GYVENIMO AKTUALIJOS

Andrius VAINORAS

NEĮGALIŲJŲ TEISĖS PREZIDENTŪROJE


Knyga "Neįgaliųjų teisių konvencija" brailio raštuKovo 16 d. į LR prezidentūros Kolonų salę rinkosi neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų atstovai, valstybės institucijų - ministerijų, departamentų - atsakingi darbuotojai. Buvo diskutuojama apie tai, kaip Lietuvoje įgyvendinama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Tiesa, pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė diskusijoje nedalyvavo, tačiau kažin, ar dėl to galėtume jai priekaištauti. Lietuvoje renginių, susitikimų, akcijų daug - Prezidentė viena, visur net ir labiausiai norėdamas nesuspėsi, visų kalbėtojų neišklausysi. Ypač, jeigu diskusija užtrunka beveik tris valandas, o taip tąsyk ir atsitiko. 

Diskusijai prezidentūroje vadovavo Prezidentės patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Ūdrėnas. Trumpoje savo kalboje jis pastebėjo, kad geriausių rezultatų pasiekia tos valstybės, kurios sugeba suderinti laisvos rinkos ir socialinės atsakomybės principus. Toliau N. Ūdrėnas pakvietė diskutuoti pačius neįgaliuosius: išsakyti savo mintis bei nuomones įvairiais su konvencijos įgyvendinimu susijusiais klausimais. Tų klausimų buvo daug, nes pati konvencija apima praktiškai visas neįgalaus žmogaus gyvenimo sritis. Daugelis diskusijoje keltų klausimų nebuvo nauji ar netikėti - tiek atskiros neįgaliųjų organizacijos, tiek jas vienijantis Lietuvos neįgaliųjų forumas juos kėlė ne kartą ir kelia iki šiol. Vienas pirmųjų diskusijoje kalbėjęs Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmas Jančiauskis atkreipė dėmesį, kad neįgaliųjų organizacijų netenkina LR Vyriausybės pasirinktas kelias: konvencijos įgyvendinimą koordinuojanti institucija - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - neturi galių priversti kitas ministerijas ar kitas žinybas įgyvendinti vienas ar kitas konvencijos nuostatas, negali pareikalauti iš jų atsakomybės už nepadarytus darbus ar neįvykdytus pažadus. Z. Jančiauskis dar kartą atkreipė susirinkusių žmonių dėmesį į tai, kad konvencijai įgyvendinti reikia stiprių institucijų. 

Diskusijos dalyviai kėlė neįgalių vaikų ugdymo, aplinkos pritaikymo, suaugusiųjų reabilitacijos, psichinę negalią turinčių žmonių veiksnumo/neveiksnumo, kultūrinio, socialinio neįgaliųjų aktyvumo problemas. Neįgalieji dar kartą atkreipė dėmesį, kad sąvoka "nedarbingas" yra juridiškai nekorektiška. Nedarbingais pripažįstami asmenys, kurių darbingumo lygis yra iki 25 proc., tačiau tuo pat metu jų įdarbinimą remia Užimtumo rėmimo, Socialinių įmonių įstatymai. Nekalbant jau apie tai, kad sąvoka "nedarbingas" vis dar baido darbdavius, kelia abejonių juos tikrinančioms darbo saugos ir kitoms tarnyboms. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vadovė Eglė Čaplikienė sutiko, kad formuluotės "nedarbingas" galima būtų sėkmingai atsisakyti, o vietoje jos nurodyti tik žmogui nustatytą darbingumo procentą. Visa nelaimė, kad, norint tai padaryti, reikia keisti ne tik Neįgaliųjų socialinės integracijos, bet ir daugelį kitų įstatymų, kuriuose ši sąvoka vartojama. 

Apskritai valdininkai beveik į kiekvieną iškeltą problemą atsakydavo maždaug taip: "Rengiamas atitinkamas įstatymo pakeitimas ar teisės aktas, kuriama nauja tvarka, paskelbtas konkursas finansavimui gauti, priimamos paraiškos" ir pan. Kitaip sakant, beveik kiekviena neįgaliųjų iškelta problema sulaukdavo atsakymo, kad valdininkams ji yra žinoma, kad šiuo klausimu kažkas vyksta ar kažkas daroma. Negalima nesutikti, kad nedaroma ar per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metų nieko nepadaryta. Visi norėtume, kad tie pokyčiai vyktų greičiau ir būtų akivaizdesni, - kai kada tai įmanoma, kai kada turbūt nelabai. Ypač kai turime reikalą su įstatymais, jau priimtų įstatymų pakeitimais ar papildymais. Kiekvieną pakeitimą ar papildymą reikia aptarti, suderinti su atskirais Seimo komitetais, frakcijomis, partijomis. Taip aptarinėjant, derinant, žiūrėk, ir pati pataisa ar papildymas ima ir pasensta... Ir tada prireikia naujų pataisų ar naujų papildymų ir juos taip pat reikia aptarti, įvertinti, suderinti. Žinoma, nebūtinai ir ne visada atsitinka lygiai taip, kaip aukščiau parašyta, tačiau, šiaip ar taip, politiniai sprendimai reikalauja laiko ir nepasižymi itin greitais "apsisukimais". Taigi, nei patys neįgalieji, nei jiems atstovaujančios neįgaliųjų organizacijos, matyt, neturėtų dėti pernelyg didelių vilčių, kad, vos pradėjus įgyvendinti išganingąją konvenciją, pasaulis ims ir tuojau pasikeis. Konvencija yra įrankis, svertas, kurį teisingai naudojant, anot Archimedo, galima išjudinti net žemės rutulį. Tačiau pasidarbuoti šiuo "svertu", rasti atskaitos tašką, anot to paties Archimedo, turime patys. Be abejo, panašios diskusijos pačiu aukščiausiu - valstybės - lygiu konvencijai įgyvendinti tiktai į naudą. 

Pabaigoje derėtų tiesiai šviesiai pasakyti, kad, nepaisant aukščiausių šalies vadovų dėmesio neįgaliųjų problemoms, nepaisant vykstančių ir dar vyksiančių diskusijų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo klausimais, Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) nepritaria LR Vyriausybės pasirinktai konvencijos įgyvendinimo tvarkai. Kovo 18 d., jau po diskusijų prezidentūroje, LNF viešai ir oficialiai išreiškė šią savo poziciją. LNF išsiuntė raštus LR Prezidentei, LR Seimo pirmininkei, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, LR ministrui pirmininkui. Ten aiškiai ir nedviprasmiškai sakoma, kad neįgalieji nepritaria LR Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimui, kuriuo JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą pavedama koordinuoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Raštuose dar kartą atkreipiamas aukščiausių šalies vadovų dėmesys, kad neįgalieji neturi galimybių dalyvauti priimant su jų gyvenimu, jų teisėmis susijusius politinius sprendimus. Pastarasis teiginys ypač svarbus - nepaisant valstybės, atskirų jos institucijų ar žinybų rodomo dėmesio neįgaliųjų problemoms, nepaisant atskirų valdininkų geranoriškumo ar jų deklaruojamų humanistinių vertybių, vis dar esame tie, kuriais rūpinamasi, kuriais reikia pasirūpinti, bet ne tie, kurie dalyvauja priimant ir įgyvendinant jiems svarbius sprendimus. Kai kurie filosofai čia, matyt, pradėtų kalbėti apie galią - vienų žmonių galią kitiems. Deja, galios mes tikrai neturime, nesame prileidžiami prie jos svertų. Neįgaliųjų teisių konvencija - galimybė bent iš dalies šią situaciją pakeisti. Ar taip įvyks, parodys artimiausia ateitis. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]