GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas PLIUŠKA

KRITIKUOTI AR SIŪLYTI?


Pastaruoju metu man susidarė įspūdis, kad gyvename visuotinio nepasitenkinimo aplinkoje. Žmonės nepatenkinti mažais atlyginimais, brangstančiomis būtiniausiomis prekėmis, paslaugomis, didėjančiais mokesčiais, valdžios savivale, socialinio teisingumo stoka, nelogiškais įstatymais, per griežtomis ar per švelniomis bausmėmis, maisto kokybe, jaunimo elgesiu, kaimynų šuneliu, karščiu, lietumi ir t. t. Išgirdus, pamačius, sužinojus apie kokią blogybę, kyla natūralus noras ją panaikinti. Ką būdami nepatenkinti darome, kad nepasitenkinimas virstų pasitenkinimu? Aišku - kritikuojame. Tai daryti yra lengviausia. To ir mokytis nereikia. Net ir nebaigę jokių mokslų sugebėtume sukritikuoti bet ką, kas pakliūna po ranka. O kaip dėl savikritikos? Čia jau sunkiau sekasi net ir profesoriams, docentams ar pripažintiems visuomenės veikėjams. Prisipažinsiu - išbandžiau savikritiką savo kailiu. Apstulbinau save. Po to tris dienas nenorėjau su savimi sveikintis. Toks baisus sau pasirodžiau! Patariu tai pabandyti kiekvienam. Tik viena sąlyga - tai turite daryti labai sąžiningai. Žvelkite į save lyg į svetimą ir net priešiškai nusiteikusį. Kruopščiai ieškokite savo ydų, lyg už kiekvieną aptiktą jums būtų atseikėta nemaža piniginė premija. 

Kritika kritikai nelygu. Jei nesiremiame tikrais, patvirtintais faktais, skaičiais, palyginimais, tai tėra tik tuščias burbėjimas. Tada sukeliame įtampą ne tik sau - sąmoningai ar nesąmoningai bandome ją sukelti ir besiklausantiems aplinkiniams. Jei ir jaučiame kokį palengvėjimą išreiškę savo neigiamas emocijas, tai tik laikinai. Rezultato jokio. Mus nervinantis ar jaudinantis faktorius neišnyko. Nuo žodžių, jei jie nepasiekia adresato ausų, nenukrenta nė pienės pūkelis. Darome išvadą - reikia veikti! Prasideda raštai, skundai, straipsniai, žygiai pas "nuožmų priešą". Skunduose dažniausiai išdėstome blogybes, bet ar pasiūlome būdą, o dar geriau - kelis variantus, kaip padėtį taisyti? Retai. Dar rečiau pasisiūlome patys aktyviai dalyvauti taisant mūsų nurodytas klaidas ir trūkumus. O ar visada esame teisūs reikšdami nepasitenkinimą? Ne kartą teko ginčytis su žmonėmis, kurie, vos išgirdę kokią informaciją, daro skubotas išvadas. Juk kartais reikia labai specifinių žinių, būtina žinoti visus reiškinio ar fakto niuansus. Mano pirminė nuostata kai kuriais klausimais ne kartą keitėsi, kai įsiklausiau į žinovų, atstovaujančių priešingai barikadų pusei, argumentus. Neretai pasitaiko, jog net ir "geležiniai" argumentai nenusveria svarstyklių nė į vieną pusę. Kaip tada iš dviejų blogybių išsirinkti mažiausią? Taigi net ir kritikuoti turėtume pradėti išsamiai įsigilinę į reikalo esmę, išklausę kuo daugiau kitokių pasvarstymų, o po to turėtume nestokoti tolerancijos kitokiai nuomonei. 

Įdomių dalykų atrandame lygindami. Štai, pavyzdžiui, vis girdime kalinių priekaištus dėl gyvenimo sąlygų įkalinimo įstaigose: nėra kompiuterių, dušų, interneto. O ar tie reikalautojai susimąsto, kad laisvėje yra daug sąžiningai nugyvenusių, dorai dirbusių, garbingų piliečių, kurie iš savo varganų pensijų negali įsirengti tų pačių dušų, interneto, o maitinasi net prasčiau už nusikaltėlius! Tokių pavyzdžių galime rasti kasdien. Matome tik savo problemą ir nekreipiame dėmesio į kitų žmonių situaciją, kuri gali būti daug sudėtingesnė už mūsiškę. Ne vieną ne patį lengviausią akmenuką turėčiau mestelėti ir į savo likimo draugų - aklų ar silpnaregių - daržą. Kartais reikalavimai sveikajai visuomenės daliai yra akivaizdžiai per dideli. Man ypač nemalonu, kai norima tik gauti patiems neišnaudojus visų savo galimybių ir nė piršto nejudinant. Jei niekas ant lėkštutės neatnešė, nenusilenkė ir mandagiai nepaprašė, kad malonėtume išsižioti, tai puolame kritikuoti tuos, kurie turėjo žinoti, ką, kur ir kiek mums reikia atnešti: organizatorius - kad neorganizavo nešimo, nešėjus - kad neatnešė, kartais kritikuojame net pačią lėkštę ir jos turinį. 

Nepamanykite, jog siūlau ignoruoti blogybes. Abejingumas yra prasta savybė. Teko pačiam ne kartą paragauti jo vaisių. Nuleidžiame rankas tada, kai neužtenka drąsos, pasitikėjimo savo ir savo bendraminčių jėgomis, kai nenorime gadinti santykių su darbdaviais, kaimynais ar žmonėmis, su kuriais reikia dažnai bendrauti, būti vienoje draugijoje. Tai ką daryti, kad būtų koks nors rezultatas arba bent jau galėtume jausti - padarėme viską, ką galėjome? 

Mano šiokia tokia patirtis kužda kai kuriuos sprendimo būdus. Jei problema bendruomeninė, susijusi su daugeliu žmonių, tai pirmiausia reikia suburti bendraminčius ir kartu ieškoti sprendimo. Kelios galvos visada geriau nei viena. Svarbu, kad, ieškant sprendimų, grupėje vyrautų argumentai, o emocijos slūgtų. Jei problema asmeninė, tai patarčiau mintyse pasikeisti su atsakovu vietomis. Įsivaizduokite, jog esate, tarkime, LASS rajono filialo pirmininkas ir pas jus atėjęs jūsų organizacijos narys pareiškia, kad blogai dirbate, nesirūpinate regėjimo neįgaliaisiais, nesiklausote jų nuomonės ir t.t. Jums nemalonu tai girdėti, nes stengiatės, esate daug gero nuveikęs. Tik vėliau paaiškėjo, jog tas žmogus supyko todėl, kad Petras gavo materialią paramą, o jis - ne, nors Petro pajamos didesnės. Tiesa, jis tos paramos nėra prašęs. Jeigu šią susikeitimo vietomis situaciją gerai apmąstytumėte, tai pats eitumėte prašyti materialios paramos visai kitaip nusiteikęs, žinodamas, kaip gali jaustis žmogus kitoje barikadų pusėje. Taiklus posakis - kaip šauksi, taip atsilieps. Vien kaltindami norimo rezultato niekada nesulauksime. Jei mus neramina keli dalykai, tai turime juos atskirti ir kiekvieną pateikti atskirai. Tik visiškai išsiaiškinę vieną reikalą, imamės kito. Mano nuomone, visi žmonės, kad ir kokius postus jie užima, nori būti gerbiami, nori teigiamo savo darbų įvertinimo. Išvada - niekas specialiai jokių blogų darbų nedaro. Išskyrus tuos atvejus, kai siekiama kokios naudos sau. Bet net ir tada problema - ne pats žmogus, o viešumas, tai yra sistema, leidžianti ką nors nuo visuomenės slėpti, neatskleisti, nutylėti. 

Tad primenu sau ir kitiems, jog užuot tuščiai piktinusis, reikėtų sudaryti aiškų, racionalų planą, turėti kelis atsarginius variantus, jei tas planas siekiant norimo tikslo nepavyktų. 

Paanalizavus LASS įstatus, tampa aišku: teoriškai kiekvienas narys gali ne tik veikti, bet ir prisidėti prie įvairių trūkumų šalinimo. Tik reikia suprasti - niekas nieko geriau už demokratiją nesugalvojo. O demokratijos pagrindinis principas - mažuma paklūsta daugumai. Štai čia ir slypi visų nesutarimų šaknys, nes kiekvienas žmogus yra asmenybė su savitu požiūriu į aplinką, su sava gyvenimo patirtimi, jausmais, pomėgiais, galop - su savais gyvenimo tikslais ir būties prasme. Kiekvienam, žvelgiančiam "iš savo varpinės", vis kitaip atrodo. Nemėgstantiems keliauti visada atrodys, jog ekskursijos organizuojamos be reikalo ir kad geriau būtų tas lėšas panaudoti kitiems reikalams. O kelionių mėgėjai manys: ekskursijų per mažai, nes tik jose - daugiausia gyvenimo džiaugsmo. 

Šiuo metu intensyviai kuriama LASS ateities vizija. Apie tai diskutavo senjorai ir jaunimas, vyksta diskusijos LASS filialuose. Savo nuomonę galėtų turėti kiekvienas: ką norėtume gauti iš LASS ir ką patys galėtume duoti organizacijai. Turimai nuomonei pareikšti taip pat yra visokiausių būdų: nuo komentarų internete iki raštiškų siūlymų regiono ar centro tarybai. Kurdami ateities vizijas, turime žinoti, kaip tie lūkesčiai bus realizuoti. Nebūkime abejingi savo organizacijos, aišku, ir savo ateičiai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]