LASS LITERATŲ KŪRYBA
Bronius KONDRATAS
Girdžiu plasnojimą sparnų
Vai, lekia lekia gulbių pulkelis
(liaudies daina)
Iš tolio tolimo pernakt
Sparnų plasnojimą girdžiu,
Nutils ir vėl staiga paplast -
Arti, o gal šalia žvaigždžių.
Kai plaukia gervių naktimis
Giesmės čiurlenimas graudus,
Kai lekia paukščiai tylomis,
Koks pilkas rudenio dangus.
Tas paplasta tylos nykus,
Ir pats nykus suvokimu:
Ar lydžiu ką, ar sutinku,
Lyg pats paliktumei namus.
Vai, lekia lekia gulbių pulkelis
Taip šaukia širdimi
Iš tolumos ar gilumos
Iš kur, tėvyne, ateini? -
Tu man sava širdies namuos,
O peržengs slenkstį svetimi.
Tokia sava baltais miškais,
Jaunystės beržės švelnumu
Sunkiu žvilgsniu atsisukai
Prie tako žemuogės namų.
Praėjo žingsniai svetimi
Žaliausiu žemėje taku,
Palaužė žemuogės šaknis
Ir šerno kiniui nejauku.
Taip šaukia saulę širdimi
Kely sustojęs neramus,
Jei vadini išvadini -
Kas saugo tėviškės namus?
O tu vis ta pati
Ar tu meni purienų potvynį, ar tu meni
Ir kregždę, laksčiusią virš to geltono ižo -
Žaibu nuskriejo ji pašelmenim,
Ir vytį - vanago šešėlį kryžmą.
Mes ėjome dienos žydėjimu aukštos,
Ar tu meni kregždutę vytvytinę,
Kai tu rami, dar nesupratusi klastos,
Man prisegei purieną prie krūtinės.
Dešimtmečių kely sustabdo praeitis -
Gal daug, gal per mažai, o mums užtenka,
Tie metai - vanagai, o tu vis ta pati,
Vėl sega man purieną tavo rankos.
Voriukai
Baigėsi rugsėjis, po orą bailiai
Voratinkliai draikės be vėjo
V. Mykolaitis-Putinas
Rugsėjo saulėje, menu,
Voriukai nutiesė tinklus,
Lyg prie didžiųjų vandenų
Aš toks tylus ir patiklus.
Ir ne mažiau, ir ne daugiau
Paties stebuklo šaukiami,
Galbūt valia paties dangaus -
Mes po rugsėjo dangumi.
Kiek reikia šilko audinių,
Kad patikėtum stebuklu,
Tuo blizgesiu sidabriniu,
Kad jūra čia ir kad gilu.
O lyguma be atvangos,
O bėga akys - gal suras
Lyg baltą žiedą ant bangos
Tolybėn plazdančias bures.
Nėra bangos, nėra gelmės,
Nėra žuvėdros, nesuklyks -
Pakils voriukai ir išlėks,
Ir apžavai visi išnyks.
Taku žydėjusių dienų
Į lapo lauką žodžiai eina,
Jie žengia ritmo žingine
Ne ketureilį, dar ne dainą,
O širdimi pajusk mane.
Kai žodis randa savo rimą,
Aš jų rikiuotę suardau,
Jį, ilgo kelio piligrimą,
Sava kalba šaukiu: radau.
Daug kartų derintų į darną
Aš žodį net atsiprašau
Ir panašus į baltą varną
Vis senamadiškai rašau.
Aš jį, ketureilių paradą,
Eilėraščiu pavadinu,
Tegu tegu tave jis veda
Taku žydėjusių dienų.
Žodžio pilkžolė
Jei žodį mes piktai,
Jei skirtas neapkęsti -
Sušildys nelauktai
Už pilkžolę pilkesnis.
Pilkumo jo varžais,
O mūsų žemė kinta,
Ledokšniai po beržais
Į sausžolę sukrinta.
Ji neilgai pilka,
Žalėja ir žolėja -
Širdies gera ranka
Tu žodį pakylėji.
O saulė tarp beržų
Šakelė po šakelės,
Kas žodis man gražus -
Be pilkžolės darželis.
Haiku
Tavęs nebebus -
Tu diemedžiu žydėsi
Ant žemės širdies.
_ _ _
Rūpesčio žvilgsnis
Mylinčios geros akys -
Tavo vardas.
_ _ _
Budi už lango
Nesusapnuotas sapnas -
Bemiegė naktis.
_ _ _
Takas per lauką
Kelias - visa planeta
Svaja - žvaigždynai.
_ _ _
Keista ta žemė
Dažnai pilkumo reto
Žmogaus pasaulis.
_ _ _
Vynu palaistė,
Kad kelias nedulkėtų -
Mynė tik taką.
