MUMS RAŠO
Vytautas MERKYS
KAIP AŠ SUTIKAU PRANĄ DAUNĮ
Kad teks pirmą kartą gyvenime susitikti aklą žmogų ir su juo netgi ilgokai bendrauti, niekada net sapne nesapnavau. O kad kažkas panašaus gali atsitikti ir su manimi, sveiku, sportišku, tvirtu jaunuoliu, net minties nebuvo. Tačiau likimo pirštas grūmoja visiems.
Tai atsitiko visai netikėtai Anykščiuose, grįžtant iš tinklinio aikštelės, kur vos ne kasdien, mes, gimnazistai, studentai, žaisdavome su vietiniais gyventojais.
Jis stovėjo Biliūno gatvėje, prie pat centrinės aikštės, laukdamas atsitiktinio praeivio, kad galėtų kreiptis pagalbos. Vienoje rankoje laikė storoką lazdą, o kita prilaikė ant peties užmestą didoką neišvaizdų krepšį. Kai prisiartinau gana arti, nedelsdamas paprašė padėti surasti autobusų stotį. Išporino viską iš karto - vienu ypu. Pasisakė, kad esąs rašytojas Pranas Daunys, Lietuvos savanoris, praradęs regėjimą mūšiuose dėl mūsų visų laisvės. Pasakė, kad yra rašytojas, keliaujantis po Lietuvą, pardavinėjantis su dideliu vargu namuose pagamintus šepečius. Parsivedžiau jį namo, pas toje pačioje gatvėje gyvenančius tėvus.
Tą vakarą mano naujajam pažįstamui išvykti į Kauną nepasisekė, nes autobusų ta kryptimi nebuvo. Bendrą kalbą suradome labai greitai, nes aš paauglystėje buvau skaitęs jo knygą "Benius Vanagas". Tėvų namuose buvo neblogas pianinas, padėjęs mums greičiau suartėti, ištirpinęs pirmo susitikimo leduką. Ką pademonstravo mano svečias, kai palietė pianino klavišus, norint tiksliai aprašyti, reikėtų skirti ne puslapį ir ne du. Būdamas pedagogas ir muzikas, domėjosi ne tik instrumentu, bet patikrino mano pirštų lankstumą ir sugebėjimą muzikuoti. Pasakė, kad galiu būti geras pianistas. Nelabai tuo tikėjau, nes man jau buvo dvidešimt dveji. Tačiau Daunys tvirtino, kad jis pradėjo groti dar šiek tiek vyresnis. Bet svarbiausias momentas buvo, kai jis supažindino mane, mano šeimą ir kitus artimuosius su savo kūriniu, skirtu Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą. Nuostabai nebuvo galo. Papasakojo, kad tą kūrinį - oratoriją "Lituanika" - yra skambinęs ne kartą per nepriklausomos Lietuvos radiją.
Paskambino ir papasakojo Bethoveno "Mėnesienos sonatos" atsiradimo istoriją, papasakojo kai kuriuos savo praeities epizodus, kalbėjo ir apie to meto gana nelengvą savo gyvenimą. Tarybinė valdžia jo, kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę, nemėgo, skriaudė. Bet grįžkime prie svarbiausio dalyko, o būtent prie įžymiosios didingai skambančios "Lituanikos", skirtos Dariui ir Girėnui atminti. Pagrindinis dalykas, kuris mane neapsakomai stebino, buvo aklo žmogaus sugebėjimas taip profesionaliai groti. Beje, ir pati oratorija apstulbino mane savo daugiaplaniškumu ir apimtimi. Čia buvo tiek jausmo ir tragiškos didybės, kad tai aprašyti stinga žodžių. Skambindamas Daunys retkarčiais darydavo pauzes ir labai įtaigiai aiškindavo, ką tuo metu klausytojas turėtų tame kūrinyje pajusti. Štai lėktuvas atsiplėšia nuo pakilimo tako, išlydinčiuosius persekioja abejonės, nes pilnas degalų lėktuvas labai sunkiai kyla į dangų. Visi lengviau atsikvepia, kai pamato, kad visi sunkumai pagaliau nugalėti. Lakūnų nuotaika skaidrėja.
Svetima žemė lieka toli už pilkų debesų, didvyrius pasitinka dangaus žydrynė ir amžinoji saulės šviesa. Suskamba optimistinės gaidos ir atrodo, kad pirmi sunkumai galutinai įveikti. Jei pirmieji kūrinio akordai tvirtino, kad jūra pavojinga, kad nėra garantijos, kad viskas vyks sėkmingai, tai erdvę užliejus saulės spinduliams girdimi šviesūs mažoriniai garsai. Tačiau likimas nuožmus. Netrukus pasigirsta nedrąsūs, bet vis stiprėjantys pagrindinės temos garsai. Tai likimo šauksmo garsai. Bent taip kūrinio autorius Daunys tuos liūdnus garsus apibūdino pats. Nenumaldomo likimo motyvas netyla viso skrydžio metu, tarpais sustiprėdamas, tarpais silpnėdamas. Grėsmė neišvengiama, ji persekioja nuolat. Kai atrodo, kad tikslas jau visai arti, kūrinyje skamba stiprūs, tragizmo kupini akordai. Ir likimas, ir tragizmas susilieja į vieną visumą. Pagaliau galingi, smūgius primenantys akordai skelbia, kad negrįžtamai prarastos visos viltys.
Prisimenant nepakartojamą susitikimą su Pranu Dauniu, atrodo, kad ir dabar skamba jo sukurta muzika, kad begaliniuose toliuose aidi nepermaldaujamo likimo balsas. Kompozitorius Pranas Daunys mus visus sužavėjo, rodės, visi tapome skrydžio dalyviais.
Viskas tada susiliejo į vieną visumą: ir idėja, ir didvyriai, ir jūra, ir saulė, ir Prano Daunio kūrinys, laimėjimai, ir viltys, ir netektys. Tylu. Nutilo pianinas, tyla Soldino miške. Nei žodžių, nei aplodismentų, skrydis baigtas. Tiktai liūdnai vis dar tiksi Stepono Dariaus laikrodėlis... Po lakūnų žūties, pamenu, mes su mama dažnai dainuodavome: "Darius ir Girėnas - narsūs vyrai buvo, perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo./ Soldino pušyne, paukšteliai čiulbėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo...". Šia nesudėtinga, tautoje gimusia daina lietuviai pagerbdavo ir prisimindavo savo didvyrius.
Pranas pasakė, kad šią dainą jis taip pat žino. Mes buvome vieni iš nedaugelio, girdėjusių šį Daunio kūrinį, skirtą mūsų didvyriams. Tai neišdildoma. Tai išliko mano sieloje ligi dabar ir pasiliks visada.
Belieka tiktai apgailestauti, kad neliko to kūrinio gaidų. Didžiuojuosi, kad man likimas suteikė nepakartojamą progą pabendrauti su garbiuoju organizuoto aklųjų judėjimo pradininku ir lietuviškos brailio abėcėlės kūrėju, muziku, pedagogu ir, apskritai, labai nuoširdžiu žmogumi.
