo pažyma neatskleidžia nieko. Iš tiesų keista, kad iš kai kurių didesnių miestų, pavyzdžiui, kaip Marijampolė, neatsirado nė vieno asmens, norinčio dalyvauti šiame projekte. Ar gali būti, kad per pastaruosius 24 mėnesius nė vienam žmogui nebuvo suteiktas neįgalumas? 

Europoje vis daugiau silpnaregių. Šių žmonių socialinės reabilitacijos poreikis taip pat didėja, ir reikia į tai atsižvelgti. Jiems aktualiausios optometrijos paslaugos. Tai viena iš jiems svarbiausių reabilitacijos dalių. Deja, nė vieno specializuoto optometrijos centro, kuriame būtų lavinamas regėjimo likutis, konsultuojama dėl geriausio apšvietimo, pritaikomos tinkamiausios pagalbinės priemonės, Lietuvoje nėra. Be to, nereikėtų pamiršti regėjimo neįgaliųjų su intelekto negalia. Kokią reabilitaciją galėsim pasiūlyti šiems žmonėms? Taigi belieka pasikartoti: klausimų ir problemų daug, o atsakymų, deja, dar maža. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]