GYVENIMO AKTUALIJOS

 

DARBAS: GALIMYBĖS IR PERSPEKTYVOS


Daugelis psichologų, sociologų atkreipia dėmesį, kad nedarbas yra daugiau nei darbo neturėjimas. Tuomet darbas yra daugiau nei kas mėnesį gaunamas atlyginimas, sotesnis kąsnis ir pilnesnis šaldytuvas. Nedarbas arba jo priešingybė - darbas yra socialinis reiškinys, kurio negalima matuoti ir išmatuoti vien procentais, naujų darbo vietų skaičiumi, joms įsteigti panaudotais tūkstančiais ar milijonais. Dirbantis žmogus yra vertinamas, pripažįstamas, jaučiasi reikalingas, socialiniais ryšiais susijęs su kitais žmonėmis, jis priima ar dalyvauja priimant sprendimus.  

Neįgaliųjų darbinis užimtumas - atskira neišsemiama tema. Visi buvome vienos iš didžiausių po Antrojo pasaulinio karo pasaulį užgriuvusios ekonominės krizės liudininkai ir dalyviai. Jos "logika" negalėjo neatsiliepti ir neįgaliesiems. Tačiau krizė, atrodo, baigiasi, o kaip su galimybe dirbti? Prie šios temos pastaruoju metu nuolat grįžtama ir "Mūsų žodžio" puslapiuose. Aptariama Vakarų valstybių patirtis, mūsų pačių situacija ir perspektyvos. Tad dar keletas štrichų šia aktualia tema. 

Bendrame Lietuvos neįgaliųjų darbinio užimtumo fone galėtume išskirti du žmones ir dvi jų vadovaujamas socialines įmones. Abi įmonės yra jaunos, veržlios, o jų lyderiai nusiteikę plėsti veiklą, steigti naujas darbo vietas, įdarbinti daugiau neįgaliųjų. 

Nerijus Briedis vadovauja telemarketingo (skambučių centras) apklausų ir tyrimų įmonei "Eurotela". Įmonė veikia jau ketverius metus. Dirba apie septyniasdešimtt žmonių, daugelis turi vienokią ar kitokią negalią. Jie telefonu atlieka įvairias apklausas, rinkos tyrimus, vykdo pardavimus. Neįgalieji turi galimybę dirbti arba skambučių centre, arba namuose. Anot N. Briedžio, dirbdamas skambučių centre, žmogus patenkina poreikį bendrauti, būti su kitais žmonėmis. Kam tokio poreikio nėra, gali dirbti namuose. Darbo vieta - kompiuteris, specialus telefonas, internetas. Telefoną duoda įmonė, kompiuterį ir internetą žmogus turi įsigyti pats. Įmonė dirba tiek su verslo struktūromis, tiek su valstybinėmis įstaigomis, siūlo jų produktus, atlieka užsakomas apklausas, tyrimus. Praėjusių metų pabaigoje N. Briedis sakė, kad įmonė pasirengusi priimti dar apie dvidešimt neįgalių žmonių, turinčių būtinus tokiam darbui komunikabilumo įgūdžius ir norinčius dirbti. Tarp šių neįgaliųjų gali būti ir regėjimo negalią turinčių žmonių. 

Kitas darbdavys, priimantis į darbą neįgaliuosius, yra daugeliui žurnalo skaitytojų pažįstamas Karolis Verbliugevičius. Praėjusių metų pabaigoje jo vadovaujamoje įmonėje "Bonatus" dirbo 15 žmonių. 11 iš jų turi negalią - regėjimo ar judėjimo negalią. "Bonatus" teikia masažo, akupunktūros paslaugas. Kalbėdamas apie ateitį įmonės vadovas nesišvaistė pažadais, vis dėlto planų ir ketinimų yra. Šiais metais įmonė planuoja Vilniuje atidaryti dar du masažo salonus.  

"Kai priimu žmogų su negalia į darbą, negaliai skiriu vos ne paskutinę vietą, - sako Karolis. - Pirmiausia žiūriu, kad žmogus galėtų tinkamai atlikti savo darbą. Jeigu jis sugeba atlikti skirtas užduotis, turi kompetenciją, tai negalios klausimas - tik techninė problema: žmogui sudėtinga vienam ateiti į darbą, reikia tam tikrų specialiųjų priemonių, o gal esama kokių kitų problemų. Kai kurie žmonės dirba visą darbo dieną, kiti, atsižvelgiant į sveikatos galimybes, pusę dienos. Darbuotojų kaita įmonėje minimali. Ar nori neįgalieji dirbti? Esti visaip. Kai kada tenka išgirsti labai "įdomių" pasiūlymų: aš ateisiu pas tave neva dirbti, o tu gausi už mane pinigus... Negalia tampa vos ne žmogaus privalumu. Man svarbiausia, kad žmogus kokybiškai atliktų darbą, o ne tai, kad aš už jį gausiu kompensaciją, juo labiau, kad šimtu procentų niekas jokių kompensacijų nemoka - darbdavys vis tiek turi papildomų išlaidų. Neįgalieji ne visada nusimano apie rinką - kartais pageidauja nepagrįstai didelių atlyginimų. Žmonėms dažnai trūksta pasiruošimo einant į pokalbį su būsimu darbdaviu. Reikia mokėti prisistatyti, o kai kurie nepasiruošę atsakyti net į paprasčiausius klausimus."  

Mintimis apie neįgaliųjų verslo situaciją, naujų galimybių paieškas šiame darbo rinkos bare paprašėme pasidalinti Neįgaliųjų verslo informacijos centro direktorių Antaną Ruginį: "Neįgaliųjų verslo plėtrai didelės reikšmės turėjo 2006 metais priimtas Užimtumo rėmimo įstatymas. Jame buvo numatyta, kad neįgalieji, steigiantys sau darbo vietas, gali gauti valstybės subsidiją. Tikslios statistikos neturiu, tačiau akivaizdu, kad neįgaliųjų, kuriančių savo verslą, tikrai padaugėjo. Kilimas - 2007-2009 m., o 2010 m. viskas staiga sustojo. Priežastys gana įdomios ir net keistos. 2009 m. nemažai kvalifikuotų aktyvių neįgaliųjų buvo atleista iš valstybinių įstaigų, privačių struktūrų. Tai dėsninga, nes visokios krizės, ekonominiai sunkmečiai neįgaliesiems "smogia" pirmiausia. Daugelis tuo metu atleistų neįgaliųjų ėmėsi verslo, labai padaugėjo žmonių, norinčių gauti valstybės subsidiją. Kas suspėjo susitvarkyti reikalingus dokumentus iki 2010 m. gegužės mėn., šią subsidiją gavo, o praėjusių metų vasarą sąlygos pasikeitė neįgaliųjų nenaudai. Anksčiau žmogus, norintis gauti subsidiją, galėjo rinktis: dirbti su verslo liudijimu, registruoti individualią veiklą arba individualią įmonę, dabar liko vienas reikalavimas - registruoti individualią įmonę. Nors žmogus dirbs tik vienas, nors gaus subsidiją savo, o ne samdomų darbuotojų darbo vietai sukurti, vis tiek turės steigti įmonę. O ką reiškia įmonė - popierizmas, buhalterija, mokesčiai... Kitas dar labiau apsunkinantis dalykas: darbo biržos, teikdamos neįgaliesiems subsidijas, reikalauja banko garantijų. Praktiškai tai reiškia, kad neįgalusis, norėdamas pasinaudoti valstybės subsidija, jos galiojimo laikotarpiu, o tai yra treji metai, banke turi laikyti atitinkamą sumą savų pinigų, paprastai ne mažesnę negu darbo biržos suteikta subsidija. Kitaip sakant, banke reikia įšaldyti tokią savų pinigų sumą, kokią nori gauti subsidiją iš valstybės. Pirmiausia daugelis neįgalių žmonių tokių pinigų neturi, o jeigu turi, tai gal gali įsisteigti darbo vietą ir be valstybės paramos - kam tas vargas? Šie pakeitimai padaryti turbūt todėl, kad padaugėjo neįgaliųjų, norinčių pasinaudoti valstybės parama. Bet čia ir yra visas nelogiškumas: įstatymai priimami, kad jais būtų naudojamasi, subsidijos numatomos, kad skatintų pokyčius tam tikroje srityje, o kai tie pokyčiai tampa pernelyg akivaizdūs, "kartelė" netikėtai keliama taip aukštai, kad peršokti jos praktiškai neįmanoma. Suspėję pasinaudoti valstybės teikiama parama, neįgalieji įsisteigė darbo vietas, sėkmingai užsiima verslu. Tarp neregių užtikrintai vyrauja masažas, kitas negalias turinčių žmonių veiklos sritys įvairesnės: autoservizo paslaugos, juvelyrinių dirbinių gamyba, žmonės dirba gidais, taksi vairuotojais. O vienas žmogus Palangoje, gavęs subsidiją, įsteigė net šunų muziejų. Tiesa, netikrų šunų, bet jų skulptūrų, paveikslų, tačiau į tą muziejų vis tiek eina žmonės, vyksta edukacinės programos. Taigi akivaizdu, kad valstybės parama neįgaliesiems gali padėti labai daug, žinoma, tokia parama, kai iš tikrųjų duodama, o ne ieškoma vis naujų pretekstų, kaip būtų galima neduoti. Prasideda nauji metai, naujas biudžeto lėšų panaudojimo etapas. Kol kas darbo birža neįgaliesiems teikti subsidijų dar nepradėjo, todėl negalime pasakyti, kokie metai bus, ko galime iš jų tikėtis. Neatrodo, kad galėtume sulaukti ko nors ypač palankaus. Antra vertus, esama ženklų, kad valdininkai jau pradeda suprasti, jog "persistengė". Ar šis supratimas virs konkrečiais veiksmais, metų pradžioje pasakyti dar negalime.  

 

Parengė Alvydas VALENTA 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]