SVEIKINAME!

ATVIRAS LAIŠKAS MANO ANGELUI

Šių metų pavasarį Lietuvos žmonių su negalia sąjunga skelbė meninio žodžio konkursą "Mano angelas". Buvo galima siųsti eilėraščius arba nedidelės apimties rašinius ir pamąstymus apie tai, kaip įsivaizduojame angelą. Konkursui savo kūrinėlius siuntė ir keli aklieji bei silpnaregiai. Jūsų dėmesiui molėtiškio Prano Pliuškos rašinys, konkurse tarp prozos kūrinių užėmęs trečią vietą. 

Dievas yra vienas, o mūsų tiek daug ir visi trokštame būti laimingi, todėl Viešpats siunčia kiekvienam po angelą, kuris padėtų klaidžiuose gyvenimo keliuose atrasti savo taką, atskleisti savo pašaukimą. Įdomu ar angelai renkasi mus, ar mes pasirenkame savo globėją? Mano angelas pats nuostabiausias ir aš privalau parašyti jam padėkos kupiną laišką. 

Sveikas, mano angele! Aš pirmą kartą rašau angelui, todėl labai jaudinuosi. Atleisk, jei ką ne taip parašysiu. Aš juk tik žmogus. 

Aš laukiu Tavęs kiekvieną akimirką, nes gyvenimas labai jau sudėtingas ir painus "Rubiko kubikas", kad jo labirintus galėčiau sėkmingai įveikti vienas, be dangaus pagalbos. Mano angele, Tu atneši lašelį vilties, kai atrodo, jog visas pasaulis nusiteikęs prieš mane, likimas nusisukęs, užsimerkęs, o laimė bei sėkmė užmigusios amžinu letargo miegu. Tu atneši spindulėlį šviesos, kai akys skęsta tamsoje ir šiurpi naktis užkloja visą dangų, jausmus ir mintis. Esi nuostabus pagalbininkas, įpučiantis į širdį drąsos, kai vienintelis žingsnis pirmyn gali būti paskutinis. Dažnai man ištiesi pagalbos ranką, kai iš visų pusių mane apsupa nežinios bedugnė. Tu įduodi pasitikėjimo ramstį, kada likimas šaiposi iš manęs ir krečia vieną po kito vis liūdnesnius pokštus, krauna ant gležno kūno vis didesnę, vis sunkiau pakeliamą naštą. Tu uždengi mano kūną ir sielą ramybės skraiste tuomet, kai aplink siaučia gamtos ir žmogaus sukeltos stichijos. Nuolat skubantį, paskendusį nesibaigiančiuose darbuose, kasdienybėje, smulkmenose kaip nematomas mokytojas paimi už rankos ir nuvedi pasitikti pavasario, pamatyti, kaip pražysta laukų gėlė, įsiklausyti, ką savo dieviškais balsais nori papasakoti paukščiai, kokias amžinąsias tiesas čiurlena upeliai, šlama išdidūs medžiai. Tu esi gyvenimo išminčius, kuris moko pajausti, koks saldus šaltinio vanduo, koks purus pirmasis sniegas ir koks šiltas vasaros lietus, pasodini prie mielo prisiminimų laužo, kai speiguoti vėjai nešioja pūgas po mano dvasią, atsiunti man draugą, kai jaučiuosi vienišas, nupieši mano veide šypseną, muzikos garsus, pasaulio vaizdų grožį paverti džiaugsmu. 

Paslaptingos Tavo rankos pasėja tos nepakartojamos, žodžiais nenupasakojamos pirmosios meilės grūdą širdyje. Privalau padėkoti Tau ir už sugrąžintą norą daryti gerus darbus kitiems, kurti grožį, kai nusvyra rankos ir rodosi, jog viskas, ką darai, yra beprasmiška ir niekam nereikalinga. Ačiū tau už svaigius, vaizduotės ribas peržengiančius sapnus, po kurių taip gera atsibusti ir dar ilgai ilgai mąstyti apie patirtus pojūčius ir regėtus vaizdus. 

Dėkoju, kad dažnai atsiduriu kryžkelėje, o tu kantriai lauki, kurį vieną už kitą slidesnį, vingiuotesnį, akmenuotesnį kelią pasirinksiu. Nepaprastai dėkingas už tai, kad leidi daryti klaidas, iš kurių pasimokęs galiu išvengti tos vienintelės, lemtingos, galbūt pražūtingos, klaidos. Gerai, kad prieš lipant į dar vieną metų kalną ar nugrimzdus į liūdnų minčių liūną, priverti susimąstyti apie žmogaus paskirtį šioje žemėje, neleidi prarasti tikėjimo net ir tada, kai nelieka netgi šiaudo, kurio galėčiau įsitverti. Tas šiaudas vėliau tampa tvirta atrama. 

Taip ir žinojau, jog man pritrūks žodžių, kurie galėtų atverti mano širdį Tau. Labai prašau, nepaleisk mano rankos ir vesk tolyn į tiesos, doros ir pažinimo bei tikėjimo platybes. 

Tavo globotinis Pranas