NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

KONVENCIJA, KEIČIANTI PASAULĮ


Nereikia ypatingos išminties suprasti, kad jokios, net geriausios deklaracijos, konvencijos, chartijos pačios savaime neužtikrina nei mūsų gyvenimo kokybės, nei socialinio saugumo, nei kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Priešingai nei nacionaliniai įstatymai, tarptautinės konvencijos, kiti panašūs dokumentai dažnai net nebūna visuotinai privalomi. Privalomi tampa tada, kai tam tikra valstybė juos ratifikuoja, įsipareigoja vykdyti. Daugelis tarptautinių dokumentų numato priežiūrą, kontrolę, tačiau juos pasirašiusią, bet jų reikalavimų ir nuostatų nevykdančią valstybę ne visada lengva ar įmanoma nubausti. Be abejo, žmonės, besidomintys mūsų šalies ir visos Europos Sąjungos politiniu ir visuomeniniu gyvenimu, nesunkiai pateiks priešingų pavyzdžių: užtenka prisiminti kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismą ir jame nagrinėtas Lietuvos piliečių bylas. Bet šįsyk ne apie tai. Nepaisant tariamo bejėgiškumo, negalima tvirtinti, kad tarptautinės konvencijos, deklaracijos ar kiti panašūs dokumentai neturi įtakos mūsų gyvenimui ar kaip nors jo neveikia: galima prisiminti kad ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įtvirtintą Žmogaus ir piliečio teisių chartiją, 1948 metais Jungtinių Tautų priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ar kitus panašaus pobūdžio dokumentus. Kažkas iš politologų yra taikliai pastebėjęs, kad žmogaus teisių, bent formaliai, negali apeiti ar nepaisyti net Afrikos valstybių ar valstybėlių konstitucijos. Kitas klausimas, kaip šios teisės tose valstybėlėse užtikrinamos ir saugomos?  

Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo Žmogaus teisių konvencijos, Jungtinės Tautos priėmė dokumentą, kurį turbūt be didelių išlygų galėtume pavadinti "neįgaliųjų konstitucija". Tai - Neįgaliųjų teisių konvencija (smulkiau žr. G. Stoškaus str. "Svarbios pergalės", "MŽ", 2010 Nr.6). Konvenciją ir jos fakultatyvųjį protokolą Jungtinės Tautos priėmė 2006 metų gruodžio 13 d., ji įsigaliojo 2008 m. balandžio 3 d. Lietuvos Seimas konvenciją ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d. Praėjusių metų gruodžio 23 d. konvenciją ratifikavo Europos Sąjunga - tai pirmoji šį dokumentą patvirtinusi tarpvalstybinė grupė (konvenciją gali ratifikuoti ne tik atskiros valstybės, bet ir tarpvalstybiniai dariniai). 

Netvirtiname, kad Neįgaliųjų teisių konvencija, vos ratifikuota, padarys stebuklus ir iškart pakeis pasaulį,, kad jos poveikį konkretus žmogus - Jonas ar Petras - tuojau pat pajus. Tačiau ji tikrai gali tapti postūmiu ar įrankiu pasaulį, kuriame gyvename visi - ir sveikieji, ir neįgalieji - keisti. Keisti taip, kad jame jaukiau, lengviau būtų gyventi visiems žmonėms. Viename pirmųjų konvencijos straipsnių sakoma, kad jos tikslas - visų žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, bet kokios diskriminacijos draudimas. Konvencijoje ypač daug dėmesio skiriama lygioms galimybėms sudaryti įvairiose veiklos srityse, fizinės, informacinės aplinkos, informacinių, ryšių technologijų prieinamumui, neįgalaus žmogaus savarankiškumui, orumui, privataus gyvenimo apsaugai. Kitaip sakant, kalbama apie aplinkos, geriausiai skatinančios neįgalaus žmogaus socialinį, akademinį vystymąsi, profesinę veiklą, sukūrimą. Iš bendro konteksto kaip itin pažeidžiamos išskiriamos neįgalios moterys, neįgalūs vaikai. Konvencijos fakultatyviajame protokole numatyta, kaip pavieniai asmenys ar jų grupės gali apskųsti konvenciją ratifikavusią, bet jos nuostatų nesilaikančią valstybę.  

Neįgaliųjų teisių konvencija, joje išreikštos neįgaliųjų savarankiškumo nuostatos darė įtaką Europos neįgalių žmonių gyvenimui dar prieš jai įsigaliojant. Būsimas (o dabar jau įvykęs) konvencijos ratifikavimas į neįgaliųjų problemas atkreipė politikų, valstybių, atskirų žinybų vadovų dėmesį visoje Europos Sąjungoje. Tuo nesunku įsitikinti net paskubomis peržvelgus per pastaruosius keletą metų ES priimtus įvairius su neįgaliųjų judėjimu ir savarankiškumu susijusius dokumentus: reglamentai dėl oro transportu, geležinkeliais, tolimojo ir priemiestinio susisiekimo autobusais keliaujančių neįgaliųjų teisių. Visuose šiuose reglamentuose kalbama apie tai, kad neįgalusis turi teisę kreiptis ir sulaukti pagalbos iš atitinkamos transporto priemonės administracijos ar kitų tarnybų, kad vežėjai turi tinkamai pasirūpinti neįgalaus žmogaus judumo (mobilumo) įranga, sudaryti sąlygas keliauti tiek jam pačiam, tiek jį lydinčiam asistentui. ES patvirtinta ir priimta 2010-2020 metų neįgalumo strategija. Svarbiausias jos nuostatas būtų galima apibūdinti maždaug taip: kuo didesnis neįgalaus žmogaus savarankiškumas visose gyvenimo srityse. 

 

Lietuvos padangėje 

 

Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimas - tik ilgo ir sunkaus darbo pradžia. Ratifikuoti tarptautinį dokumentą - vadinasi, įsipareigoti laikytis jame skelbiamų reikalavimų ar nuostatų. Neįgaliųjų teisių konvencija - ne išimtis. Ratifikavusi ją valstybė taip pat įsipareigoja įgyvendinti konvencijos reikalavimus ir nuostatas, skirti tam laiko, jėgų ir lėšų. Kiekviena, konvenciją ratifikavusi valstybė, įgyvendina ją pagal savo galimybes, finansinius ir kitokius išteklius, bet nė viena negali numoti ranka ir retoriškai ar tik subtiliomis užuominomis pareikšti, kad, tarkime, skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Beje, tai turbūt viena iš rimčiausių priežasčių, kodėl konvenciją iki šiol ratifikavo dar ne visos valstybės ES narės.  

Vienas daugiausiai Lietuvoje sukėlusių (ir tebekeliančių) konvencijos reikalavimų - 33 jos straipsnis. Pagal šį straipsnį kiekviena konvenciją ratifikavusi valstybė turi sukurti ir jos kontrolės bei stebėsenos mechanizmą. Konvencijos stebėsena ir kontrolė turi būti vykdoma pačiu aukščiausiu - valstybės (vyriausybės) - lygiu. Vadovaudamasis šia nuostata, Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) per visus praėjusius metus siekė, kad konvencijai įgyvendinti ir jos stebėsenai vykdyti prie LR Vyriausybės būtų įkurta speciali tarnyba. LR Vyriausybė buvo kiek kitokios nuomonės: jokios specialios tarnybos ar institucijos kurti nereikia, konvencijos įgyvendinimą gali kontroliuoti jau veikiančios institucijos, o stebėseną vykdyti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikianti Neįgaliųjų reikalų taryba. Pačiame Lietuvos neįgaliųjų forume nuomonės šiuo klausimu šiek tiek išsiskyrė: vaizdžiai kalbant, atsirado "kietosios" ir "nuosaikiosios" linijos šalininkai. LASS atstovai labiau pritarė "kietajai linijai": konvencijai įgyvendinti ir jos kontrolei užtikrinti turi būti sudarytas mechanizmas, veikiantis prie Vyriausybės ir nepavaldus kuriai nors atskirai ministerijai ar žinybai. Būta ir nuosaikesnių nuomonių: geriau žingsnis po žingsnio, geriau nedideli, bet konkretūs darbai nei konfrontacija ar užsitęsusios, nieko gera neduodančios diskusijos. Šiaip ar taip, dabar tie nuomonių skirtumai - jau istorija. Praėjusių metų gruodžio 8 d. Vyriausybės nutarimas viską, kaip tokiais atvejais sakoma, "sustatė į savo vietas". Nutarimas skelbia: "Siekdama tinkamai įgyvendinti LR įstatymą dėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo, LR Vyriausybė nutaria: 1. paskirti: 1.1 Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją JT Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo įgyvendinimą koordinuojančia institucija; 1.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, Švietimo ir mokslo ministeriją, Susisiekimo ministeriją, Sveikatos apsaugos ministeriją, Aplinkos ministeriją, Ūkio ministeriją, Teisingumo ministeriją, Užsienio reikalų ministeriją, Vidaus reikalų ministeriją, Kultūros ministeriją, Kūno kultūros ir sporto ministeriją, Statistikos departamentą, Informacinės visuomenės plėtros komitetą pagal kompetenciją - atsakingomis už konvencijos įgyvendinimą institucijomis. Įpareigoti 1.2. punkte nurodytas institucijas, išskyrus Statistikos departamentą, dalyvauti rengiant Jungtinių Tautų organizacijai konvencijos įgyvendinimo ataskaitas. (...) 3. Pavesti Neįgaliųjų reikalų tarybai prie SADM vykdyti konvencijos įgyvendinimo stebėseną (...). 4.2. Lygių galimybių kontrolieriui kontroliuoti konvencijos nuostatų, susijusių su lygių galimybių užtikrinimu, įgyvendinimą."  

Taigi LR Vyriausybė pasirinko kelią, kurio "kietosios linijos" šalininkai kaip tik ir nesiūlė rinktis. Už konvencijos nuostatų įgyvendinimą atsakinga ji paskyrė konkrečią ministeriją. Ministeriją, kuri pati yra pavaldi Vyriausybei, negali nieko paliepti kitoms ministerijoms ar kontroliuoti, kaip jos vykdo konvencijos nuostatas. Abejonių kelia ir kitas Vyriausybės žingsnis - konvencijos stebėseną pavesti Neįgaliųjų reikalų tarybai. Ši taryba yra visuomeninė institucija ir turi dar mažiau galių nei minėta ministerija. Šiaip ar taip, anot žinomo posakio, "yra kaip yra". Vyriausybės nutarimas priimtas - belieka jį vykdyti. Neįgaliųjų organizacijos - tiek nuosaikesnės, tiek ir radikaliau nusiteikusios - nesiekia su Vyriausybe nei konfrontuoti, nei tuščiai polemizuoti. 

LASS pirmininkas Sigitas Armonas: "Siekėme, kad konvencijos kontrolė ir stebėsena būtų vykdoma aukščiausiu - Vyriausybės - lygiu. Vyriausybė pasirinko šiek tiek kitokį kelią, juo dabar ir einame. Norime vienintelio dalyko - rezultato, o kokiu būdu jis bus pasiektas, turbūt ne svarbiausias dalykas".  

Apie rezultatą ar rezultatus kalbėti dar anksti. Vis dėlto, būdami objektyvūs, turime pasakyti, kad tam tikri darbai vyksta. Praėjusių metų gegužės 17 d. socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pasirašė įsakymą, kurio visas pavadinimas gana "griozdiškas", bet kurio esmė maždaug tokia: atsižvelgiant į konvencijos reikalavimus, pakoreguoti, papildyti Nacionalinę neįgaliųjų 2010-2012 metų socialinės integracijos programą. Neįgaliųjų organizacijos pateikė savo siūlymų, kuriuos kaip tik šiuo metu aptaria, svarsto ir vertina atskiros ministerijos. Visai tikslūs dar negalime būti, bet siūlymų yra apie 35, iš jų maždaug pusę pateikė LASS. Tarp LASS siūlymų yra būtinybė vykdyti socialinę ir profesinę regėjimo netekusių žmonių reabilitaciją, steigti grupinio gyvenimo namus akliesiems, neturintiems įgūdžių ar tiesiog materialių sąlygų gyventi savarankiškai. Apie LASS pateiktas priemones ir apie tai, kurias iš jų galutinai bus siūloma įgyvendinti, informuosime artimiausiuose žurnalo numeriuose. Pabaigoje tepridursime, kad kovo 16 d., kai šis žurnalo numeris jau bus spaustuvėje, LR prezidentė D. Grybauskaitė kviečia neįgaliųjų organizacijų, atsakingų valstybės institucijų atstovus pokalbio, kuriame bus diskutuojama, kaip įgyvendinama JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Tačiau apie tai - jau kitą kartą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]