PORTRETAS
HARMONINGO MENO PRIEGLOBSTYJE
Kokia ilgaamžiškumo paslaptis? Kas yra tikra poezija? Apie tai ir ne tik apie tai su poetu Broniumi Kondratu, šių metų spalio 25 dieną sulaukusiu devyniasdešimt penkerių metų, nejaučiančiu, kaip jis pats sako, "metų tėkmės", kalbasi Irena Baradinskienė.
I. B. Pirmas jūsų eilėraštis pasirodė, kai jums buvo dvylika. Septynios poezijos knygos išleistos tada, kai buvote jau tikrai brandaus amžiaus - aštuoniasdešimties ir daugiau. Kaip paaiškintumėte tokį atotrūkį?
B. K. Priežastis paprasta. Sakykim, kad ir santvarka, prie kurios reikėjo taikytis, redakcijų reikalavimai. Kokia ten poezija pagal scenarijų - apie lenktyniavimą, stachanovietiškus darbus. Daug kas nurodinėjo, kaip ir ką rašyti. Sako, E. Mieželaitis po Stalino mirties atsikvėpė tardamas, kad "dabar jau bus galima rašyti, nes anksčiau kiekvienas buhalteris galėjo mokyti poetą". Aš nešaukiau "valio", norėjau išsaugoti vidinę ramybę. Nemėgstu beprasmio bruzdesio, viešumos, betikslės veiklos. Pagaliau buvo darbas - reikėjo gyventi, išsilaikyti, paprasčiausiai išlikti. Mūsų šeima buvo didelė.
I. B. Nebūti išspausdintam - nereiškia nebūti poetu. Jūs turbūt rašėte ir visą nespausdinimo laiką?
B. K. Taip. Buvo ir kūrybos, ir atotrūkio, buvo fragmentinis ir atliktas darbas.
I. B. Ir koks gi gyvenimo tarpsnis buvo palankiausias jūsų poezijai, kada jai mažiausia buvo kliūčių?
B. K. Sunku pasakyti. Paauglystė, jaunystė. Mudu su broliu - jis buvo dvejais metais už mane vyresnis - jau tada leidom savo laikraštuką. Nusižiūrėję, aišku, į "Žvaigždutę".
I. B. Brolis irgi rašė poeziją?
B. K. Rašė ir spausdino vaikų poeziją. Išleido porą poezijos, vieną apsakymų knygą ir keletą knygelių vaikų vaidinimų.
I. B. Poetas esate "iš Dievo malonės". O portretininkas, piešėjas, kuris netgi duoną sugebėjo iš to valgyti? Irgi iš tos pačios malonės?
B. K. Visko mokiausi pats. Esu "gimnazistas be gimnazijos", "dailininkas be akademijos". Piešimo mane mokė tapytojas J. Vienožinskis, grafikas P. Simonavičius ir kiti. Nebūdamas gimnazistas, dalyvavau gimnazijos kultūriniame gyvenime. Ateitininkų organizacija to meto valdžios buvo draudžiama. Ir ateitininkai, ir skautai, kurie buvo valdžios globojami, leido savo kūrybos leidinius. Ir vienų, ir kitų leidinių redkolegijose kasmet dalyvavau ir aš. Ten buvo spausdinami mano piešiniai ir kūryba. "Ateities" žurnale netikėtai radome ateitininkų išleistą leidinį "Mes esam", aptartą Bernardo Brazdžionio, kuris mūsų slapyvardžius įvardijo tikraisiais vardais ir kalbėdamas apie mane pasakė, kad "Bronius Kondratas jau sugeba patiekti neblogą eilėraštį", tai, žinant jo santūrumą ir nesišvaistymą pagyrimais, jau buvo pagiriamasis žodis. Manau, ir poezijai reikia turėti įgimtų sugebėjimų. Dabar rašoma poezija nesilaikant jokių eilėdaros reikalavimų, mano manymu, yra tiesiog proza, proza kitaip. Argi tai poezija?
I. B. Tai kokių poetų kūryba jums tikra?
B. K. Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Miškinio, J. Aisčio, S. Nėries, H. Radausko. Jie visi skirtingi, bet jie visi poetai - kiekvienas savaip. Kad ir Nėris - manau, ji iki šiol nepralenkta jokios moters.
I. B. O jums pačiam poezija - kas tai?
B. K. Man labai patinka, kad vis dar klausiama, kas tas eilėraštis, kas poezija. Vadinasi, domimasi šiuo menu. Poezija tikrai reikalinga. Ji - ir intelektualumas, ir gilumas, ir prasmė. Ir skambėjimas.
I. B. Esate ilgaamžis. Ar poezija nėra viena iš jūsų "ilgo degimo" priežasčių?
B. K. Sunku pasakyti. Gal. Su poezija aš ir mano gyvenimas buvo susijęs visada.
I. B. Kas iki dabar palaikė jūsų norą gyventi?
B. K. Visų pirma darbas, rūpesčiai. Anuo metu nelengva buvo išlikti. Visada daug skaičiau. Knygas kaupiau. Knyga man buvo viskas. Vienu metu buvau sukaupęs kelis tūkstančius knygų. Saugodavau jas kaip šventenybę.
I. B. Gal galite išvardinti savo gyvenimo knygas?
B. K. Sunku būtų pasakyti. Tai ir poezija, ir proza. Kad ir Edmondo de Amičio "Širdis". Skaičiau daug.
I. B. O proza nebandėte rašyti?
B. K. Bandžiau. Rašiau trumpus dalykėlius.
I. B. Skaitymas, kūryba, darbas - visa tai jūsų ilgaamžio gyvenimo atramos. Turbūt nestokojot ir geros įgimtos sveikatos?
B. K. Vaikas būdamas, daug laiko praleisdavau gamtoje ganydamas. Į pradinę mokyklą grįždavau tik lapkritį. Taigi parduotos vasaros, gamta. Joje visada atgaunu jėgas.
I. B. Dabar madinga laikytis dietų, sportuoti... Ar bandėt taip gyventi?
B. K. Tokių dalykų anais laikais nebuvo.
I. B. O dabar kokia jūsų dienotvarkė?
B. K. Tikrai nieko ypatingo. Aklo žmogaus erdvė ribota. Jau 68 bendro gyvenimo metus gyventi ir kurti padeda žmona Joana, kuriai esu labai dėkingas. Ji užrašo, kas mano sukurta, - kūrybos fragmentus, miniatiūras, haiku. Klausausi kultūrinių radijo laidų, o šiaip - dalyvauju šeimos gyvenime. Metų tėkmės nejaučiu.
I. B. Tai turbūt lieka daugiau laiko mąstyti, rašyti, skaityti?
B. K. Skaitau, kaip ir rašau, visada. Dabar skaitau tik garsines knygas. Kartais man paskaito. Visą gyvenimą prenumeruoju "Literatūrą ir meną". Skaitau ir "Mūsų žodį", kur kartais ir mano poezija spausdinama. Turėjau gi vis ragintojų rašyti. Kad ir E. Mezginaitė.
I. B. Sakot, ragino - lyg būtų trūkę pasitikėjimo savimi.
B. K. Aš ir dabar netikiu savimi.
I. B. Kodėl? Jūs gi devyniasdešimt penkerių, o su plunksna draugaujate iki dabar.
B. K. Gal kad esu Skorpionas? Savikritiškas?
I. B. Papasakokite, kaip rašote.
B. K. Mano poetinė virtuvė įvairi. Paskutiniais dešimtmečiais, jei šalia nėra, kas užrašo mano žodžius, fragmentą užmirštu. Posmus bandau išsaugoti ir atmintyje. Būna, kad užrašau ir visa tai pasimeta. Vėl randu. Arba dingsta visai. Visko būna. Jei pats užrašau, tekstas susilieja. Tada man žmona, dukros padeda.
I. B. Tai ar pats žinote, kiek jūsų poezijos pradingo, kiek išspausdintos ir kiek dar guli stalčiuose?
B. K. Sunku pasakyti. Neramiais laikais dingo jau paruoštas jaunystės dienų poezijos rinkinys, daug kas spausdinta periodikoje - nesurinksi. Tarp dingusių daug kas spausdinta įvairiais slapyvardžiais: Audronytis, Cirtautas Kvietė ir kitokiais.
I. B. Jūs savo kūryba įrodote, kad poezija - ne tik jaunystės menas. Įrodote ir kitką: to, kas duota lemties, neįmanoma lengvai atimti - iki dabar esate išsaugojęs dovaną kurti.
B. K. Tai tiesa. Tiesa ir ta, kad jau daug gyventa. Vis dėlto poezijai jaunystė palankesnė - tas veržlumas, aktyvumas...
I. B. O kitų poetų kūrinius skaitote tik lietuviškai? Kiek mokate užsienio kalbų?
B. K. Skaitau lietuviškai, rusiškai, šiek tiek vokiškai. Jaunystėje buvau aktyvus filatelistas ir su planetos filatelistais susirašinėjau esperanto kalba. Keičiausi ženklais, pvz., su anglų kolonijų kariuomenės kapitonu Rodžersu, su Vienoje gyvenusiu profesoriumi Verneriu, kuris kvietė atvykti i filatelistų konferenciją (man buvo 14 -15 metų), su filatelistais iš Naujos Rodezijos ir kt. Mano adresas buvo paskelbtas Prancūzijoje leidžiamame filatelistų žurnale esperanto kalba "Lesanzhist filatelico".
I. B. Daug skaitote, siekiate dvasinės ramybės, vengiate beprasmio bruzdesio. Tai leistų manyti, kad ir poezijoje atsigręžiate į amžinesnius dalykus.
B. K. Matyt, taip.
I. B. O H. Radauskas, apie kurį užsiminėte anksčiau, kokį jums darė įspūdį?
B. K. Jis jau tada labai skyrėsi nuo kitų. Tai buvo visiškai kitokia poezija, nauja rašymo maniera, naujas reiškinys. Taip atrodė ne tik man. - Štai... (mintinai cituoja H. Radausko poeziją: "Į tuščią peroną, kur žiburio saulė atvėso, / kepurė raudona išeina sutikti ekspreso").
I. B. Tada Radausko buvo išėjęs tik "Fontanas"?
B. K. Taip, tik pirmasis rinkinys (deklamuoja: "Ir žvirbliai pešasi ant tako/ Dėl saujos saulės avižų...").
I. B. Toks įspūdis, kad daug šio poeto eilėraščių mokate mintinai.
B. K. Skaitydamas įvairių autorių poeziją, posmus įsimeni, kartoji. Ir Maironį, ir Marcinkevičių, ir Aistį, Miškinį, ir Brazdžionį.
I. B. O Nėris? Ir jos kilimą matėte?
B. K. Be abejo. Literatų susibūrimuose aptardavome, kas naujo to meto poezijoje. Visą laiką ėjau literatūros kryptimi. Draugų studentų padedamas savarankiškai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, jie man parūpindavo V. Mykolaičio-Putino , K. Korsako paskaitų konspektus.
I. B. Tai, jei turėtumėte antrą gyvenimą, ką studijuotumėte?
B. K. Be jokios abejonės, lietuvių kalbą ir literatūrą, nes viso gyvenimo maža gerai pažinti, suprasti lietuvių kalbos, mūsų literatūros galimybes, jos gilumą ir platumas, saitus su pasauline kultūra.
I. B. Ir taptumėte poetu - tuo, kuo šiandien esate?
B. K. Sunku pasakyti.
I. B. Betgi jūsų amžininkai irgi tuo turbūt neabejojo? Kas jie buvo?
B. K. Mano amžininkai buvo A. Kepalas, gabus prozininkas, spausdinęs savo kūrybą "Ateities" žurnale, poetai L. Žitkevičius, B. Raugas, E. Matuzevičius, P. Širvys, P. Kozulis, E. Mieželaitis, J. Šiožinys.
I. B. Kad jūs pats savimi neabejojote, rodo jūsų knygos. Ir ta jūsų poezija gana emocionali.
B. K. Anksčiau juk buvo manoma - religija ir poezija greta. Religija ir poezija artimos metafiziniu supratimu. Senoji Europa buvo laikoma kultūros žemynu. Iš ten teiginys, kad poeto ranką veda pats Dievas. Geros, pakilios emocijos lanko ir žydi ne tik jaunystėje.
I. B. Turbūt poezijos, kaip ir gyvenimo apskritai, vienintelės sampratos nėra.
B. K. Aš vis dėlto laikausi poezijos, kaip harmoningo, tai yra skambančio ir netuščio meno, sampratos.
I. B. Dėkoju už pokalbį.
