LASS LITERATŲ KŪRYBA
Bronius KONDRATAS
* * *
Tai nulijo, tai nusnigo,
Tai pražydo sniegas,
Spinduliai į širdį smigo,
Ir širdis atlėgo.
Ant to kalno, to birželio,
Tai pražydo kriaušė,
Virš pasaulio šito žalio
Ant stataus pakriaušio.
Kai nušvito, kai pražydo -
Akyse apraibo.
Kas nutapė tokią žydrą
Iki žiedo žaibo.
KAI PUMPURAS PLEČIA PEČIUS
Kai pumpuras plečia pečius,
Kai švilpia net inkilo sienos,
Kai siūlosi vėl į svečius
Tyliausias varnėno refrenas.
Atidžiai aš varnėną stebiu -
Jis improvizuoja maestro:
Lakštutės balsu įstabiu
Jis supina nauja su retro.
Tas retro - tai mano diena,
Tas nauja - kas niekad negrįžta,
O pumpuras sprogs - ir daina
Graži man kaip mūsų jaunystė.
TU STAIGA SUSTOJI IR ĮSIKLAUSAI
Tu staiga sustoji ir įsiklausai,
Kaip gražiai dainuoja.
Argi taip kalbėjai, argi taip rašei,
Ar tave kartoja?
Argi šitiek paukščių, argi tiek gėlių
Tavo žody būta,
Argi tiek akordų sąskambių gilių,
Kai dainuoja rūtą.
Tu klausai, kartoji, įsigyveni -
Kaip toli vingiuoja,
Pro beržynų sodus su daina eini,
Su beržais žaliuoji.
LAPKRITIS KLEVO KIEME
Iš seno aš savo kieme -
Iš klevo lopšys ir karstas.
Tik lapkričio lapas žeme -
Žvaigždes jo viršūnė žarsto.
Kas lapas? Gegužis supūs,
Žaliausią lapą žadėjęs.
Dainuoja ir šluoja lapus
Kiemsargiu gimęs vėjas.
