IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Marina DYNDA

SPALVINGOJI ITALIJA

Italija - istorijos, pasaulinio garso menininkų, architektūros paminklų, kulinarijos tradicijų bei gamtos įvairovės turtinga šalis. Jau nuo gilios senovės žymiausi protai savo darbams sėmėsi čia patirties ir įkvėpimo, čia atsirado bankai, iš Italijos atkeliavo ant mūsų stalo daržovės, pica, iš Italijos - vienuolynų tradicijos, esama ir kitų svarbių kultūrinių bei istorinių įvykių, kurių reikšmė tiek Lietuvos, tiek pasaulio istorijai - neginčijama. Kiekvienas kelionių, autentikos, istorijos ir tradicijų mėgėjas ras Italijoje kuo pasidžiaugti, tad ir mes nusprendėme aplankyti šią turtingą ir spalvingą šalį, pasigrožėti jos gamtos ir žmogaus rankų sukurtais stebuklais. 

Kelionę balandžio 15 - 25 dienomis organizavo Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorius Algimantas Arbočius ir kelionių organizatorius "Kelionių laikas", o ekskursijos vadovė Danutė džiugino ir stebino keliautojus savo entuziazmu, energija ir žinių gausa, kuri šią kelionę pavertė be galo įdomia ir įspūdinga. 

Italija pasitiko mus didingais kalnų vaizdais, plačiomis pavasarį patvinstančiomis upėmis ir šilta saule. Akis traukė žaliuojančiuose slėniuose įsikūrę miesteliai su mažomis pilaitėmis ir bažnyčių bokštais. 

Verona - pirmasis iš mūsų aplankytų Italijos miestų. Jo pavadinimas daugeliui, žinoma, asocijuojasi su Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, aprašyta V. Šekspyro. Kadangi Veronoje buvome Verbų sekmadienio rytą, be galo nudžiugome - turėjome galimybę stebėti įspūdingą bažnytinę procesiją, kurioje dalyvavo ne tik kunigai, nešini palmių šakomis, bet ir būrys vaikų su alyvmedžio šakelių verbomis rankose, vaikų, giedančių kartu su bažnyčios choru, - dėl to atmosfera aplinkui buvo pilna tyro džiugesio ir grožio. Čia pasigrožėjome romėnų amfiteatru, Romeo namu, Džiuljetos balkonu, pasivaikščiojome siauromis miesto gatvelėmis, aplankėme kelias įspūdingo grožio bažnyčias bei miesto katedrą. 

Kitą kelionės dieną buvome dviejuose nuostabiomis aikštėmis, itin įspūdingomis bažnyčiomis, Viduramžių dvasia ir kultūra garsėjančiuose miestuose Florencijoje ir Sienoje. 

Florencija ne veltui laikoma Renesanso kultūros lopšiu: vos pradėję ekskursiją pasijutome kaip muziejuje - nuostabi, freskomis, lipdiniais ir didikų herbais puošta rotušė, kurios prieigas puošia vieno iš žymiausių Mikelandželo darbų "Dovydo" skulptūros kopija, Sinjorijos aikštė, apsupta įspūdingų pastatų, garsėjanti skulptūrų galerija bei "Neptūno" fontanu, pastatytu XVI amžiuje. Visos šios skulptūros, deja, užkeltos ant aukštų pjedestalų, todėl neregiams jas apžiūrėti nepatogu. 

Pagrindinė Florencijos įžymybė - Santa Maria del Fiore katedra, kurios didybė ir grožis nepalieka abejingų: katedros fasadas puoštas įvairių spalvų marmuru, begale šventųjų skulptūrų ir freskomis. Viskas padaryta itin kruopščiai ir meniškai. Šiuo statiniu neįmanoma nesižavėti, kaip ir šalia stovinčia Džoto varpine, puošta taip pat kruopščiai ir įspūdingai kaip ir bažnyčia, nors tiksliau būtų sakyti atvirkščiai, kadangi įspūdingasis bažnyčios fasadas buvo priderintas prie Džoto varpinės puošybos. Katedros aikštėje taip pat pastatyta krikštykla, kurioje anksčiau krikštydavo vaikus, o vienos iš jos durų, kurių iš viso yra ketverios (jos nukreiptos į keturias pasaulio šalis), kadaise buvo auksinės. Jos pasakoja Biblijos istoriją nuo pat Adomo ir Ievos laikų. Krikštyklos durys yra reljefinės, todėl vienas iš jų turėjo galimybę apžiūrėti rankomis kartu su mumis vykusi neregė mergina. 

Siena - itin jaukus, Viduramžių dvasia alsuojantis miestas, kurio daugelis pastatų mena XII - XIV amžius. Miestas, apjuostas įspūdingomis gynybinėmis sienomis, įsikūręs ant kalvų, tai lemia ne tik ypatingą Sienos dvasią, bet ir gerokai paįvairina turistų pasivaikščiojimą. Italijoje tai ne naujiena - keliaudami po šalį matėme daugybę miestelių, įsikūrusių kalnų šlaituose, kuriuos norisi arba nutapyti, arba bent jau nufotografuoti akimis ir visam gyvenimui įrašyti į atmintį. Sienos gyvenimo centras, traukiantis tiek miesto gyventojus, tiek turistus, - Del Campo aikštė, kurioje stovi Tautos rūmai - rotušė su įspūdingu bokštu. Čia vyksta pagrindiniai miesto renginiai bei žymiosios Palio žirgų lenktynės, viliojančios žiūrovus ne tik iš visos Italijos, bet ir iš kitų šalių. 

Dar vienas architektūros stebuklas - Sienos katedra. Ši bažnyčia žavi ne tik itin menišku ir grakščiu fasadu, freskomis ir lipdiniais, bet ir grindų danga iš marmuro plytų, papuoštų nepakartojamo grožio ir meistriškumo piešiniais, istorinėmis scenomis, sudėliotomis iš mažyčių marmuro gabaliukų, - tai tikras žmogaus rankų šedevras, kurį, beje, galima ir apčiuopti, nors dėl paveikslų dydžio neregiams sunku būtų susidaryti bendrą vaizdą. 

Ankstų rytą išsiruošę į "amžinąjį miestą" - Romą, pirmiausia aplankėme Koliziejų - seniausią pasaulyje amfiteatrą, pastatytą I amžiuje, kur tilpdavo apie 50 tūkstančių žiūrovų. Šis statinys užburia savo didybe ir tuo pat metu žmogus šiurpsta prisiminęs žiaurias pramogas, vykusias jame, visa tai atrodo dar baisiau pažvelgus į tunelius ir katakombas, kurios kadaise buvo po scenos danga, slėpė nuo žiūrovų gyvūnus bei vergus, vėliau ėjusius demonstruoti žūtbūtinę kovą miniai, ištroškusiai reginių, pasilinksminimų. 

Be Koliziejaus, Romoje yra daugybė kitų pastatų, tiksliau, jų liekanų, menančių antikos laikus. Gaila, bet iš jų daugumos išliko tik mažutė dalelė: kelios ar viena kolona, arka ar šiek tiek akmenų, žyminčių kadaise buvusio didingo pastato vietą. Aplankėme ir kitas Romos įžymybes, tokias kaip Kapitolijaus kalva, Trajano kolona, Panteonas bei Trevi fontanas, suprojektuotas žymiojo skulptoriaus ir architekto L. Berninio. 

Roma - didelis ir didingas miestas: didžiuliai pastatai, gausybė įvairaus stiliaus bažnyčių bei paminklų, įvairių muziejų. Jame grožiu išsiskiria fontanai ir didelės aikštės, kur buriasi žmonių minios: kiekviena graži, kiekviena skirtinga ir turinti savo traukos centrą - fontaną, paminklą arba laiptus, kokie yra Ispanijos aikštėje, ant kurių filmuojami aukštosios mados renginiai, ant kurių pasėdėti yra taip pat svarbu, kaip ir Del Campo aikštėje Sienoje. 

Neatskiriama Romos dalis - Vatikanas, 0,44 kvadratinio kilometro ploto valstybė valstybėje, katalikų tikėjimo centras, kuriame yra Šv. Petro bazilika - pagrindinė pasaulio bažnyčia, išsiskirianti savo didybe, meno kūrinių įvairove ir gausa, popiežiaus rezidencija. Čia lankėmės audiencijos pas Benediktą XVI. Kiekvieną trečiadienį popiežius susitinka Šv. Petro aikštėje su maldininkais iš viso pasaulio: kardinolai skaito eilutes iš Šventojo Rašto keliomis kalbomis, pristato iš įvairių kraštų atvykusias delegacijas, o popiežius tomis kalbomis pasveikina ir palaimina tikinčiuosius (mes taip pat buvome pasveikinti lietuviškai). 

Atsisveikinę su Roma aplankėme pirmąjį Benediktinų ordino vienuolyną Montekasino, įsikūrusį itin vaizdingoje vietovėje - kalno viršūnėje. Jo įkūrėjas Šv. Benediktas, sukūrė vienuolyno taisykles - regulą, kurios pagrindu kiti vienuolių ordinai kūrė savąsias. Šis vienuolynas buvo sugriautas Antrojo pasaulinio karo metu, ir, nors dabar jau yra atstatytas, bažnyčioje radome dar daug tapyba neužpildytų vietų, kurias tikriausiai galės papuošti dabarties ir ateities kūrėjai. 

Nusileidę nuo vienuolyno kalvos savo autobusiuku, švelniai pramintu "bitute", patraukėme į Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje išsidėsčiusį antikinį miestą-muziejų - Pompėją. Tiems, kurie mėgsta senovę ir griuvėsius, čia tikras rojus: viskas taip įdomu, taip nuostabu atrasti pastatuose buities rakandų, šulinių, židinių, kolonų, arkų liekanų, matyti išlikusią nemažą dalį šventyklos ir netgi didžiulę aikštę, kurią kadaise juosė masyvios kolonos. Taip pat yra išlikęs ir Pompėjos amfiteatras, kuriame vykdavo miesto šventės. Fantazija vaikštant tarp šių griuvėsių tiesiog lekia šuoliais. 

Turbūt labiausiai intriguojantys eksponatai mieste-muziejuje - žmonių ir gyvūnų gipsinės skulptūros, gautos į ertmes, rastas atkasant miestą iš po 5-7 metrų storio smėlio ir pelenų sluoksnio, supylus gipsą. Skulptūros yra tokių pozų, kokios buvo, kai žmones ir gyvūnus ištiko katastrofiška stichinė nelaimė, - ugnikalnio išsiveržimas, palaidojęs šį miestą ilgiems ilgiems amžiams. 

Asyžius - dar viena šventųjų darbais paženklinta vieta: čia gimė Šv. Pranciškus, kuris, atsisakęs gyvenimo tuštybės ir tėvo turtų, tapo atsiskyrėliu ir įkūrė Pranciškonų vienuolių ordiną bei visomis išgalėmis stengėsi atkurti ir atnaujinti sustabarėjusią bažnyčią. Asyžiuje ir šiuo metu yra pranciškonų vienuolynas, turintis įspūdingą aikštę ir dvi - aukštutinę ir žemutinę bažnyčias, kurios yra labai skirtingos ir kartu abi labai įdomios - su puošniomis koplyčiomis, rūsiais bei vieta, kur palaidotas pats Šv. Pranciškus. Ši koplyčia tiesiog spinduliuoja ypatingą šilumą, čia patiri nuostabios ramybės jausmą. Įdomu tai, kad Italijos bažnyčiose, gausiose įvairiausių meno stebulklų, praktiškai viską, kas pasiekiama rankomis, galima buvo liesti. Žinoma, tai ne visada gelbėjo, kadangi, turint omenyje bažnyčių aukštį, dauguma skulptūrų ir kitų bareljefinių puošmenų buvo išdėstyta aukščiau nei žmogaus ūgis, nors buvo ir išimčių. 

Pats Asyžius taip pat yra įdomus ir išskirtinis, lyginant su mūsų jau matytais Italijos miestais: akmeniniai pastatai įsprausti kalnų šlaituose, todėl vietoje šaligatvių randame begalinius aukštyn ar žemyn vedančius laiptus, pastatai atrodo gražūs ir jaukūs, lipdiniais puošti balkonėliai, senoviniai durų belstukai, kurių, beje, gausu ir kituose Italijos miestuose, nors šalia yra ir modernios telefonspynės. 

Paskutinę kelionės dieną praleidome bei Šv. Velykas pasitikome Venecijoje - mieste ant vandens. Tai, be abejo, dar vienas miestas - pasaka, iš kurios visai nesinori grįžti į realybę. Jau vien Šv. Morkaus katedra palieka neišdildomą ir pasakišką įspūdį savo neįprasta architektūra. Čia - daugybė kanalų, gondolos ir tiltai, kurių mieste yra apie 400, o žymiausi iš jų - "Rialto" ir "Atodūsių". Pastarasis - uždaras, taip pavadintas dėl to, kad juo nuteistieji keliavo iš teismo rūmų į kalėjimą. Mums netgi pavyko pamatyti gondolininką, traukiantį turistų žvilgsnius jūrininko apranga, melodingu švilpiniavimu, pasitikėjimo kupina laikysena ir itališku žavesiu - žodžiu, tikras savo srities meistras, kuris, be abejo, tuoj pat sulaukė klientų, norinčių paplaukioti jo valtele. Venecijoje taip pat yra ypatingas laikrodis, rodantis laiką, mėnulio fazes, saulės vietą žvaigždynų atžvilgiu ir datą. 

Bandyti keliais sakiniais nupasakoti Italiją - tai praktiškai nepasakyti nieko. Kiekvienas, kuris nori pamatyti ir pajusti žodžiais neperduodamą gamtos, bažnyčių, meno kūrinių grožį ir didybę, pajusti ypatingą kiekvieno miestelio dvasią, vienuolynų aurą, būtinai turi nukeliauti į šią šalį pats. Kiekvienas ras čia kuo nudžiuginti tiek dvasią, tiek smalsų protą, - šiai šaliai abejingų nelieka.