PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

TARP PAUKŠČIŲ ČIULBESIO IR DAINOS

Folkloro ansamblio "Kanapija" seniūnės Astos Ūdrienės negali nepastebėti. Mažutė, liekna kaip šiaudelis, bet visur matoma - judri, guvi, jaunatviška. Atskubėjusi į repeticiją, puola tvarkyti, kaip mes mėgstame pajuokauti, "ūkio" reikalų. Artėja kažkieno gimtadienis - skuba ieško tinkamos dovanėlės, o suabejojusi savo pasirinkimu - ieško patarimo pas artimiausias bičiules. Kam nors iš dainorėlių sunegalavus, skambina, teiraujasi, kokia savijauta, ar nereikia pagalbos. Atviro būdo, tiesiai šviesiai rėžianti tiesą į akis, sieloje jautri, išgyvenanti dėl kiekvieno išsprūdusio netinkamo žodžio ar minties. 

Paklausta, kas teikia gyvenimo pilnatvės pojūtį, daro jį šviesesnį, nesusimąsčiusi atsako: "Knygos, daina, gamta, ir, žinoma, šeima, namai, kuriuose jauku ir gera." 

Gimusi Turžėnuose, pusiaukelyje tarp Kauno ir Jonavos, nespėjo pasigrožėti laukų žaluma, upelio čiurlenimu. Tėvai, nesuradę vietos kaime, laimės ieškoti atkeliavo į Kauną. Tėtis, nors turėjo batsiuvio specialybę, įsidarbino kariniame dalinyje virėju, mama - tuometiniame Kauno žuvies ūkyje. Abu dainingi. Mamos balsas skambėjo vokaliniame ansamblyje, kuriam teko garbė dainuoti ir Kauno radiofone. Gal todėl ir Astai nesvetimas šitas pomėgis. Šeima skaudžiai išgyveno 1949 metų potvynį: vanduo užtvindė Kauno senamiestį, kuriame jie gyveno. Mama vos spėjo išgelbėti dvejų su puse metukų dukrelę. Persikraustė į Panemunę - tikrą gamtos prieglobstį: aplink ošiantis miškas, šalia - Nemunas. Asta mėgo ne tik maudytis, mėgautis upės grožiu, bet ir smagiai šokinėjo nuo tramplino. Ir vėl - skaudus akibrokštas. Vanduo antrą kartą vos nepražudė keturiolikmetės Astos. Laimei, išgelbėjo draugės tėvas. Iki šiol moteris paniškai bijo vandens, baugina ta nesulaikomai paslaptinga jo gelmė. Nepaisant patirtų negandų, tais pačiais metais dar neteko ir tėvo, šeimos maitintojo. Gyvenimas Pušų gatvėje ir šiandien tebekvepia pavasariu - žolės ir žydinčių gėlių aromatais, pušų ošimu ir netikėtai aplankiusiu meilės jausmu. Dainos paviliota mergina pradėjo lankyti mišrų chorą, kuris pasirodė Dainų šventėje, čia susipažino su savo būsimu vyru. Regis, išaugo sparnai - norėjosi garsiai visiems šaukti: klausykit, paukščiai čiulba, saulė po dangų ridinėjasi, neša šviesą, meilę, žadina žmogų ir žemę. 

Ištekėjo vos sulaukusi aštuoniolikos. Gimė sūnus Raimondas. Meilės kūdikėlis, kuriam buvo lemta išgyventi vos savaitėlę, - ir vėl smūgis tiesiai į paširdžius. Jaunai porai tarsi žemė išslydo iš po kojų. Ne veltui sakoma: neduok Dieve, laidoti savo vaikus - tas skausmas lieka visą gyvenimą. Asta tik po dešimties ilgų svarstymų metų ryžosi motinystei ir susilaukė dukrytės Daivos. Šiandien dukra - jos draugė, grožio konsultantė, stilistė, patarėja visais klausimais. 

Asta silpnaregė nuo vaikystės, tad giminėms patarus įsidarbino tuometiniame LAD Kauno gamybiniame mokymo kombinate, plastmasės gaminių ceche. Čia neužsibuvo. Nusprendusi, kad regėjimas ne toks jau silpnas, nutarė mokytis. Įstojo į Medicinos seserų kursus. Juos baigusi su malonumu ėmėsi medicinos sesers darbo vaikų darželyje. Siekdama didesnės kvalifikacijos, naktimis įniko į medicinos literatūrą. Tie skaitymai, matyt, priartino bėdą. Vieną rytą atsibudo visiškoje tamsoje. Gydytojai konstatavo - atšoko tinklainė. Skubi operacija ir šioks toks prašviesėjimas. Už grąžintą akių šviesą be galo dėkinga oftalmologams - prof. E. Daktaravičienei, A. Giedrienei ir R. Gelžiniui. Mėgstamą medicinos seselės darbą teko pamiršti ir grįžti į aklųjų įmonę. Tapo namudininke - karpė segtukus, gnybtukus. Greitai abu su vyru Jonu suprato - nieko gero iš to nebus. Dulkių kalnai vieno kambario bute - ne išeitis. Apsisprendė - vyras uždirbs duoną, Asta augins dukrą. Mergaitė sirgo laringitu, jai buvo būtina nuolatinė priežiūra, tad kito pasirinkimo nebuvo. Taip kuždėjo meilės ir pareigos jausmas. Nebuvo lengva, trokštanti veiklos moteris pavargo nuo kasdienės buities. Ypač trūko dainos, į melodiją įpinto džiugesio ir ilgesio, neišsipildžiusių vilčių ir troškimų. 

Jau penkiolika metų Asta Ūdrienė - folkloro ansamblio "Kanapija" dainininkė. Moters energiją ir aktyvumą netruko pastebėti ansamblio vadovė Bronė Kuzmickienė, kolektyvas. Išsirinko seniūne, ir nesigaili. Gali būti ramūs: jei Asta ko ėmėsi - padarys. O ir kolektyvas - tarsi šeima: tautinės, religinės šventės, jubiliejai - smagūs dainų ir vaišių pripildyti renginiai. Ne valandą ir ne dvi trunkantys pasibuvimai niekada nesibaigia "nusivaišinimu". "Viskam yra saikas,- taip sako vadovė Bronė, jai atitaria seniūnė Asta.- Gaila vieno: per greitai bėga laikas, daugelis ansambliečių - garbaus amžiaus, trūksta jaunų veidų. Ne kartą dėl to pasiguodžiame viena kitai."  

Artėjant vasarai, pasibaigus koncertams ir repeticijoms, Asta kelia sparnus į kaimą, į sodybą prie gražuolio Tauragno ežero. Ten gavę iš tėvų palikimą, nuostabaus grožio žemės sklypelį, įsirengė namelį ir nedidelę pirtį. Nuvažiavusi nepamiršta aplankyti žolininkės, gerosios "raganos" Eugenijos Šimkūnaitės kapo. Pasakoja, kad prie žiniuonės kapo žydi vyšnia, o ant jo - dekoratyviniai, pasipuošę didžiuliais alyvų spalvos žiedais, čiobreliai. 

Vyro ir dukters padedama Asta savo sodybėlėje augina vaismedžius, pavasarį džiugina žydinti vyšnia ir balti obelų žiedai, prie namo stiebiasi kadagys. Pastarasis ypač mielas moteriai. Saugodama senąsias lietuvių tradicijas, puoselėja nedidelį gėlių darželį, kuriame - švelniai kvepiančios naktinukės. Vasarą spalvų vaivorykšte trykšta rožės ir ypač ryškiai matoma piliarožė. Rytą pažadina įvairiabalsis paukščių čiulbesys, dieną, nesvarbu, saulė ar lietus, - jauki ramybė. Pasuka prie Tauragno ir neretai, dideliam abiejų džiaugsmui, išvysta plaukiojančias gulbes. O kartą, beeinant per mišką, kelią pastojo briedžių šeimyna - tėvai su dviem mažyliais. Nespėjo išsigąsti - briedžiai nėrė į tankmę. Baugiau buvo, kai tame pačiame kelyje sutiko šerną, laimei, vyras buvo šalia. O šiaip jokia naujiena, kai į kiemą užsuka gražuolės stirnos, - prie jų jau priprato. Vėlyvą vakarą iš namo palėpės išskrenda pulkas šikšnosparnių, ūkauja pėlėda, kurios moteris šiek tiek privengia. Kai pasakoja apie gyvenimą kaime, Astos veidas spindi. Sako, kad gamta ją traukia nuo anų jaunystės metų, kai vasaras praleisdavo pas močiutę, kurią labai mylėjo. Tai ji sugebėjo išugdyti pagarbą kiekvienam gyvam padarui, augalui, neleido skriausti net mažiausio vabalėlio. 

Dar viena vilties ir paguodos nešėja - knyga. Nugriebusi laisvą valandėlę - vis prie jos. Perskaitė jų nesuskaičiuojamą daugybę, su knygų veikėjais klajojo po Sibiro platybes, Amerikos džiungles, susipažino su Afrikos gyvūnais, išgyveno ne vieną meilės dramą. Skaitomų knygų spektras labai įvairus - nuo meilės lyrikos iki valstybių, šalių istorijos vingių. Visa tai, sako Asta, penas dvasiai, atgaiva sielai. 

Tuo ir baigiu pasakojimą apie Astą, moterį, kurios gyvenime maža monotonijos ir nuobodulio, užtat su kaupu - meilės dainai, ežerui, miškui, knygai ir, be abejo, žmogui.