NEREGYS IR VISUOMENĖ

Vilmantas BALČIKONIS

MEILĖS SOSTINĖ IR APLINKOS PRITAIKYMAS

Kelionės ištakos ir motyvacija 

Norėčiau papasakoti apie Paryžių. Galbūt tie, kurie tikisi romantinių kelionės įspūdžių iš meilės miesto, ir nusivils, nes bus kalbama ne apie turistų lankomų vietų įspūdingumą, turtingą Prancūzijos architektūrą, neatsietiną nuo istorijos, o apie Paryžiaus viešosios erdvės pritaikymą neįgaliesiems - daugiausia silpnaregiams ir neregiams. 

Asociacija "Ypatingi žmonės", vienijanti jaunus, iniciatyvius žmones su negalia, kuriems rūpi neįgaliųjų situacija Lietuvoje - aplinkos pritaikymas, įsitraukimas į visuomeninę veiklą, bendravimas, - visa tai galima apibendrinti jau daug kur skambančiu ir gal kiek atsibodusiu žodeliu "integracija", parengė projektą "Ypatinga aplinka - mokymai negalios ekspertams". Šio projekto esmė ir pagrindinis tikslas, trumpai tariant, yra perimti geriausią aplinkos pritaikymo praktiką, taikomą kitose Europos šalyse. Kyla ne vienas klausimas: kas yra nuveikta aplinkos pritaikymo srityje? Kokie sprendimai taikomi norint padėti neįgaliesiems savarankiškai orientuotis viešojoje erdvėje ir pastatuose? Smalsumo ir šių klausimų vedami, keliavome į Prancūziją pasisemti patirties. Į kelionę važiavo trys neįgalieji: vienas su judėjimo negalia (vežimėlyje), kurčioji ir aš, atstovaujantis silpnaregiams bei neregiams. Prie neįgaliųjų prisijungė architektas, statybos inžinerijos studentas, profesinio ugdymo centro darbuotojai, mokantys statybininkus, kurie, nors ir neprojektuoja pastato detalių, bet, matyt, ir jiems būtų pravartu žinoti, kam reikalingos rampos, platesnės durys, liftai, taktilinės linijos ar kontrastinga juosta ant stiklinių durų bei laiptų pakopų. 

Galima būtų paklausti - kodėl Paryžius? Ne, tikrai ne dėl to, kad tai įspūdingas miestas, kurį verta aplankyti. Paryžius visai kitkuo sudomino projekto organizatorius. Miesto valdžia priėmė įstatymą, kuris įpareigoja viešųjų pastatų savininkus pritaikyti turimus pastatus neįgaliesiems iki 2015 metų. Vadinasi, jau yra parinkti ir surašyti aplinkos pritaikymo standartai, kurių neįvykdžius, pastato savininkui gresia didelės baudos, o jei po įspėjimo ir baudos nesistengiama pastatą pritaikyti, tada gali grėsti netgi nelaisvė. Tad šis įstatymas - pagrindinė sąlyga, kodėl Paryžiuje galima rasti įdomiai pritaikytų pastatų, naujų ir ne tik naujų sprendimų, padedančių neregiui orientuotis aplinkoje. 

Paryžiaus gatvės 

Keliaujant po miesto centrą teko susipažinti su paprasčiausiu aplinkos pritaikymu, tai yra tvarkinga aplinka. Miesto centre (periferiniuose rajonuose nebuvau, juose vaizdas gali būti kitoks) šaligatviai lygūs. Prie perėjų yra nuolydžiai, skirti dviratininkams, žmonėms vežimėliuose. Kiekvienas toks nuolydis pažymėtas taktiline, gruoblėta juosta, kurią neregiai jaučia baltąja lazdele ar kojomis. Panašios juostos - Gedimino prospekte, Vilniuje. Miesto centre tikrai neteko susidurti su išdaužytu, duobėtu šaligatviu, kuris būtų nepatogus, gal netgi pavojingas neregiui. Kai šaligatviai tokie tvarkingi, naudinga ne tik neįgaliesiems, čia ir kiti pėstieji gali jaustis saugiai ir patogiai. 

Lietuvoje esame pripratę prie garsinių šviesoforų, kurie įrengti arba neregių gyvenamose vietose, arba prie svarbesnių visuomeninių pastatų. Paryžiuje kiekvienas šviesoforas privalo būti garsinis. Jei šviesoforas yra senas ir į jo vidų neįmanoma įdėti dėžutės su schema ir garsiakalbiu, tai prie jo yra prietaisas, pranešantis šviesoforo spalvą ir gatvės pavadinimą. Šitaip kiekvienas šviesoforas gali būti pritaikytas neregiams. 

Bet yra vienas momentas - ir čia esama ir pliusų, ir minusų. Šviesoforas nešneka be perstojo, nepypsi, kaip esame įpratę Lietuvoje. Šviesoforo įgarsinimas aktyvuojamas specialiu neregiui suteikiamu pulteliu, o prie kai kurių šviesoforų yra mygtukas (bet ne prie visų). Ši sistema visų pirma taupo energiją: nereikia nuolat maitinti rėkiančio garsiakalbio. Antras pliusas tas, kad triukšmas neteršia aplinkos. Ir trečias aspektas susijęs su pačiais neregiais ir jų pasirinkimo laisve. Ne visi neregiai nori, kad jiems ištisai pypsėtų kiekvienas šviesoforas. Neregys nori turėti teisę pasirinkti, ar jam reikia garsintuvo teikiamos informacijos, ar ne. Juk regintieji gali žiūrėti į švieslentę arba ne, tad ir kai kurie neregiai nori turėti pasirinkimo laisvę. 

Esama ir minusų. Kaip atvykę užsieniečiai neturėjome pultelio tol, kol priimančios organizacijos atstovas pagaliau jį davė porai dienų paeksperimentuoti ir ištirti sistemą. Tad, kita vertus, iš kitos šalies atvykęs neregys ar vietinis neregys, nepasiėmęs ar pametęs pultelį, negali pasinaudoti puikia orientavimosi sistema. Šio sprendimo autoriai teigė: jie kuria nemokamą programą, kurią įdiegs į telefonus, turinčius "bluetooth" ryšį, telefonais bus galima aktyvuoti visoje Prancūzijoje esančius garsinius šviesoforus. Tai yra geras įdomus sprendimas, kuris tikrai mažina anksčiau minėtą trūkumą. 

Telefonai ir "bluetooth" technologija leidžia dar efektyviau panaudoti garsinių šviesoforų teikiamas galimybes. Sukurta patogi sistema. Tarkim, neregys namuose pradeda planuoti maršrutą - nuo namų iki poliklinikos. Internete jis sužino apie transporto, pastato prieinamumą. Šią informaciją gali parsisiųsti į telefoną. Turėdamas reikiamą informaciją neregys nusprendžia, kaip keliaus. Šį maršrutą "įkelia" į mobilųjį telefoną. Kiekvienas garsinis šviesoforo švyturys turi unikalų kodą - tai tampa orientyru. Einant neregiui susiplanuotu maršrutu į polikliniką, telefono programėlė automatiškai aktyvuoja numatyto maršruto šviesoforų garsiakalbius. Jei kartais neregys išklysta iš kelio ir aktyvuojamas maršrute nenumatytas šviesoforo garsinis švyturys, tai programa neregiui praneša, kad buvo "pamestas" kelias. Tai tarsi navigacijos sistema, nereikalaujanti palydovinio ryšio. 

Pastatai 

Pasinaudojus garsinių šviesoforų orientavimo sistema, ateinama prie numatyto objekto. Kaip neregiui rasti įėjimą? Jis ima tą patį pultelį arba telefoną su programine įranga ir spaudžia mygtuką. Jei garsinis švyturys pritvirtintas viršum įėjimo arba yra aktyvaus veikimo lauke, pasigirsta signalas, kuris informuoja, kad tai yra vienokio arba kitokio pastato įėjimas. Paskui trumpai nurodoma, kur pastate priėmimo langelis, taktilinis audiožemėlapis - beje, naujausi žemėlapiai pagal klientų užsakymą gali būti ir su informacija gestų kalba. Neregys, gavęs tokią informaciją, gali savarankiškai orientuotis pastate. Žemėlapyje pažymėti priėmimo langeliai, tualetai, liftai, laiptai ar kiti svarbūs punktai. Žemėlapiu gali naudotis ir žmonės, nemokantys ar negalintys skaityti: paspaudus mygtukus, nurodančius svarbiausius taškus, įgarsinama pagrindinė informacija. 

Pastato viduje padeda orientuotis taktilinės linijos, kurios gali būti iš gumos, metalo ar keramikos. Taktilinės linijos - tai taip pat nuorodos į svarbiausius punktus. Pompidu šiuolaikinio meno centre tokios linijos vedė prie informacijos punkto, neįgaliųjų įstaigoje - prie registratūros ir liftų. 

Pastate veikia dar vienas prietaisas, kurio paskirtis - orientuoti neregį, tai yra nusakyti, kur jis yra ir kas esti jo kairėje, dešinėje, už jo ir t.t. Dažniausiai prie sienos pritaisomas aparatas su trimis mygtukais, kurie turi brailio etiketes. Neregys, spustelėjęs savo pultelio mygtuką aktyvuoja šį prietaisą ir pagal pasigirdusį garsą jį aptinka. Priėjęs prie prietaiso, įkiša ranką į kišenėlę, kurios gilumoje - mygtukai. Toks "įslaptinimas" reikalingas, kad neregys atsistotų priešais prietaisą, kad aparato sakoma informacija, pavyzdžiui, kas yra kairėje, sutaptų su neregio kairiąja puse. Tada aparatas informuoja apie aplinką, nusako neregio erdvėje esančius svarbiausius taškus: kur yra registratūra, liftai, laiptai, tualetai. Jei neregys nori, gali paspaudęs mygtuką išgirsti, kur yra artimiausias evakuacinis išėjimas. Taigi kilus pavojui neregys gali pats susirasti evakuacinį išėjimą ir išsigelbėti. Idealiu atveju kiekviename viešosios įstaigos pastato aukšte turėtų būti toks orientavimosi aparatas. 

Prisiminiau lietuvišką patirtį - kalbu apie troleibusų maršrutų ir numerių įgarsinimą. Visa tai, nežinia, ar dėl sistemos trūkumų, ar dėl pačių neregių mažo aktyvumo, nesulaukė sėkmės. Paklausiau prancūzo, kaip yra su jų sistema, ar neregiai noriai ja naudojasi? Jis atsakė, kad garsiniai šviesoforai su pulteliais jau prieš daugelį metų pradėti diegti, tad neregiai prie to pripratę, naudojasi visomis sistemos galimybėmis. Beje, kitame pokalbyje užsiminė, kad yra du neregių tipai. Pirmasis: neregys praleis tiek laiko prie naujo taktilinio žemėlapio, kiek jo reikia, kad būtų suprasta, kaip naudotis nauju neįprastu daiktu. Tačiau yra kita grupė neregių, kurie per porą minučių nusprendžia, kad taktilinis žemėlapis yra per sudėtingas, ir juo nesinaudoja. Bet, trumpai tariant, visiems niekada negalima įtikti. 

Svarbiausias įspūdis 

Iš anksto pasakysiu: Paryžius nėra neįgaliųjų "rojus", nes absoliutaus pritaikymo nėra ir, matyt, negali būti. Ne visi skuba pritaikyti savo pastatus neįgaliesiems. Kai kurie tai daro atmestinai. Be to, visuomet lieka klaidų, svarbu ir pats žmogus. Važiuojant geriausiai neįgaliesiems pritaikyta metro linija, reikėjo laiptais nešti mūsų komandos dalyvį neįgaliojo vežimėlyje. Pasirodo, ryte liftas buvo remontuojamas ar sugedęs. Tiesa, prancūzų naudai reiktų pasakyti, kad vakare tas pats liftas jau veikė. Tačiau tokių klaidų išvengti neįmanoma, todėl visiškas aplinkos pritaikymas visuomet liks tik nepasiekiamas idealas. Bet ar ne idealo ir siekiama? 

Paryžiuje kai kurie aplinkos pritaikymo pavyzdžiai tikrai paliko įspūdį. Nors esu skeptiškas šiuo klausimu. Man atrodo, neįmanoma idealiai pritaikyti aplinkos, tai yra padaryti visas sienas, stulpus "minkštus", kad neregys atsitrenkęs nesusižeistų (čia truputį ironizuoju), visuomet svarbūs dalykai yra ir paties neregio orientavimasis, aplinkinių geranoriška pagalba, kuri kartais gali atstoti krūvą technikos priemonių, reikalingų be galo vertinamam ir idealizuojamam egoistiniam savarankiškumui pasiekti. Tačiau nepaisant mano filosofinio skepticizmo, Paryžius paliko gerą įspūdį ir įtikino: išsamus aplinkos pritaikymas gali būti įtrauktas į naujus statybos, rekonstrukcijos projektus ir ne tik į juos. Paryžiaus patirtis rodo: nors esama kliūčių, bet aplinkos pritaikymas neįgaliesiems gali būti kasdienybė, visiems suprantamas reikalas.