SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Alvydas VALENTA

SUARTĖKIME

Jaunimo ir vyresniosios kartos susikalbėjimo, tarpusavio supratimo problema - sena kaip pasaulis. Aklieji čia - irgi ne išimtis. 

Dėmesį į regėjimo negalią turinčio jaunimo ir vyresniosios kartos tarpusavio ryšį, gal tiksliau - to ryšio nebuvimą, atkreipė ir Europos aklųjų sąjunga (EAS). LASS, atsiliepdama į EAS raginimą skatinti atskirų neregių kartų bendravimą ir vieni kitų supratimą, gegužės viduryje pirmą kartą savo veiklos istorijoje surengė seminarą "Suartėkime". Jame dalyvauti buvo pakviesta po dešimt jaunimo ir vyresniosios kartos (senjorų) atstovų. Liežuvis neapsiverčia senjorais vadinti tokius žmones kaip UAB "Liregus" direktorius Leonas Kirkilovskis ar Kauno aklųjų ir silpnaregių centro kultūrinių renginių organizatorė Gražina Siderevičienė. Savo energija, darbingumu jie, tikriausiai, ne vienam dvidešimtmečiui nosį nušluostytų. Na, bet ką gi, senjorai, tai senjorai... Jaunimui atstovavo žmonės, kurių amžius - tarp dvidešimties ir trisdešimties. Seminaro dalyviai buvo atrenkami taip, kad atstovautų kuo įvairesnėms neregių grupėms: besimokantiems, dirbantiems, nedirbantiems, gyvenantiems Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, jau dalyvaujantiems organizacijos veikloje ir tiems, kurie dar tik ruošiasi dalyvauti. 

LASS vadovai seminaro dalyvius supažindino su organizacijos dabartimi: veikla, perspektyvomis, problemomis. Žodžiai "perspektyvos", "problemos" nėra vien tuščios frazės ar biurokratų taip pamėgtos etiketės, kurias jie klijuoja visada ir visur. Per dvidešimt metų LASS, kaip neregius vienijančios organizacijos, tikslai nepasikeitė, nepasikeis jie turbūt ir po šimto metų. Jeigu bus aklųjų, reikės ir jiems padedančios, juos vienijančios organizacijos. Tačiau per tuos dvidešimt metų labai pasikeitė LASS veikla, atskirų struktūrų darbas, finansavimo šaltiniai. Negauname ar beveik negauname pelno iš gamybos, valstybės rankose - aprūpinimas techninėmis pagalbos priemonėmis, pagalba studijuojantiems neįgaliesiems, nuolat žadama savivaldybėms patikėti teikti socialines paslaugas vietos bendruomenėse. Pagaliau pati organizacija gyvena ne iš savo uždirbtų pinigų, bet iš valstybinės neįgalių žmonių socialinės integracijos programos lėšų, skiriamų ne šiaip veiklai, o tikslinėms programoms ir projektams. Projektus programai reikia rengti kasmet, kasmet juos ekspertai vertina - patvirtina arba nepatvirtina. Visi paminėti ir daugelis nepaminėtų pokyčių turi tiesioginę įtaką ir pačios organizacijos veiklai, jos kasdieniniam darbui ir išlikimui. Štai kad ir socialinių paslaugų perdavimas savivaldybėms. Jeigu taip atsitiks, tikrovėje tai reiškia, kad mūsų filialų pirmininkai (visi jie paprastai dirba socialiniais darbuotojais) taps kaip ir nereikalingi. Žinoma, taip nebus, kad nereikalingi taps visi ir iškart: vieni gal pereis dirbti į savivaldybes, antriems gal pavyks surasti finansavimą kitais keliais, bet neabejotinai grėsmė virš organizacijos pakibusi didelė. 

Jaunimui visi šie dalykai dar tolimi, ne visada ir ne visai suprantami, tačiau nemažai nauja išgirdo ir vyresniosios kartos atstovai. Jų laikais viskas buvo kitaip. 

Dėmesio ir karštų diskusijų sulaukė informacinės technologijos, jų vieta neregio gyvenime. Jaunimo ir senjorų mintys čia kiek skyrėsi. Senjorai sakė: dirbant ar dar tik mokantis dirbti su kompiuteriais, jiems trūksta tų, kurie pamokytų ar bent pakonsultuotų. Jaunimas buvo kategoriškesnis: viską galima išmokti pačiam, viskas priklauso nuo žmogaus - jo norų ir pastangų. Pasigirdo net balsų, kad ta, vyresnioji, karta vis dar neatsikračiusi sovietinio mentaliteto ir vis dar laukia, kad ja kas nors pasirūpintų. Laimė, greitai skirstymas į tuos, kurie dar turi "sovietinio raugo", ir į tuos, kurie jo jau neturi, baigėsi ir visi seminaro dalyviai perėjo prie pozityvesnių dalykų. Vis dėlto prie informacinių technologijų ir vyresniosios kartos santykio su jomis norėtųsi stabtelėti kiek ilgiau. Vienas senjorų atstovas pateikė pavyzdį, kaip jo teta pirmą kartą pamačiusi garvežį (reikia manyti, tai buvo tikrai ne sovietiniais laikais), šaukdama nuo jo bėgo lyg nuo kokio nelabojo. Panašių liudijimų, kad kaimo žmonės, pirmą kartą išvydę traukinį, palaikydavo jį vos ne antikristo įsikūnijimu, literatūroje galima rasti ir daugiau. Šiuolaikinis neregys - ne XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios valstietis, o kompiuteris - ne ugnimi ir dūmais spjaudantis garvežys. Tačiau pernelyg karštiems vyresniosios kartos kritikams derėtų nepamiršti, kad informacinės technologijos yra šis tas daugiau nei įprasta technikos naujovė. Nesivaikant skambių žodžių, tai vis dėlto žmogaus sąmonės, informacijos suvokimo ir jos priėmimo revoliucija. Informacinis sprogimas, po kurio jau nebegalime gyventi taip, kaip gyvenome iki jo. Neregiui, ypač vyresniam, susitaikyti su šio sprogimo pasekmėmis, ne visada būna lengva, ne visada užtenka vien tik jo paties pastangų. Nepaisant to, daugelis vyresniosios kartos seminaro dalyvių ne tik nebėga nuo kompiuterio, bet ir sėkmingai naudojasi jo teikiamomis galimybėmis. Senjorų prašymas buvo padėti išmokti naudotis konkrečiomis programomis ar technologijomis, pavyzdžiui, internetu. 

Norint suspėti su laiku, informacinės technologijos neišvengiamos. Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė pristatė bibliotekos vykdomą projektą, kurio tikslas - sukurti virtualią garsinių leidinių biblioteką. Tokia biblioteka, gavęs prisijungimo slaptažodžius, neregys galės naudotis visą parą, neišeidamas iš namų. Iki kitų metų vidurio, vykdydama projektą, biblioteka turės išleisti dešimt naujos kartos garsinių knygų DAISY formatu. Ateityje šių knygų, be abejo, tik daugės. DAISY - atskira kalba. Trumpai galime pasakyti tik tiek, kad ši technologija leidžia knygą ne tik klausyti, kaip darydavome iki šiol, bet ir skaityti tekstą, atlikti paiešką, "vartyti" puslapiais, kaip tai daro regintys žmonės. Taigi vėl informacinis sprogimas. 

Diskusijų sulaukė tema, ar LASS, kaip organizacija, patraukli jaunam žmogui ir ką reikėtų daryti, kad ji taptų patrauklesnė? Ne paslaptis, kad jaunimas nenoriai dalyvauja organizacijos veikloje, mažai apie ją žino, dar mažiau domisi. Kai kurie jaunimo atstovai tiesiai šviesiai klausė: "Na, sakykite, ar dažnai mane matote LASS įstaigose ar renginiuose? O ir ką aš čia turėčiau veikti?" Nederėtų šio atviro klausimo suprasti kaip iššūkio ar primityvaus viso, kas iki tol sukurta, neigimo. Jeigu prireiktų, turbūt ir pats šį klausimą uždavęs žmogus, eitų ir dirbtų organizacijos labui. Tačiau yra ir kita medalio pusė: jaunimo netenkina ir nežavi valdininkų kabinetuose kuriamos ir dažnai su gyvenimu prasilenkiančios reabilitacinės programos, jam nepakanka meno saviveiklos, meno terapijos būrelių, į vyresniąją kartą orientuotų renginių. Nepakanka ne todėl, kad tie būreliai ar renginiai būtų prasti, blogai organizuoti, bet todėl, kad kaip ir kiekvienos kartos jaunimui, jam reikia veiksmo, iššūkių, rezultatų. Subrendo nauja neregių ir silpnaregių karta. Daugelio šių žmonių amžius - tarp dvidešimties ir trisdešimties. Daugelis mokosi, kiti dirba, neretas - ir dirba, ir mokosi, jeigu ne stacionarioje mokymo įstaigoje, tai įvairių stažuočių, kursų metu. Tvirtinti, kad ši karta - kokia nors ypatinga, išskirtinė, būtų pernelyg lengvabūdiška ir paviršutiniška. Tačiau nepastebėti ar sąmoningai nematyti skirtumų - taip pat būtų neteisinga. Jaunimas aštresnis, tiesesnis, individualistiškesnis. Daugelis puikiai įvaldę informacines technologijas, moka anglų kalbą, yra gyvenę - mokęsi, dirbę - užsienyje. Mažiau pretenzijų kitiems - tėvynei, laikui, neregių organizacijai - daugiau reikalavimų sau. Nemoki dirbti kompiuteriu - tavo problema, iki šiol neišmokai anglų kalbos - irgi kaltink save! Be abejo, ir dirbti kompiuteriu, ir anglų kalbos dabar mokomasi mokyklose. Mūsų laikais užsienio kalbos irgi buvo mokomasi - ar ja kalbėjome? Dabartinis jaunimas ne tik mokosi, bet ir moka. Daugelio kompiuterinės žinios irgi gerokai pranoksta mokyklines. Tai kas, kad nei brailio raštu, nei įgarsintos nėra pačios reikalingiausios literatūros ar naujausių straipsnių - susiranda, išmoksta, moka ir sugeba. Vienas kitas, paklaustas, kaip visa tai daro, nelabai net gali paaiškinti: yra internetas, interesai, draugai, pagaliau reikia nuolat domėtis, sekti naujausią informaciją. 

Dar viena seminaro tema - neregiai ir savanorystė. "Maždaug prieš dvidešimt metų, - pasakojo seminaro organizatorė Audronė Jozėnaitė, - LASS centro taryba gavo iš kažkurios Vakarų valstybių neregių organizacijos laišką, kuriame buvo klausiama, ar nenorėtų Lietuvos neregiai tapti savanoriais? Tiesą pasakius, nuskambėjo labai keistai - žmonėms, kuriems patiems dažnai reikia pagalbos, siūloma tapti savanoriais! Vėliau supratau, kad tai nieko keista: aklieji sėkmingai dirba savanoriais besivystančiose valstybėse, moko ten gyvenančius neregius brailio rašto." 

Klausimas, ar regėjimo negalią turintys žmonės gali būti savanoriai, jaunimui neatrodo keistas. Kai kurie ir patys jau yra savanoriavę, jei ne svetur, kur nors Afrikoje, tai bent savajame mieste, vietiniuose vaikų namuose. Kiti, gyvendami užsienyje, patys pajuto savanorystės tradiciją, jos prasmę ir grožį. Kartu savanorystės klausimas yra šis tas daugiau nei kelios valandos per savaitę ar mėnesį nemokamo darbo. Pirmiausia tai tam tikros nuostatos reikalas: ar esame vien tie, kuriais kažkas rūpinasi ar turi pasirūpinti, ar ir patys kitiems galime ką nors duoti, padėti, palengvinti kitų žmonių gyvenimą? Pagaliau, ar yra žmonių, kuriems pagalbos ir dėmesio reikia labiau negu mums? 

Atskiro pasakojimo nusipelno seminare dalyvavę jaunuoliai. Daugelis jų vidurinėje mokykloje mokėsi integruotai, jie turi savą organizacijos vertinimą ir supratimą. Daugelis intensyviai ieško vietos gyvenime arba ją jau yra radę, nors taip kategoriškai tvirtinti kažin ar galima. Kaip ten bebūtų, tai įdomūs, atviri visiems dabarties skersvėjams ir iššūkiams žmonės. Bet apie tai - artimiausiuose žurnalo numeriuose.