NAUJOS KNYGOS

Alvydas VALENTA

JAUNYSTĖ PRIE ANGAROS

Laikas - geriausias gydytojas. Vėliau ar anksčiau jis užgydo visas žaizdas. Laikas - negailestingas visa ko naikintojas ir griovėjas - apnešdamas kasdienybės dulkėmis, nužudo net pačius tauriausius ir švenčiausius dalykus. Kalėdas keičia Velykos, šias - vėl Kalėdos. Birželio 14-ąją - Gedulo ir vilties dieną - keičia Lietuvos istorijai fatališka rugpjūčio 23 -oji, o šią - vėl birželio 14-oji. 

Nei pačios didžiausios šventės, nei atmintį pažadinti turinčios dienos dažniausiai jau nieko nereiškia, nieko nepažadina ir nieko neprimena, nes pačios yra tapusios mintį ir jausmą žudančios kasdienybės dalimi. Tik retsykiais tarytum auksas pelenuose ar brangakmenis kelio dulkėse kažkas ima ir sužiba... Sužiba, kad pažadintų atmintį, kad primintų, kad bylotų apie kitokią realybę ar bent jau kitą šios realybės matmenį. 

Šiais metais birželio 14-ąją sukako septyniasdešimt metų nuo pirmųjų sovietinių trėmimų pradžios. Protu nesuvokiamas žiaurumas, neįtikėtini gyvų išlikusių tremtinių pasakojimai, liudijimai, knygos... Prasminga ir simboliška, kad kaip tik tuo metu dienos šviesą išvydo dar vienas unikalus tremties dokumentas. Birželio 10 d. Vilniuje, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre, pristatyta LASS narės tremtinės Veronikos Birutės Janušonytės knyga "Jaunystė prie Angaros". 

Anais tolimais 1949-aisiais, kai ištrėmė, V. B. Janušonytei buvo tik šešiolika. Tremtyje mergina rašė dienoraštį, kuriame smulkiai papasakojo apie lietuvių tremtinių gyvenimą, darbą, buitį, nuotaikas, santykius su vietos gyventojais. Dabar jau turime daug knygų, prisiminimų apie lietuvių tremtį ir tremtinių gyvenimą, nepakeliamas darbo sąlygas. Deja, labai mažai tėra pačioje tremtyje rašytų to meto dokumentų, liudijimų, dienoraščių. Suprantama, kodėl. Žmonėms pirmiausia reikėjo išlikti, o ne rašyti "prisiminimus" ateinančioms kartoms. Vis dėlto kai kas rašė jei ne ateinančioms kartoms, tai bent sau. V. B. Janušonytės "Jaunystė prie Angaros" - vienas tokių retų liudijimų, rašytų pačioje tremtyje, išsaugotų šešiasdešimt metų ir išleistų atskira knyga jau XXI amžiuje. Knygoje spausdinamas 1949-1951 m. Veronikos rašytas dienoraštis. 

Leidinys iliustruotas autorės tremties metų nuotraukomis. 

"Jaunystę prie Angaros" išleido Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB). 

LAB tiflotyros skyriaus vedėjas Juozas Valentukevičius apie knygos leidybą pasakojo: "2005 m. V. B. Janušonytė prasitarė, kad yra išsaugojusi tremtyje rašytus dienoraščius. Panorome su jais susipažinti. Dienoraščiai iš karto mus, kaip leidėjus, sudomino. Supratome, kad tai unikalus dokumentas ir kad reikia jį išleisti. Skaitytojai su V. B. Janušonytės dienoraščio fragmentais galėjo susipažinti jau 2006 m. LAB išleistame almanache "Žodžio spalvos-2". Knyga parengta spaudai buvo 2009 m., tačiau vis neatsirado lėšų jai išleisti. Pagaliau parėmė Kultūros rėmimo fondas. Simboliška, kad šią knygą galėjome išleisti šiais metais, minint pirmųjų sovietinių trėmimų iš Lietuvos septyniasdešimtmetį. Knyga jau įgarsinta, šiuo metu tiražuojama. Netrukus skaitytojus pasieks garsinis jos variantas". 

Belieka tik pridurti, kad knygų šiais laikais yra daug ir visokių. Knygomis lyja gausiai ir nuolat. Visos knygos skirtos skaityti, tačiau esama knygų, skirtų ne tik ir ne tiek skaitymo malonumui, kiek bandymui suprasti, kam ir kodėl šioje žemėje gyvename. V. B. Janušonytės "Jaunystė prie Angaros" - viena iš tokių. Tiesa, šešiolikmetės ar septyniolikmetės merginos dienoraštyje nerasime tokių "giliamintiškų" filosofinių įžvalgų, bet užtat čia rasime tai, kas visais laikais žmogų skyrė nuo gyvulio, - dvasią.