RENGINIAI

Gražina SIDEREVIČIENĖ

TURININGŲ POTYRIŲ DIENA

Kraštovaizdis, kuriuo negalima atsigėrėti! Skaidrumu spindinčios mėlynų ežerų akys, girių tankmės, gluosnis palei kelią, pušynų ošimas, beržynų žalumas, sumišęs su boluojančiais kamienais. Toks įstabaus grožio Zarasų kraštas, į kurį birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, išsiruošė Kauno aklųjų ir silpnaregių centro moterų vokalinis ansamblis "Credo", liaudiškos muzikos kapela "Bičiuliai" ir mėgėjų teatro "Aira"skaitovės. 

Kolektyvai vyko ne pramogauti ar vien gėrėtis spalvingu Aukštaitijos gamtos grožiu. Buvome pakviesti į Salako miestelį, kur bendruomenės ir seniūno Reniaus Kisieliaus iniciatyva buvo numatyta plati meninė programa, skirta Gedulo ir vilties dienai. Salakiečiai prisiminė ir 1940-ųjų birželio 15-ąją - sovietinės okupacijos ir genocido dieną. Meninė programa buvo patikėta mūsų meno mėgėjams. 

Neogotikos stiliaus Salako bažnyčioje, kuri šiais metais minės 100-ąsias gyvavimo metines, buvo aukojamos šventos Mišios žuvusiųjų partizaniniame kare bei tremtyje atminimui. Mišiose giedojo moterų vokalinis ansamblis "Credo", turintis didelę patirtį atliekant religinės muzikos kūrinius, ir kelionės rėmėjas, buvęs salakietis Antanas Juodėnas. 

Pasigrožėję iš Lietuvos laukų akmenų pastatyta šventove, keliavome į šalia Salako esančią partizanų kalvą. Tremtinių ir partizanų gretos kasmet retėja, nedaug jų išvydome ir čia surengtame Gedulo ir vilties dienai skirtame susitikime - koncerte. Prasminga, kad atmintis gyva, - kalvelėje susirinko nemažas būrelis jų artimųjų, tremties metus menančių įvykių liudininkų. Renginį pradėjęs Salako seniūnas apgailestavo, kad galime sulaukti meto, kai ši diena nebus minima, nes jaunajai kartai ji nebus tokia aktuali ir skausminga, kokia yra vyresnio amžiaus žmonėms, išgyvenusiems pavojų kupinus metus. Jaudinanti atmosfera ir susikaupimas neapleido klausant lietuvių liaudies dainos "Aušta aušrela", partizanų sukurtos " O tas dulkėtas traukinys", kurias sudainavo moterų vokalinis ansamblis "Credo", jam pritarė vyrų vokalinė grupė. Skambėjo Just. Marcinkevičiaus, B. Brazdžionio, R. Mikutavičiaus ir kitų poetų eilės. Poezijos posmai ir prisiminimai liejosi iš buvusių partizaninio judėjimo dalyvių bei jų bičiulių lūpų. Tylūs ir susimąstę ėjome mūsų laukiančio autobuso link galvodami ir įvertindami pasipriešinimo okupantams sąjūdžio dalyvių auką ir pralietą kraują už Tėvynės laisvę. 

Jaukiuose Salako kultūros namuose mūsų dar laukė susikaupimo popietė - koncertas. Žiūrovams buvo pristatyta vietos poetės Stefos Bielskienės poezija, apdainuojanti kovotojų už nepriklausomą Lietuvą žygdarbius ir drąsą. Sulaukusi 87-erių, ši energinga moteris yra ypač gerbiama salakiečių. 

Savo meninę programą pavadinome vilties koncertu. Jį Dž. Kačini sukurta giesme "Ave Marija" pradėjo Onutė Matusevičiūtė. Kūrinys suskambo itin jaudinamai. Tai akivaizdžiai paliudijo ilgai netylantys plojimai. Šiluma tiesiog spinduliavo koncerte apsilankę Salako bendruomenės nariai. Kiekvienas kūrinys - poezijos posmas, moterų atliekama daina ar "Bičiulių" sugrotas J. Gaižausko "Maršas" - buvo palydimas gausių aplodismentų. Kiekvieno koncerto dalyvio rankose sužydo kvepiantis bijūno žiedas, o padėkos žodį taręs seniūnas Renius Kisielius sakė: "Pas mus jūs būsite visada laukiami." 

Už finansinę paramą esame dėkingi UAB "Oho", gaminančiai traškučius, vienam iš direktorių Valentui Balaišiui ir nuolatiniam rėmėjui Antanui Juodėnui, kurio dukra Vytautė taip pat dalyvavo koncerte. Ji fortepijonu sugrojo R. Goeldelerio "Lopšinę". 

Antanas ir jo gyvenimo draugė Nijolė Naumova mums padovanojo ir turiningą pramogą, ekskursiją, kurioje aplankėme aukštaičių pasididžiavimą - Ilgio ežerą. Ši vieta laikoma stebuklinga, nes čia, kaip pasakoja vietiniai žmonės, apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Ta intencija vietos meistrai sukūrė kelias skulptūras: Šv. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus, kurios iškyla iš vandens ir džiugina čia besilankančius turistus. Auga ir kryžių kalnelis, kuriuos kaip padėką už sugrąžintą sveikatą atveža Lietuvos žmonės. 

Lankėmės ir prie tūkstantį penkis šimtus metų skaičiuojančio Stelmužės ąžuolo. Graudu buvo žiūrėti į tvorele aptvertą, paramstytą senolį, prie kurio norėjome prisiliesti ir apkabinti. 

Turistai nebeįleidžiami į šalia stovinčią avarinės būklės koplytėlę. Baiminamasi, kad neužgriūtų baigiančios sutrešti lubos ir vos besilaikančios sienos. Kur kas laimingesni bus lankytojai kitais metais. Jau gautas finansavimas šiam kultūros paveldui remontuoti, koplytėlė atvers duris turistams. 

Turiningų potyrių diena baigėsi, belieka tikėti, kad į šį kraštą dar ne kartą sugrįšime, nes jo trauka neišnyko, o žmonės čia šilti ir svetingi.