NEREGYS IR VISUOMENĖ

Juozas VALENTUKEVIČIUS

GRĖSMĖS AKIVAIZDOJE


Prieš dvidešimt metų Lietuvoje vyko svarbūs ir tragiški įvykiai. Sovietinė valdžia vis negalėjo susitaikyti su mūsų respublikos laisve. 1990 metų kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas jiems buvo baisi ir skausminga rakštis. Nepavykus tautos įveikti ekonomine blokada, buvo pradėta negailestingai slopinti laisvė, gniaužti laisvas žodis. 1991 metų sausio 13 dienos įvykiai pasiekė sovietinio cinizmo viršūnę - buvo pamėginta įvykdyti valstybinį perversmą. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją sovietiniai desantininkai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Žuvo 14 žmonių, sužeista apie tūkstantis. Tačiau tauta neišsigando, tik dar labiau susitelkė, pasiryžo ginti nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos Seimo pastatas tūkstantinės žmonių minios buvo saugomas ir dieną, ir naktį. Netrukus jau tą pačią naktį, kelios minutės po antros valandos, radijas prabilo iš Kauno, kiek vėliau buvo pradėtos ir televizijos transliacijos - irgi iš Kauno. Viešumas ir laisvas žodis tapo svarbiausiu ginklu prieš okupantus. 

* * * 

Šiame straipsnyje norime papasakoti, kaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tuo metu padėjo Lietuvai. Vyresnės kartos žmonės daugiau ar mažiau žino šį svarbų faktą, bet jaunajai kartai tai bus pravartu sužinoti. Pradėsiu nuo savo prisiminimų. 

Sausio dvyliktosios vakarą sutartu laiku sutartoje vietoje ir vėl susitikome su draugu. Jau antra savaitė čia kiekvieną dieną ateidavome. Šį kartą žmonių minia prie Aukščiausiosios Tarybos pastato - taip tuo metu vadintas Seimas - buvo daug didesnė nei anksčiau ir nuotaika buvo kitokia. Kažkoks neįprastas susikaupimas, laukimas, nerimas, viltis, noras padėti. Vidinė nuojauta pranašavo kažką nepatirta, stiprėjo neapykanta okupantui. Vengdamas ilgesnių savo pamąstymų ar sentimentų, pasakysiu, kad ir tą vakarą nedidelis radijo imtuvas buvo prie ausų. Išgirstą informaciją perduodavome susirinkusiems.  

Atėjo vidurnaktis - siaubo valandos. Išgirdę pirmuosius šūvius, su draugu jo "Žiguliuku" nuskubėjome prie televizijos bokšto. Ant siauro Žvėryno tilto vos vos išvengėme tankų vikšrų. Prieš mus staiga išniro didelė karinės technikos kolona. Važiavo labai dideliu greičiu, o jos priekyje lėkė greitosios pagalbos automobilis. Prasilenkti buvo neįmanoma. Laimė, draugo patirtis ir žaibiška reakcija, staigus manevras atgal išgelbėjo. Riaumojanti technika pasuko Vingio parko pusėn, nulėkė į Konarskio gatvę. Prie bokšto patekome į tikrą karo lauką. Iš visų pusių šaudė, riaumojo kariniai monstrai, girdėjosi dūžtantys stiklai, o minia skandavo: "Lietuva! Lietuva! Lietuva!". Pasigirdo žmonių aimanos, greitosios pagalbos sirenos. Staiga mus apšvietė akinantis tanko prožektorius. Pasigirdo kurtinantys patrankos šūviai, automato serijos, ėmė virsti dūmų kamuoliai, griuvo šalia stovėjęs smėlio prikrautas sunkvežimis. Praradau orientaciją. Po kiek laiko išgirdau draugo šauksmą - atsiliepiau. Čiupo mane už rankos ir ištempė iš pragaro žemėje. 

Šiek tiek atsitokėjome, supratome - desantininkai nuožmia jėga užgrobė bokštą. Kažkas iš minios sušuko: "Bėgam gelbėti Aukščiausiosios Tarybos!"  

Prie Seimo žmonių vis daugėjo. Neapykanta sovietiniams okupantams didėjo, patriotizmo nestigo niekam, jo jau nebuvo galima sutraiškyti jokiais tankais - kaip toje dainoje, "per vieną naktį dideli užaugom". To anuo metu patirto jausmo žodžiais apsakyti praktiškai neįmanoma - tai buvo euforija. Bandžiau prašnekinti prie ausies prikištą radiją, bet jis buvo abejingas mūsų skausmui ir jauduliui. Po kiek laiko dar kartą besukinėdamas bangas netikėtai išgirstu: "Mieli Lietuvos žmonės! Mūsų respublikos draugai užsienyje! Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas! Kalba Lietuvos radijas!" Iš džiaugsmo netikėtai garsiai sušunku: "Mielieji žmonės, veikia mūsų radijas!". Susirinkusiųjų smalsumas buvo didelis, kiekvieną išgirstą informacinę smulkmeną perduodavo vienas kitam, kaimynas - kaimynui. Įvairią informaciją girdėjome ir per garsiakalbius, pastatytus prie Seimo rūmų. Susirinkusi minia baimės nejautė - gal buvo šioks toks nerimas, kas bus išaušus rytui. 

Galvoje vis kirbėjo viena mintis - turime padėti Lietuvos radijui. Geriau, kad radijas veiktų iš Vilniaus. Ką šiuo metu veikia LASS bibliotekos garso įrašų studijos inžinieriai - Gintautas Marčiulaitis ir Algimantas Matulevičius? Juk prie kavos puodelio ar stipresnio gėrimo jau buvome ne kartą kalbėję ir diskutavę apie studijos galimybes. Aišku, tokio tragiško "scenarijaus" nenujautėme, netikėjome, kad taip gali nutikti Lietuvos radijui. Vis dėlto jau tada diskusijose buvome numatę galimybę transliuoti radijo programas ir iš mūsų studijos. Buvo nutiesta ir radijo "relinė" linija. Jau ir šiokią tokią patirtį turėjome: Lietuvos aklųjų draugijos XI suvažiavimas, vykęs 1989 metais lapkričio 16 - 18 dienomis, buvo transliuojamas į visus penkis didžiuosius Lietuvos miestus, kur veikė vietinis laidinis radijas, organizacijos nariai turėjo galimybę klausytis tiesioginės suvažiavimo transliacijos. Tuo metu mobiliųjų telefonų dar nebuvo, tad inžinieriams negalėjau paskambinti. Paraginau draugą nueiti pas jį į namus - mat gyveno netoli Seimo, čia pat, už Neries, Krokuvos gatvėje. Po kurio laiko, gal po savaitės ar dviejų, mūsų inžinieriai papasakojo, kad, nutilus Lietuvos radijui, skubėjo į studiją, bandė išeiti į eterį. Tuo metu Kęstutis Sakalauskas - beje, jis buvo įskaitęs nemažai garsinių knygų - jau buvo įkūręs privačią radijo stotį "Vilniaus varpas", buvo sukaupęs įrašų fondą, turėjo radijo šaukinius, tad ir buvo bandoma per šią radijo stotį prabilti į Lietuvą. Deja, tą naktį nepavyko. Tačiau vyrai buvo labai laimingi, kai jiems betriūsiant prie aparatūros išgirdo Lietuvos radijo atnaujintą transliaciją iš Kauno.  

Pirmadienį nuėjau į darbą pusvalandžiu anksčiau nei įprastai. Užlipau į penktą aukštą, ten LASS bibliotekai priklausiusiame pastate Naugarduko gatvėje pažymėtu 91 numeriu buvo įrengtos garsinių knygų leidybai pritaikytos aparatinės ir studijų kompleksai. Kad skaitytojams būtų aiškiau, iškart pasakysime, kad šiuo metu šis pastatas priklauso VšĮ Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centrui, o jo penktajame aukšte ir šiuo metu "gimsta" garsinės knygos, kurias leidžia Lietuvos aklųjų biblioteka.  

Įėjęs į kabinetą supratau, kad įvyko pasikeitimų. Pakeltas telefono ragelis tylėjo, irgi supratau - taip reikia. Nuėjau pas vyriausiąjį inžinierių G. Marčiulaitį. Pastebėjau jo nuovargį ir susirūpinimą, bet šypsena veide rodė optimizmą. Daug nekalbėjome, anais laikais labai daug ką jautėme viduje, minčių nereikėjo išreikšti žodžiais - ir be jų daug kas buvo aišku. 

Inžinieriai pagrindinius laidų ištempimo, prijungimo darbus jau buvo padarę anksčiau. Supratau, kad per mano telefono liniją signalas turėjo patekti į tarpmiestinę telefonų stotį, o iš ten toliau į stiprintuvus, retransliatorius. Visą dieną vyko įvairūs derinimai. Bibliotekos direktorius Stasys Stasiulis, LASS pirmininkas Juozas Dzidolikas sutiko, kad nepriklausomos Lietuvos radijas naudotųsi organizacijai priklausančiomis patalpomis ir garso aparatūra. Turime pasakyti, kad tuo metu mūsų garso įrašų studijoje visa garso įrašymo aparatūra buvo gera, studijinė, skirta profesionaliam darbui, analogiška tai, kokia buvo Lietuvos radijuje. Todėl radijo darbuotojai iškart galėjo ja naudotis be jokio specialaus pasiruošimo ar mokymo. Tą dieną didžiausias darbas teko Gintautui Marčiulaičiui ir LRT inžinieriui Radijo aparatinių ir studijų komplekso viršininkui Viktorui Randakevičiui. Po pietų į garso įrašų studiją atėjo pirmieji radijo diktoriai ir redaktoriai. Pradėjo dirbti, ruošti laidas. 

Sausio 14-ąją 24 valandą nepriklausomos Lietuvos radijas prabilo iš naujosios studijos Vilniuje. Stasys Štikelis 1991 metų pabaigoje išleistoje knygoje "Užgrobti, bet nenutildyti" rašo: "Taip jau sutapo, kad paskutinioji normaliai transliuota prieš užgrobiant RTV pastatus buvo laida užsieniui, ja ir pradėtos atgaivinto radijo transliacijos iš Vilniaus." Po šios laidos į tiesioginį eterį prabyla diktoriai Danguolė Reikaitė ir Juozas Šalkauskas - transliuojama nakties programa. Dirba iki ryto. Skambant muzikai, čia pat, studijoje, šiek tiek pasnaudžia ir vėl tęsia darbą, skaito naujausias žinias, pateikia tuo metu labai reikalingą informaciją Lietuvai. 

Kitą dieną į naująją Lietuvos radijo studiją pradeda rinktis daugiau radijo darbuotojų. Netrukus čia įsikuria Žinių, Muzikos, Tautinių mažumų ir kitos redakcijos. Šeimininkams reikia užleisti keletą kambarių. Niekas neprieštarauja, nepyksta, priešingai, net yra patenkinti, kad gali padėti išvarytiesiems. Turime skolinti aparatūrą, duoti magnetinės juostos ir kompaktinių kasečių įrašams, perduoti keletą telefonų, kad žurnalistai operatyviai galėtų gauti naujausią informaciją. Iš namų kai kurie darbuotojai atneša radijo imtuvų, kažkuris atitempia televizorių. Pririnkę geros kokybės muzikinių įrašų nešė naujiesiems draugams. Tampame dideliu ir draugišku kolektyvu. Susitikę koridoriuje sveikinamės, persimetame vienu kitu žodžiu. Ir visi vieningai laikome didelę paslaptį. Niekas neturi sužinoti, iš kur sklinda, iš kur transliuojamas nepriklausomas Lietuvos radijas. Visi žino - neprognozuojamas priešas čia pat, už kelių šimtų metrų, iš užgrobtų patalpų Konarskio gatvėje skleidžia bjauriausią ir šlykščiausią sovietinę propagandą. Saugotis reikėjo, būta ir didesnės baimės, bet apie tai vėliau. 

Vasario pabaigoje iš Aklųjų bibliotekos studijos pradėjo transliaciją ir nepriklausomos Lietuvos radijo antroji programa. Visi apsipratome, kad mūsų penktajame aukšte - labai daug. Nors kabinetuose dirbome keliese ir dar su garsu, išties nebuvo lengva, bet supratome, kad tuo metu taip reikėjo. Radijo žurnalistams irgi nebuvo lengva. Matydavome, kaip 15 kvadratinių metrų kabinete susispaudę dirbdavo šeši, aštuoni ir daugiau Žinių redakcijos darbuotojų. Pamažu pradėjome apsiprasti ir su mintimi, kad gal neišdrįs ir nepuls aklųjų organizacijai priklausančio pastato. Nešturmuos. Radijo darbuotojams irgi darėsi drąsiau, kai prisiglaudė pas mus, kaip jie sakydavo, "po aklųjų sparneliu". Kartodavo - sumanę užpulti aklųjų pastatą apsijuoktų prieš visą pasaulį. Tačiau visi galvojome ir mąstėme, kiek laiko tęsis tautai bandoma primesti svetima brutali ideologija ir karinė agresija. Kartais prie pastato pastebėdavome "personų įtartinais veidais". Kartais ir į penktą aukštą užklysdavo nepažįstami - kažko ieškodavo, kažko bandydavo klausti. Žinojome, jautėme, kad esame stebimi ir sekami nepriklausomos Lietuvos nedraugų ir priešų. 

1991 metų vasaros pabaigoje Lietuvą ir visą pasaulį pasiekė neramios žinios iš Maskvos. Prasidėjo pučas - taip buvo įvardintas bandymas įvykdyti perversmą Sovietų Sąjungoje. Tvyrojusi įtampa tarp Lietuvos Respublikos valdžios institucijų ir sovietinės kariuomenės, dislokuotos Lietuvoje, pasiekė kritinį tašką. Mažiausia smulkmena galėjo išprovokuoti karinius veiksmus. Prie pastato Naugarduko g. 91 pastebėjome stovintį sovietinį šarvuotį. Jis buvo įvairuotas į mažą aikštelę prie pastato galo, šalia stovinčio kito žemo pastato. Buvo pusiau užmaskuotas, matėsi iš vienos pusės. Reikėjo tik komandos ir veiksmai būtų prasidėję. Darbuotojai pradėjo slėpti svarbesnius dokumentus, garso įrašus, kai ką iš aparatūros. Arčiau gyvenantys detales nešėsi į namus ar prašė pasaugoti patikimų kaimynų. Gerai, kad nežinomybė ir tvyrojusi įtampa rugpjūčio 19-22 dienomis baigėsi Maskvoje žlugusiu puču. Visi džiaugėsi demokratijos pergale.  

Po šio rugpjūčio įvykio viskas ėjo tik geryn - kaip pagreitintame kine veiksmas keitė veiksmą. Sovietiniai kariai pasitraukė iš užgrobtų pastatų. Išėjo ir iš Lietuvos radijo bei televizijos pastato Konarskio g. 49. Paliko nuniokotą pastatą, sugadintą aparatūrą, išplėštą įvairią komunikacinę sistemą, prišnerkštus kabinetus. Tikri šių patalpų šeimininkai negalėjo grįžti - jas būtinai reikėjo iškuopti, suremontuoti, sukomplektuoti įrangą. Radijas LASS patalpose dar dirbo beveik keturis mėnesius. 

Prisiminėme, kaip visuomeninė organizacija - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga - prieš dvidešimt metų padėjo Lietuvai. Lietuvos radijas mūsų organizacijos patalpose dirbo nuo 1991 metų sausio 14 dienos iki gruodžio 17 dienos. Buvę radijo darbuotojai iki šiol su didele meile, pagarba ir nuoširdumu prisimena tuos laikus. Dažnai apie buvusį bendradarbiavimą sako - tai gerųjų namų šiluma. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]