SEMINARAI, KONFERENCIJOS
Audronė JOZĖNAITĖ
LOBIZMO ERA
2010 m. lapkričio 11-14 dienomis Austrijos sostinėje Vienoje įvyko net keli tarptautiniai renginiai. Posėdžiavo dvi Europos aklųjų sąjungos komisijos: technikos ir ryšių su Europos Sąjungos institucijomis. Surengta tarptautinė konferencija įspūdingu pavadinimu "Europa visiems: neįgalieji - pozityvus, žmogiškasis kapitalas šiandieninėje visuomenėje". Renginiuose dalyvavo LASS atstovas, dirbantis EAS technikos komisijoje, bei LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė ir vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Jos abi dalyvauja EAS ryšių su Europos Sąjungos institucijomis komisijos veikloje. Šią komisiją trumpiau galima būtų pavadinti EAS politikos komisija, nes ji interaktyviai bendrauja su įvairiomis ES institucijomis, o jos veikla - labai plati ir lanksti. Pagrindinis šios komisijos uždavinys - padėti ES šalių aklųjų organizacijoms užtikrinti regėjimo neįgaliųjų teises per lobistinį darbą bei dalyvaujant ES programose ir projektuose. Ši komisija turi teisę visų ES gyvenančių regėjimo neįgaliųjų vardu teikti pasiūlymus Europos Komisijai, rengti viešas konsultacijas, ginti neregių interesus aukščiausiu lygiu. Lobistinis darbas tampa labai svarbia veikla. Būtent šiai veiklai buvo skirtas didžiausias dėmesys tiek tarptautinės konferencijos, tiek politinės komisijos posėdžiuose. Žinoma, akivaizdu ir tai, kad ne visos organizacijos sugeba dirbti šį darbą. Juk Lietuvoje tik 2001 metais atsirado lobistinės veiklos įstatymas, o pati lobizmo sąvoka iš tribūnos pirmą kartą nuskambėjo 1990 metais Seime. Savaime suprantama, seniai žinojome, kad norint ko nors pasiekti, reikia ieškoti ryšių, pažinčių, užtarėjų. Bet kultūros susijungti į visuomenines grupes ar asociacijas, siekiant daryti įtaką valdžios struktūroms, nebuvo. Net 2001 metais įsteigtas Lietuvos neįgaliųjų forumas dar kelerius metus nesugebėjo sutelkti neįgaliųjų organizacijų, kad būtų atstovaujama bendriems interesams, ir tik pastaraisiais metais iškilusi didžiulė grėsmė, susijusi su neįgaliųjų pensijomis, lengvatomis ir programų finansavimu, privertė didžiąsias neįgaliųjų nevyriausybines organizacijas siekti bendro tikslo kartu. Tai, žinoma, vidaus klausimai, bet yra ir pasaulinio masto problemų, kurias galima spręsti tik susivienijus, sutelkus tarptautines pajėgas. Dar ne taip seniai mums visiems atrodė, kad lobizmu užsiima tik politikai, nors į šią veiklą vis labiau ir labiau įsijungia platesni socialiniai sluoksniai. Daugybė gerų ir visuomenei naudingų idėjų gimsta pačiose nevyriausybinėse organizacijose. Jos rašo atvirus laiškus, organizuoja spaudos konferencijas, kampanijas. Laikui bėgant, šios idėjos kaip projektai formuojami ES Komisijoje ir toliau keliauja į Europos Parlamentą, kuriame tuo ar kitu klausimu rengiami du pranešimai - pagrindinis ir alternatyvus. Tuo metu yra labai svarbu, kad Europos Parlamento nariai balsuotų už palankų sprendimą. Ilgas ir sunkus kelias, toli gražu ne visada vedantis į sėkmę! Mums, ES naujokams, sunku susigaudyti dideliame politinių raštų sraute. Tikriausiai prapultume, jei ne nuolat gaunama informacija iš Europos aklųjų sąjungos, padedanti susiorientuoti šiame informacijos sraute. O susiorientuoti būtina, nes labai dažnai nepopuliarūs valdžios sprendimai yra motyvuojami Europos Sąjungos reikalavimais.
Kad būtų aiškiau, pateiksime konkretų pavyzdį, kalbėsime apie regėjimo neįgaliųjų ir disleksija (skaitymo sutrikimas) sergančių asmenų galimybę skaityti jiems prieinamu būdu. Vien Europoje gyvena milijonai tokių piliečių, kuriems knygos turi būti leidžiamos kitokiu formatu: garsinės, brailio raštu, padidintu šriftu. Tokio formato knygos retai domina leidėjus ir jų gamyba dažniausiai yra paliekama labdaringoms organizacijoms, turinčioms labai nedaug finansų. Dėl to toks prastas rezultatas - tik 5 procentai pasaulį išvydusių kūrinių yra išleidžiami neįgaliesiems prieinamu formatu. O juk tai pats tikriausias "knygų badas" - ir dar Europoje! Akivaizdi problema, apie kurią kalbama daugelį metų, bet kurios vis nesiseka išspręsti. Didžiausia kliūtis - intelektinės nuosavybės organizacijos, budriai saugančios nuosavybės teisę. Pasaulio aklųjų sąjunga (PSO) dar 2008 metais parengė galimą Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) sutarties projektą, kuriame buvo pasiūlyta galimybė leisti savarankiškoms aklųjų organizacijoms (būtent jos šiandien ir išleidžia didžiausią dalį knygų regėjimo neįgaliesiems prieinamu formatu) dalintis savo knygomis su kitų šalių neregiais, nepažeidžiant įstatymų. Taip būtų pasiekta, kad vienoje šalyje regėjimo neįgaliesiems prieinama knyga, taikant tos šalies autorių teisių "išimtį", galėtų naudotis ir kitų šalių neįgalieji, aišku, išlaikant autorių (ir kitų teisių turėtojų) teises. Neaprašinėsime visos sutarties svarstymo, tik paminėsime, kad labai sunkiai sekėsi iš pat pradžių. Šio klausimo svarstymą net nebuvo norima įtraukti į WIPO posėdžio dienotvarkę. Labai jau "aršiai" priešinosi kai kurios šalys ir šio pasipriešinimo daugeliui šalių nepavyko nugalėti. LASS taip pat kreipėsi į LR kultūros ministeriją, kurios kompetencija - valstybės politika autorių teisių ir gretutinių teisių srityje, prašė svarstymo metu paremti PSO parengtą sutartį. Džiaugėmės, kad gavome teigiamą atsakymą iš tuometinio ministro Remigijaus Vilkaičio su pažadu paremti sutarties idėją. Situacija tarptautiniu mastu, deja, nesiklostė palankiai ir Europos Komisija, siekdama padėti išspręsti problemą, parengė savitarpio supratimo memorandumą. Jį 2010 metais pasirašė autorių teisių turėtojai ir neįgaliųjų organizacijos. Nors memorandumas gali gerinti savanoriškas leidimų išdavimo schemas bei technologijų prieinamumą, bet negali daryti įtakos knygų prieinamu formatu pasikeitimo tarp ES ir ne ES šalių. Akivaizdu, kad toks sprendimas netenkino regėjimo neįgaliųjų ir reikėjo pradėti veikti iš naujo. Žūtbūt reikėjo siekti įpareigojančios sutarties. EAS, gavusi informaciją, kad 2010 metų lapkričio 8 d. vėl bus svarstomas sutarties projektas, ėmėsi iniciatyvos veikti per Europos Parlamento narius. Visos šalys buvo prašomos susisiekti su savo šalies Europos Parlamento nariais, buvo prašoma paskatinti savo šalies institucijas, kad jos pritartų PSO parengtai sutarčiai. Tai buvo galima padaryti pasirašant iš anksto parengtą aiškinamąjį laišką, kuris turėjo būti išsiųstas Europos Komisijai ir Europos Tarybai. Tikriausiai įdomu, kaip į regėjimo neįgaliųjų poreikius atsiliepė mūsų rinkti Europos Parlamento nariai? Laiškai buvo išsiųsti visiems dvylikai narių. Problema susidomėjo tik trys - Vilija Blinkevičiūtė, Leonidas Donskis ir Justas Vincas Paleckis. Bet laišką pasirašė tik viena Vilija Blinkevičiūtė. Žinoma, džiaugiamės ir tokiu rezultatu, nes buvo šalių, kurių Europos Parlamento nariai visai nereagavo. O gal jie būtų reagavę, gal nacionalinės aklųjų organizacijos nenusiuntė laiškų su prašymais? Kas dabar patikrins? Žinoma, sulaukus 63 Europos Parlamento narių atviro laiško, palaikančio būtinybę pasirašyti sutartį, klausimas buvo svarstomas WIPO komiteto posėdyje. Posėdyje nebuvo sulaukta norimo rezultato, nors buvo tikimasi, kad pavyks suderinti įstatymo, leidžiančio išimtis nacionaliniuose autorių teisių įstatymuose, tekstą. Akivaizdu, kad kova nepasibaigė. Lobistinis darbas tik įsibėgėja. Ir mes į jį būsime įtraukti.
