LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Rasa RIMKŪNAITĖ

NEREGIŲ PATIRTYS

"Neregių patirtys" - taip vadinosi renginys, į kurį buvo pakviesti jauni, visiškai nematantys Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pasvalio rajono filialo nariai. Susitikime taip pat dalyvavo du iš kitų rajonų atvykę pas pasvaliečius viešintys aklieji. Renginys, kuriame susitinka tik neregiai, Pasvalyje vyko pirmą kartą. Jo tikslas - sudaryti galimybes jauniems visiškai nematantiems organizacijos nariams bendraujant vieniems su kitais pasidalinti patirtimi, kaip spręsti kasdienines (buitines, socialines, psichologines) problemas, tvarkyti reikalus įstaigose, organizuoti laisvalaikį ir panašiai. 

Susitikimo pradžioje kiekvienas dalyvis trumpai papasakojo apie save, savo regėjimo praradimo istoriją, kaip gyvena dabar. Visiems labai aktualu buitis: maisto ruošimas, namų tvarkymas, pirkimas, higiena, drabužių skalbimas, lyginimas. Visi renginio dalyviai moka išvirti kiaušinius, šiek tiek sudėtingiau juos iškepti, tačiau buvo ir tokių, kurie pasakojo, kaip jie gamina balandėlius, kepa kotletus, bandeles ir netgi blynus. Patys aklieji prisipažino: kol gyvena su tėvais, artimaisiais, gaminti maistą jiems nėra didelio poreikio, nes regintys namiškiai pagamina greičiau ir lengviau. Paaiškėjo, kad, lygindami drabužius, neregiai dėl savo jautresnių pirštų visas raukšleles dažnai išlygina geriau nei regintieji. Be abejo, čia reikalinga ilgesnė praktinė patirtis. Įdomu tai, kad maisto produktų pirkimą aklieji lengvai patiki artimiesiems ar draugams, tačiau rinkdamiesi drabužius jie patys nori paliesti drabužį, nes svarbu jo medžiaga, pasiuvimas ir spalva. Visos merginos turi savo skonį, aprangos ir šukuosenos stilių, ir tai joms labai svarbu. 

Dėl nepakankamai pritaikytos viešosios aplinkos renginyje dalyvavę aklieji tvarkydami reikalus įvairiose įstaigose pasikliauna reginčiųjų pagalba. Aklieji jaučiasi nesaugūs nelygiose remontuojamose gatvėse. Kiekvienas bandęs vaikščioti savarankiškai galėjo papasakoti net po kelis liūdnos patirties atvejus, kai teko kristi ant betoninių šiukšliadėžių, atsitrenkti į stendus, kelio ženklus, kliudyti medžių šakas, suklupti ties atidarytais kanalizacijos šuliniais. Nors esama kliūčių, nematantys žmonės jaučiasi laisvesni, ne tokie priklausomi nuo artimųjų, jei jie patys be pagalbos gali nueiti pas draugus, į polikliniką, parduotuvę ir kitur. Norėdami būti savarankiškesni ir saugesni, jauni žmonės svajoja apie patogias navigacines sistemas, šunis vedlius, prietaisus, įspėjančius apie kliūtis. 

Jauni neregiai naudojasi įvairiomis regą kompensuojančiomis priemonėmis: nuo kalbančių laikrodžių iki kompiuterių. Tik neseniai apakusiesiems brailio raštas atrodo "spuogiukų enciklopedija", o nematantiems nuo vaikystės ir jo išmokusiems anksti, akivaizdūs šio rašto privalumai ir juo šie žmonės naudojasi lig šiol, nors ir skverbiasi į gyvenimą vis modernesnės technologijos. Kiekvienas aklasis norėtų turėti spalvas atpažįstantį prietaisą, besimokantiems labai reikalinga brailio eilutė, sergantiems cukralige - kalbantis cukraus kiekio kraujyje matuoklis, tačiau tos priemonės yra brangios ir, deja, neįperkamos kiekvienam, kuriam jų reikia. 

Susitikimo dalyviai turi skirtingų pomėgių ir labai įvairiai leidžia laisvalaikį. Vieni skaito įgarsintas knygas ir dažnai klausosi radijo, kiti mėgsta keliauti, bendrauti su draugais. Pora neregių aktyviai sportuoja, o viena mergina ypač domisi teatru. Jaunimas mėgsta muziką. Vienam vaikinui papasakojus, kad groja klavišiniu instrumentu, mokytis groti panoro ir viena iš renginio dalyvių. 

Žavu, kad kiekvienas jaunas žmogus turi savo siekių ir ateities planų. Dvi merginos, šiemet gavusios vidurinio mokslo baigimo atestatus, jau apsisprendusios dėl būsimų studijų ir ruošiasi joms. Viena pasvalietė nekantriai laukia reabilitacinės stovyklos tikėdamasi čia sužinoti ir išmokti daug naudingų dalykų. Akivaizdu, kad kiekvienas nori tobulėti, įdomiai ir prasmingai leisti laiką, bendrauti.