SEMINARAI, KONFERENCIJOS
Ramunė BALČIKONIENĖ
GRĮŽUS IŠ JŪRMALOS
Lapkričio 25-26 dienomis Jūrmaloje, Latvijoje, vyko tradicinis Baltijos šalių - Estijos, Latvijos ir Lietuvos - aklųjų organizacijų vadovų susitikimas. Šįkart renginį organizavo latviai, ir tai buvo ne šiaip sau susitikimas - vyko tarptautinė konferencija "Regėjimo neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimas". Konferencijoje buvo diskutuojama apie neregių ir silpnaregių padėtį kiekvienoje šalyje bei dalijamasi patirtimi.
Renginyje dalyvavo LASS pirmininkas Sigitas Armonas, VšĮ LASS centro tarybos vyr. specialistė Audronė Jozėnaitė ir šių eilučių autorė. Be abejo, susitikime dalyvavo ir Estijos aklųjų federacijos pirmininkas Ago Kivilo, ir Latvijos aklųjų sąjungos pirmininkas Egons Zarinš bei jų kolegos. Konferencijoje kiekviena šalis pristatė savo organizacijos struktūrą (darbuotojai, narių skaičius, įstaigos, etc.) bei apžvelgė įdarbinimo, socialinės ir profesinės reabilitacijos, techninės pagalbos priemonių, aplinkos prieinamumo klausimus.
Estija - eurai ir šunys vedliai
Bene svarbiausia naujiena Estijoje - nuo kitų metų sausio 1 dienos įvedamas euras. Estijos aklųjų federacijos pirmininkas Ago Kivilo į Jūrmalą atvyko "apsiginklavęs" lankstinukais ir kalbančiais atvirukais, pristatančiais eurą regėjimo negalią turintiems estams. "Europa pinigų neskaičiuoja, - juokėsi jis. - Estijoje 2000 žmonių su regėjimo negalia, o kalbančių atvirukų jie atspausdino net 5000. Tad galiu pasidalinti." Vieną atviruką parsivežėme, kolegoms parodėme. Daugiau pasiimti ir prasmės nebuvo - euras į Lietuvos duris dar nesibeldžia, o ir estiškai kalbančią atviruko moteriškę retas lietuvis suprastų...
Į Estijos aklųjų federaciją gali stoti tik juridiniai asmenys. Šiuo metu ji jungia 16 juridinių asmenų, iš kurių 11 yra rajoninės organizacijos, šiek tiek primenančios mūsų rajonų filialus, o likę 5 - įstaigos, užsiimančios kita neregiams aktualia veikla: tai garsinės knygos, techninės pagalbos priemonės, šunys vedliai, reabilitacija ir masažas. Šie 16 juridinių asmenų jungia apie 1600 fizinių asmenų - keturis kartus mažiau nei LASS - mūsų sąjungoje yra apie 7000 narių.
Taip, Estijoje iš tiesų yra šunų vedlių mokykla - ji jau išugdė daugiau nei 40 šunų vedlių, iš kurių šiuo metu aktyviai dirba 37. Rengti šunis vedlius Estijoje pradėta 1992 m. Šiuo metu eilėje savo šuns laukia 20 neregių. Pagal numatytą tvarką pirmenybė įsigyti keturkojį draugą skiriama tiems asmenims, kurie jau yra turėję šunį vedlį: pirma, dėl to, kad jie yra pripratę prie šuns "paslaugų", antra, todėl, kad moka ir žino, kaip šiuo šunimi rūpintis. Vieno mokyto šuns vedlio vertė - apie 100 tūkst. kronų (maždaug 22 tūkst. Lt). Valstybė per metus moka už 5-6 šunis vedlius, tačiau ne daugiau nei 90 proc. jų kainos. Kitą dalį sumoka pats neregys - jis dažniausiai kreipiasi į vietos LIONS klubus ir finansinę paramą gauna iš ten. Net ir šeimininką radęs šuo lieka šunų vedlių mokyklos, o ne neregio nuosavybė.
Regėjimo neįgaliųjų reabilitacija Estijoje užsiima 5 įstaigos: 3 rūpinasi suaugusiaisiais, 2 - vaikais. Reabilitacijai valstybė skiria 7000 kronų (apie 1,5 tūkst. Lt) kartinę sumą, taip pat - 800 kronų (180 Lt) kasmet smulkesnėms reikmėms: pvz., mokytis naujo maršruto, naudotis techninės pagalbos priemonėmis ar pan. Regėjimo neįgalieji retai pasinaudoja šiomis lėšomis, nes, norint, kad jos būtų paskirtos, reikia ne vienos valdiškos įstaigos slenkstį numinti. Beje, pinigai keliauja ne į neregio kišenę, o į paslaugas teikiančią instituciją.
Latvija - socialinės reabilitacijos lyderė
Latvijos aklųjų sąjunga taip pat jungia juridinius asmenis: 11 filialų, o šie savo ruožtu jungia 3400 neregių ir silpnaregių ir 2 įstaigas. Latvijoje dirba maždaug 30 proc. darbingo amžiaus regėjimo neįgaliųjų (Lietuvoje - daugiau nei 50 proc.). Tačiau Latvijoje aktyviau nei Lietuvoje užsiimama regėjimo neįgaliųjų reabilitacija - valstybė apmoka neįgaliajam 400 reabilitacijos stacionare valandų per 5 metus, taip pat kasmet yra apmokama dar 50 valandų: tai praverčia, jei žmogus nori išmokti naują maršrutą, gauti psichologo pagalbą ar pan. Perėmę pavyzdį iš Lietuvos, latviai taip pat ketina steigti masažo specialybę akliesiems - jos mokytis nori apie 50 neregių.
Nuo 2009 m. latviai aktyviai vykdo regėjimo neįgaliųjų reabilitacijos projektą. Pagal sutartį, pasirašytą su Latvijos vyriausybe, šioms veikloms kasmet gaunama 240 tūkst. latų (apie 1,2 mln. litų). Projekto veiklos numatytos iki 2013 m. Pagrindinis projekto vykdytojas - Latvijos aklųjų sąjungos reabilitacijos centras, turintis filialus visoje Latvijoje. Centras veikia jau 17 metų ir per metus stacionare aptarnauja 400-500 klientų. 71 proc. iš jų reabilituojami pirmą kartą. Latviai taip pat susiduria su žmonių motyvavimo problema - ne visi ką tik apakę asmenys nori išvykti iš namų. Centro ir jo filialų darbuotojai turi įdėti nemažai pastangų, kad įtikintų juos reabilitacijos nauda.
Socialinės reabilitacijos paslaugų spektras šiame centre iš tiesų kelia pavydą: tai ne tik mums įprastas brailio rašto, kompiuterinio raštingumo, orientacijos, mobilumo ir buitinių įgūdžių mokymas, bet ir psichologinė pagalba, mokymas naudotis techninės pagalbos priemonėmis, taip pat - naujos, modernios reabilitacijos formos: bendravimo įgūdžių tobulinimas, intelektinio ir fizinio darbo įgūdžių lavinimas, kūrybinė saviraiška (floristika, keramika, odos dirbiniai, vilnos vėlimas, medžio darbai, karolių vėrimas, pynimas ir pan.), etiketas, kūno kalba, natų mokymasis brailio raštu, užsienio (anglų) kalba. Centre mokoma orientuotis aplinkoje, naudojantis GPS navigacijos įranga, taip pat - vaikščioti su šunimi vedliu (Latvijoje mokomi pirmi trys šunys vedliai). Trokštantys fizinio aktyvumo gali lankyti jogos, vandens aerobikos treniruotes, mokytis šiaurietiško vaikščiojimo su lazdomis, irklavimo, turistauti.
Gali pasirodyti, kad latviai, gaunantys tiek lėšų regėjimo neįgaliųjų reabilitacijai, gyvena kur kas geriau už mus. Tačiau, pavyzdžiui, nei Latvijos aklųjų sąjunga, nei jos filialai jokių lėšų iš valstybės negauna - jie gyvena iš nekilnojamojo turto bei savivaldybėms teikiamų projektų. Latvių iš vyriausybės gaunamas finansavimas reabilitacijai šiek tiek primena LASS vykdomą Žmonių su negalia socialinės integracijos programą, tik mūsų pinigai keliauja ne reabilitacijai, o LASS struktūrai ir jos teikiamoms paslaugoms išsaugoti.
Nuo 2000 iki 2008 m. Latvijoje per metus negalią dėl regėjimo naujai gaudavo apie 400 asmenų. Įdomu palyginti: Lietuvos populiacija kur kas didesnė nei Latvijos (Lietuvoje - 3,3 mln., Latvijoje - 2,2 mln.), todėl tikėtina, kad Lietuvoje negalią dėl regėjimo kasmet gauna daugiau žmonių. Tačiau į LASS per metus įstoja tik apie 250-260 žmonių. Kur "pasislepia" visi kiti? O gal mes negalime jų atrasti? Žinoma, reikia nepamiršti, kad Latvijos neįgalumo lygio nustatymo sistema skiriasi nuo lietuviškos, ir tai gali šiek tiek iškreipti skaičius.
Latviai aktyviai pritaiko aplinką neįgaliesiems - važinėja į savivaldybes, skaito paskaitas ir kitokiais būdais skleidžia gerąją naujieną apie dizainą visiems. Valstybinio reabilitacijos centro patalpos, kuriose vyko konferencija, yra pritaikytos visoms negalios rūšims. Pritaikymas silpnaregiams, mūsų manymu, nebuvo iki galo įgyvendintas: stiklinės durys pažymėtos tik žaliu tašku (maždaug 5 cm skersmens, aš jo nepastebėjau), kambarių numeriai užrašyti labai mažu šriftu, o ant baseino laiptų tiesiog persistengta - juodų juostų daug, o aiškumo silpnaregiui - jokio.
Baigiantis konferencijai, visos šalys sutarė, kad didžiausia problema - asmens duomenų apsauga. Dėl to ne tik sunku priimti į organizaciją naujus narius, bet ir nėra galimybių suteikti pagalbą apakusiam žmogui tuo metu, kai jam to labiausiai reikia. Ir, žinoma, visų Baltijos šalių širdies skausmas - JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas ir bendradarbiavimas su savo šalių vyriausybėmis.
Akivaizdu, kad latviai ir estai gyvena šiek tiek kitaip: kol mes stengėmės išsaugoti per ilgus sąjungos gyvavimo metus susiklosčiusią struktūrą, Baltijos sesės perėmė vakarietišką mąstymą ir vakarietišką veiklos modelį. LASS savo ruožtu išsaugojo ir atnaujino kur kas daugiau nekilnojamojo turto. Sunku pasakyti, kam geriau, o kam - prasčiau. Aišku tik tiek, kad mes turime ko pasimokyti iš kaimynų, o jie - iš mūsų.
