SUKAKTYS
Dovilė ZUOZAITĖ
LENGVOJI MUZIKA ATVEDĖ Į OPEROS SCENĄ
Valstybinis choras "Vilnius" šiuos metus baigia ypatingomis, šventinėmis nuotaikomis. Minimas choro kūrybinės veiklos 40-metis ir net dvi jubiliejinės sukaktys - choro vadovas
Vladas Bagdonas
šventė 55-erių metų jubiliejų bei sceninės veiklos 35-metį. Šios dvi neeilinės datos ir paskatino plačiau pažvelgti į kūrybinį dainininko kelią, pasidalyti su juo mintimis apie pasiektus laimėjimus.
Vladas Bagdonas gimė 1955 m. lapkričio 4 d. Telšių raj., Gintučių kaime. Nuo ten prasidėjusiame vingiuotame kelyje į muziką būta ir abejonių, ar anksti išryškėjęs dainininko talentas neapvils. Abejonės ėmė sklaidytis tik tada, kai devyniolikmetis V. Bagdonas nutarė tapti profesionaliu atlikėju ir siekti kūrybinio meno aukštumų. Įgijęs dvi muzikines specialybes tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1983 - chorinio dirigavimo ir 1990 - solinio dainavimo), 1992 m. pradėjęs dirbti Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro solistu, V. Bagdonas nuo 1995 m. tapo "Vilniaus" valstybinio choro vadovu. Jau 15 metų dainininkas veda chorą profesionalios veiklos ir pripažinimo kryptimi. Į kolektyvą V. Bagdonas atėjo dar studentas - 1981 metais. Savo, kaip profesionalaus muziko, kelią pradėjęs nuo bosų grupės choristo, būtent šiame kolektyve V. Bagdonas subrendo kaip atlikėjas, operos solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas.
D. Z. Papasakokite, kokia buvo apskritai jūsų muzikinio kelio pradžia.
V. B. Pačius pirmuosius įspūdžius lėmė aplinka: namuose nuolat skambėdavo dainos - iš mamos, močiutės ir prosenelės lūpų. Dažnai su šeima lankydavomės bažnyčioje, kuri man tapo muzikos šventove, kurioje negalėdavau atsigėrėti religinės muzikos intonacijomis, sklindančiomis iš vargonų gausmo ar giedamų giesmių. Įkvėpdavo ir vakaronėse grojantys muzikantai - tai skatino jų muziką imituoti. Man tebuvo treji, kai pirmaisiais išmėgintais "instrumentais" tapo puodų dangčiai, lėkštės ir kiti namuose pasitaikantys po ranka "mušamieji". Vis dėlto kur kas sėkmingesnė muzikavimo sritis prasidėjo nuo dainavimo, kai nejausdamas jokios scenos baimės, kartu su suaugusiais traukdavau dainas, o kad būčiau lygus su jais, atsistodavau ant kėdės. Netrukus, pasislėpęs nuo namiškių, į rankas paėmiau ir akordeoną. Pradžioje iš mano "virtuoziško" grojimo tebuvo girdėti tik padriki instrumento garsai, kurie visiškai nederėdavo prie garsaus dainavimo. Bet jau po kelių savaičių pirštai pasidarė lankstesni ir pamažu pakluso įvairių liaudies dainų ir šokių melodijoms.
Tikrasis muzikos pažinimas prasidėjo, kai atvažiavau į Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Čia išmokau groti trombonu, akordeonu, gitara, dainavau chore, estradiniame ansamblyje. Mokykloje atsiskleidė gebėjimai tiksliesiems mokslams - muzikai likdavo tik malonios laisvalaikio akimirkos, nes tuo metu galvojau apie ekonomisto specialybę ir galėdavau ištisas valandas nepakildamas spręsti uždavinius. Su profesionalia muzika ateities nesiejau.
D. Z. Tai kas lėmė, kad viskas pasisuko priešinga linkme?
V. B. Vienas vienintelis balas, kurio pritrūkau laikydamas lietuvių kalbos egzaminą - kalbu apie stojamuosius į ekonomikos specialybę. Bet net ir tada, kai nepavyko įstoti, apie muziko profesiją net negalvojau, pasinėriau tik į mėgėjišką veiklą. 1973 m. gavau paskyrimą į Plungės rajono Norvaišų kultūros namų direktoriaus ir instrumentinio ansamblio vadovo vietą. Per kelis mėnesius parengę programas, pradėjom daug koncertuoti, keliauti. Tada ir supratau, kad tik muzika bus mano ateitis, kad turiu įgyti specialybę, - juk jau kaip tos srities specialistas dirbau.
D. Z. Pirmiausia baigėte S. Šimkaus konservatoriją, po to net dvi specialybes dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar nebuvo neįprastas toks šuolis nuo pramoginės muzikos prie rimtojo žanro?
V. B. Paradoksalu, bet netgi tada, kai buvau S. Šimkaus konservatorijos II kurso chorinio dirigavimo studentas, svajojau pasirinkti džiazinį dainavimą. Klasikinė muzika tuo metu nelabai domino - gal ir dėl jaunatviško polėkio artimesnis atrodė džiazas, estradinė muzika. Vedinas šio polinkio 1975 m. Klaipėdos tarprajoniniuose kultūros namuose įkūriau estradinį orkestrą, tačiau ir čia likimas viską pakoregavo savaip. 1978 m. baigęs aukštesniuosius mokslus, sėkmingai įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją, į prof. P. Gylio chorinio dirigavimo klasę. Pamažu klasikinė muzika įtraukė į savo gelmę, suteikė supratimą, kad tik joje - tikrosios ir didžiosios vertybės.
1981 m. pradėjau dainuoti tuometiniame LAD kameriniame chore. Kasdienės repeticijos sustiprino balsą, pajutau, kad atsirado tembras, balso jėga. Kartą profesorius A. Jozėnas net parodė kumštį man - atseit, tu čia nesiardyk. Aš atsakiau: "Jūs man taip rodote forte, kad net frakas krenta nuo pečių. Aš taip atsiduodu muzikai". Profesorius tarė: "Bagdonai, šiek tiek ramiau "atsiduok". Tavo garsas sklinda virš choro". Taip prasidėjo solinės partijos chore, vis dažniau gaudavau pasiūlymų kartu studijuoti ir solinį dainavimą, bet dėl silpno regėjimo nesiryžau. Vis dėlto stoti į šią specialybę galutinai nusprendžiau po lemiamo ir kur kas įdomesnio nutikimo - tai buvo smūgis į nugarą Lukiškių aikštėje. Tai patyręs, apstulbau ir dar labiau nustebau, kai šalia savęs pamačiau tvirto sudėjimo moterį - dainavimo katedros vedėją doc. O. Kavaliauskienę, nešiną didžiule rankine su natomis. "Jei tu nestosi į dainavimą, tu niekada nedainuosi," - tepasakė ji. Taip aš buvau "pastūmėtas" į dainavimo specialybę.
D. Z. Šis žingsnis jus atvedė į didžiąją sceną, nes po solinio dainavimo studijų dirigento J. Aleksos kvietimu pradėjote kurti vaidmenis operose. Esate pirmasis ir vienintelis iš silpnaregių, dainuojantis operos scenoje, įrodęs, kad regėjimo trūkumas neatskiria žmogaus svajonių nuo realybės.
V. B. Svarbiausia, manau, ryžtas, atkaklus darbas ir tvirta valia - visa tai padeda nepasiduoti sunkumams. O su jais susiduria tiek regintieji, tiek ir mes, kurie turime daugiau dėti pastangų, kad kitaip kompensuotume savo trūkumą. Pamenu, dar studijuodamas turėjau rasti būdų, kurie palengvintų mokymąsi. Iš natų negalėjau diriguoti, viską mokiausi mintinai. Dėl to su manimi darbas pradžioje vyko ne tokiu tempu, kokio norėdavo dėstytojas, tačiau nuolaidų nebuvo daroma jokių. Ypač sunku būdavo per partitūrų skaitymą - trūkdavo ir pirštų, ir per trumpi man jie atrodydavo. Kartą teko sulaukti ir abejonių dėl regėjimo - atseit, bus sunku įveikti chorinio dirigavimo specialybę, buvo netgi siūlymų keisti ją. Tačiau prof. A. Jozėnas greitai paneigė šią mintį - jis pareiškė: jei studentas susitvarko su pateiktomis užduotimis, dėstytojams neturėtų kilti jokio nerimo.
D. Z. O kaip su operų vaidmenimis?
V. B. Dar ir šiandien puikiai pamenu pirmąjį vaidmenį J. Gaižausko operoje "Buratinas". Po spektaklio jaučiausi kaip po narkozės. Su savo regėjimu išėjęs į plieskiančias šviesas turėjau sukaupti visas jėgas, kad atlaikyčiau tvyrojusią įtampą. Iš scenos išėjęs galvojau - ar aš dainavau, ar ne, ar stovėjau savo vietoje. Kai po to padirbau šiek tiek teatre, pripratau. Prieš kiekvieną spektaklį patikrinu sceną, apžiūriu visas dekoracijas, laiptus, nes kartais ir tame pačiame spektaklyje būna pakeitimų. Didžiausias mano priešas scenoje - šviestuvai. Per vieną generalinę repeticiją apšviestas nesureagavau į J. Aleksos mostą. Dirigentas paklausė, kas nutiko. Paprašiau, kad man parodytų įstojimą, o jis ištarė: "Juk aš rodžiau, akimis..." Aš pasakiau: "Maestro, būkit geras, pakelkit ranką." Kitą dieną spektaklyje jis man įstojimą parodė aiškiai. Tačiau apskritai šioje scenoje nėra daroma jokių nuolaidų, profesionaliame teatre to ir negali būti. O savo trūkumo stengiuosi neparodyti, nes negaliu būti vertinamas kaip negalintis atlikti savo užduočių tik dėl regėjimo. Niekuomet nesistengiau ieškoti pateisinimo - atseit ko nors nepadarau, nes nematau. Panašiai suklydus sveikam žmogui, į tai būtų žiūrima atlaidžiau.
D. Z. Reiklumas jums padėjo ir choro administraciniame darbe, kurį pradėjote nelengvomis Lietuvai ekonominėmis sąlygomis. Panaši situacija yra ir šiandien, tačiau, kaip ir anuomet, choras atlaikė šį išbandymą ir netgi pradėjo naują istorijos etapą - šiais metais tapo valstybiniu choru. Kuo jūsų veikla tapo kitokia?
V. B. Jau nuo pat pirmųjų vadovavimo metų telkiau visas jėgas, kad choras gautų šį vardą. Buvome finansuojami per LASS, kuri lėšas gaudavo iš Neįgaliųjų socialinės integracijos programų. Savo biudžetą galėdavome planuoti tik metams, o jų pabaigoje nežinojome, kiek vėl gausime. Vėliau, šį finansavimą perėmus savivaldybėms, tapo aišku, kad lėšų, būtinų choro veiklai, sunkiai begausime. Išeitis buvo tik viena - tapti iš valstybės biudžeto finansuojama koncertine įstaiga. 2010-aisiais šį nelengvą žingsnį mums pagaliau pavyko žengti. Be galo esu dėkingas choro meno vadovui P. Gyliui, kuris ypač palaikė mus, jutau rūpestį dėl choro ateities. Prisipažinsiu, nerimavau, kad negalėsime įgyvendinti J. Kairio svajonės - tęsti jo pradėtą veiklą, bijojau, kad mano vadovaujamas jo įkurtas choras nustos gyvuoti.
Įvykus administraciniams pasikeitimams, mūsų tikslai, moraliniai įsitikinimai bei tradicijos liks tokios pačios, tik dabar dar daugiau dėmesio turėsime skirti naujai kokybei, svarbiausiam veiklos kriterijui - profesionalumui. Tikrai nesieksime keisti aklųjų ir silpnaregių specifikos - jei šie žmonės atitinka mūsų keliamus profesinius reikalavimus, turi tinkamų įgūdžių, gerą pasirengimą, jiems visuomet suteiksime darbui reikalingas sąlygas.
Labiausiai šis naujasis statusas įpareigos vykdant meninę veiklą - turime pateisinti ne tik profesionalo vardą, bet ir mūsų klausytojų lūkesčius. Turėtų atsirasti daugiau ilgalaikių tarptautinių projektų, programų, ne tik akademinės, bet ir kruopščiai atrinktos bei kompetentingai pateikiamos pramoginės muzikos. Chorinis menas - be galo svarbi mūsų kultūros, šalies istorijos dalis, juk ne veltui dainų šventės yra įtrauktos į intelektualų paveldą. Turime prisidėti ir mes, kad Lietuva išlaikytų šį savo turtą, kad su profesionaliais chorais būtų kuriama chorinė kultūra.
